Vakarų Pekinas
VAIVA GRAINYTĖ
There is Friday on my table
2011 05 20
Ir vėl penktadienis. Bendrabučio virtuvė pilna garų, prie puodų zuja kinės mišrūnės, gausiai pasidažiusios oh my gosh žanro panos, kurių spigūs balsai nėra naudingi ausų būgneliams. Du stilingi kinų vaikinai, nešiojantys akinius be stiklų, mūvintys apsmukusiais džinsais, rūko atsirėmę į kriauklę. Šios kompanijos viduryje sėdi zimbabvietė Rumbi – juodoji liūtė didžiulėmis lūpomis – ir šypsosi – už savaitės jos gimtadienis ir apie tai žino turbūt visas Pekinas. Rumbi visą mėnesį neina į pamokas, nes gegužės 28-ąją jos 30-metis. Po vakarėlių paprastai būna after party, tai Rumbi jau visas mėnuo kelia before party. Siuvasi suknelę, pasiskolino iš manęs „Lonely Planet“, nes taip ir nesuprato, nors aiškinau, kaip nuvažiuoti iki Didžiosios kinų sienos. Į balių atvyksta jos draugė iš Afrikos, tad Rumbi ruošiasi aprodyti ir pati pamatyti Tiananmeno aikštę – irgi nerimauja, klausia, kaip ten nusigauti (maždaug trys metro stotelės nuo mūsų bendrabučio). Esu jos svečių sąraše. Jei turėčiau daug pinigų, ant mūsų universiteto pastato kabančias raudonas juostas su užrašu „ATEC the 6th International Forum“ pakeisčiau į „Happy birthday Rumbi!“ Žinau, kad ji būtų labai laiminga. Bet ji ir taip visada laiminga, o dar laimingesnė bus, kai praplėšusi dėžę ras orkaitę – jos draugės organizuoja tokią dovaną.
Visą savaitę laukiau penktadienio popietės: mongolų spektaklis baisiai intrigavo. Iš visų ATEC profesorių svitos mongolų delegacijos atstovas man buvo gyvas spektaklio anonsas-intriga, žadantis kažką įdomaus: toks laukinio veido tėvukas, regis, ką tik nulipęs nuo arklio, išlindęs nesišukavęs iš jurtos, nemokšiškai pasirišęs kaklaraištį, nežinantis, kaip elgtis vilkint kostiumą. Spektaklio metu Haris davė žiūronus, tad galėjau tarsi pro mikroskopą apžiūrinėti scenografiją: du tikri akmenys, du plastikiniai medžiai ir palapinė viduryje. Iš palapinės išlindo putli mongolė, dėvinti akį rėžiančiais raudonais naktiniais, iš kurių lauk veržėsi balta gipiūrinė liemenėlė. Jos partneris – augalotas, kamufliažinėmis kelnėmis mūvintis vyras – per petį buvo persimetęs pliušinį elnią: esą nušovė. Jo riebūs bicepsai buvo parausvinti vandeniniais dažais – atseit kraujas, medžioklės dvikova. Negalėjau akių atitraukti: žinote, riba tarp kičo ir avangardo labai trapi. Pora visą laiką aiškinosi santykius: tai grasino vienas kitą nušauti, tai klykė. Ten jų medaus mėnuo turėjo būti, bet palapinėj atsirado numirėlis – toks buvęs moters meilužis, tad jaunavedžiai ėmė rietis ir knaisiotis praeityje. Jų barnio metu atėjo trys dvasios – penkiametrinės lėlės su ožkų kaukolėmis. Bet pora išlaikė „meilės egzaminą“: vyras atleido už praeitį, kartu pakasė numirėlį, moteris persirengė (užsivilko baltą suknią ir kablus apsiavė).
Man ir kablų nereikia: ir taip vaikštau kaip klipata. Zuzana pakvietė į uždarą kung fu pamokėlę. Ją vedė Ania – pusiau kinė, pusiau venesuelietė septyniolikmetė kovos menų meistrė. (Ką tik kambario draugė Natsumi pasipurškė ausis itin saldžiais ir stipriais kvepalais. Einu lango atidaryti.) Per kung fu pasitempiau kojas, todėl vakar klibikščiuodama ėjau pas vaiką vesti anglų kalbos pamokėlės.
Mane vėl pasitiko aliejaus garų apgaubta močiutės galva. Šį kartą senolė buvo ištaisiusi mano favoritų – baklažanų ir sojų varškės – puotą. Berniuko mamos nebuvo namie, tad sėdėjome prie stalo su jo tėveliu – ne tokiu geru pokalbio moderatoriumi kaip jo žmona. Vyras tik šypsojosi ir reikalavo, kad sūnus kartotų cucumber, o man atkimšo alaus. Tas kiniškas 3 % alus mane taip užliūliavo, kad kai su vaiku buvom perkelti į močiutės kambarį, pilną džiovintų šakniagumbių, mokiau sakyti „There is no dog on my grandmother’s table“ (konstrukcijos „There is no…“ mokymas). Mėginu žaismingai mokytojauti, nes vakarais vaikas būna mieguistas, pervargęs – stengiuosi išbudinti. Visi vėl buvom tą vakarą patenkinti. Tarpdury iš darbo grįžusi berniuko mama davė suprasti, kad man į delną įdėtas banknotas turi būti tiesiogiai susijęs su berniuko pažymiais.
There is Friday on my table, pavargau nuo įvykių gausos ir žmonių. Einu žiūrėti nebyliojo filmo su Ruan Lingyu – kinų nebyliojo kino žvaigžde, tragiško likimo Šanchajaus Garbo.
Golfiuko festivalis: ausys, atleiskit
2011 05 22
Pamenu paveiksliuką iš kažkokios vaikiškos knygutės: centre Žemės rutulys, o ant jo susikibę rankomis stovi visokių rasių atstovai. Tokia utopinė idealaus pasaulio vizija, idėjiškai artima Jehovos liudytojų knygutėms, kuriose žmonės glosto liūtus, papūgos geria vaikams iš delnų, aplinkui viskas žydi, visi – žmonės, žvėrys, medžiai ir gėlės – draugauja ir nesipyksta. Kažkas panašaus buvo šitam elektronikos festivalyje, iš kurio ką tik grįžau. Juodžiai, blondinai, azijiečiai, nutukėliai ir distrofikai, stileivos ir apsmurgėliai, gėjai ir nėščiosios, šunys ir kareiviai – visi (20 000 žmonių) draugiškai sugyveno D parko teritorijoje. Vienas iš dalykų, kurio pasigendu Lietuvoje, tai polifonijos, genų ir odos spalvų įvairovės. Festivalyje akys baisiausiai džiaugėsi, tačiau ausys pjovėsi venas. Muzika – lygiai tokia pati, kokią galima išgirsti sklindant pro pravirus užtamsinto golfiuko langus šiokią dieną Šilainiuose. Toks brutalus hausas ir primityvus techno. Belgas Sidas ir bendraklasė Zuzana irgi nelabai džiaugėsi muzika, tačiau vis vien bandė sukandę dantis šokti. Bitas mane taip išerzino, kad susiriejau su niekuo dėtu vaikinu, kuris paaiškėjo besąs lenkas. Anas pradėjo kabinėtis, kad nesišypsau, aš jį užsipuoliau, tada ėmėm šaipytis iš vienas kito tautybės (a, jūs, lietuviai, visi tokie užsidepresavę, o jūs, lenkai, – spekuliantai, oi, neturėtume taip ilgai kalbėtis, juk esam priešai) – žodžiavomės ir pjovėmės lyg bajorai per šlėktų susirinkimą. Bendraklasė olandė pasišalino, tik krūptelėjo: kas čia per Rytų Europos humoras. Finale su Mareku ėmėm juoktis vienas kitam rankas paspaudę. Tas lenkas su Žečpospolitos šposais man labai pakėlė nuotaiką.
Festivalio organizacija irgi labai kiniška, t. y. paremta keista, man nesuprantama, logika. Renginys prasideda vidurdienį, kai karšta ir nieko nesinori, o baigiasi 22 val., kai jau kažko norisi. Susitikusios su A., kuri šiaip jau yra tokio žanro muzikos mėgėja, išėjom paslankioti po teritoriją. Atsisėdusios prie kiosko užsikalbėjome – kai atsistojome, visi jau miniomis traukė lauk medžioti taksi ir autobusų. Iš kažkur išdygo du britai – tokie raumeningi bachūrėliai baltais šortais ir kiek smailais batais. Tokius pamačius tik ir norisi sušukti: „Ei, Vycka!“, „Nu, Donce!“ A. sumanė gerinti karmą, tad nuoširdžiai jiems, ekonomikos studentams, atvykusiems iš Honkongo, pasakojo apie Pekino naktinį gyvenimą ir klubus. Jie mums buvo naudingi, nes važiavo į tą pačią pusę: visi kartu pasiėmėme taksi. A. pakeltu tonu dirigavo vairuotojui ir bernams, susakė, ką kur išleisti. Tai taip ir išsiskirstėme: A. išlipo pirma, bernai antri, o aš trečia.
Šiandien nuo ryto klausau Bowie, Ninos Hagen ir Bolivudo šlagerių, mėginu anuliuoti vakarykštį blogumą, raminu iškankintas ausis, kurios nuo ryto kabo it žemę pardavusios.
P. S. (liko nepaminėta)
2011 05 25
Vidurnaktį išmuša ne laikrodis, o Natsumi kaklas. Naujos dienos pirmąją minutę švilpteli losjono buteliukas (įprastas garsas, prieš išspaudžiant kremą), kai japonė miegui ruošia galvos kotą.
Drakono vaisiai – tai tokia arbūzo ir aguonų pyrago masę primenanti mėsa, kurią kaskart išvystu nulupusi rožinius žvynus.
Nėra ūpo, bet yra bilietas į Hohhotą
2011 05 28
Šią savaitę privengiu per pertraukas sėdėti ant laiptų su bendraklasėmis, laikausi Hario. Jis augina buožgalvius ir triušius, man pasakoja apie Kinijos žydus ir savo kaimynus (nuo pavasario olandas nebegyvena bendrabutyje – išsikraustė į hutongus gyventi, dalinasi vienu kiemu su kinais; kolektyvinis tualetas yra gatvės gale, kelios minutės kelio nuo namų). Draugauja su dvylikamete mergaite, kuri viena lova dalinasi su močiute. Ta močiutė, ta sena moteris, olandui kepa ir verda, vis kviečia pietų, o su kita kaimyne, kuriai operuotas stuburas, ėjo kažkada agurkų sėklų pirkti – užsiveisė daržą. Tokiu būdu H. praktikuojasi kalbėti ir plečia draugų ratą. Visi rajono kinai jį pažįsta ir gyvai reaguoja vos pamatę. Aš vis prunkščiu klausydama H. istorijų: tai apie kaimynės viščiukus, laikomus miegamajame, kuriuos senė pamiršo per kaitrą pagirdyti (todėl gaidžio vaikai laikė snapelius sukišę į mineralinio butelio kamštelį dešimt minučių), tai apie šunį, kuris susilaužė uodegą ir savaitę vaikščiojo kruvinu pasturgaliu, tai apie kažkokį knygų kolekcininką iš Niujorko, kuris numirė ir jį suėdė jo augintiniai skalikai. Su olandu, kuris nuo pernelyg uolaus hieroglifų rašymo pasitempė riešą (daktaras prirašė dvi savaites nerašymo askezės), vis per dantį patraukiam bendraklases, kurios neužsičiaupdamos kalba tai apie vaikinus, tai apie kremus. Viskas su jomis gerai, čia mano problema, tikrai ne jų. Tiesiog trūksta kantrybė diena iš dienos palaikant mandagius „How do you do?“, „Oh, that’s nice, isn’t it?“ žanro pokalbius. Tad šią savaitę taip užpjovė ilgesys Lietuvoje likusių artimųjų, su kuriais nereikia apsimetinėti, kad pražiūrėjau užsidariusi filmus, protarpiais dirbdama ir ruošdama pamokas (biografinį filmą apie Charlie Chaplino gyvenimą ir kūrybą, indų šeštojo dešimtmečio šedevrą „Awara“, Wong Kar-wai Honkongo gūsį…), rašydama laiškus ir siųsdama atvirukus į Stambulą kažkada pagelbėjusiam Ozgiurui.
Tiesa, vakar nusipirkau traukinio bilietą į Hohhotą. Važiuoju kitą savaitgalį į Vidinę Mongoliją. Niekas su manimi tuo metu keliauti negali, tad nusprendžiau vykti viena (birželio 6 d., pirmadienis, kaip tik išeiginė – Drakono valčių šventė) ir įgyvendinti savo seną vaikystės svajonę. Tiesiog žinau, kad jeigu to nepadarysiu, užsigraušiu – nuo Pekino tik 12 valandų kelio. „Hospitalityclub.org“ puslapyje radau kelis narius iš Vidinės Mongolijos. Vaikinas Lin, savo anketoje prisistatęs inžinieriumi, man atrašė iš karto. Ne tik atrašė (kreipiausi siūlydama susitikti, pavaikščioti po miestą ir klausdama patarimų, kaip geriau nusigauti į stepes), bet ir pasisiūlė drauge keliauti į Kubuči dykumą, aprodyti pakeliui esančias vietas. Tad dabar susirašinėjame, diskutuodami, kur geriau važiuoti, kaip turiningiau užpildyti mano turimas tris dienas. Panelės tuo tarpu jau šiaušiasi plaukus, šiandien laukia Rumbi gimtadienio fiesta. Reik ir man greičiau uždaryti kompiuterį ir, sutelkus visas jėgas, peršokti į „Party time, yoo-hoo“ nuotaiką.
Popieriaus ritinio balius
2011 05 29
Atėjau per anksti, tad teko sėdėti tuščiame bare su Amerikos ir Austrijos kine bei afrikiete, kuri Pekine studijuoja verslą. Juodaodė vis tiesė rankas į mano rankinuke esantį popieriaus ritinį – neturėjo kur slogos dėti. Truputį susidraugavome, gyrė visą vakarą mano pėdkelnes ir kvatojosi taip, kad atrodė – ne burna, o šulinys prieš mane atsidaręs.
Jubiliatė pasirodė tik apie vidurnaktį – užtruko kirpykloje, kur tiesinosi plaukus. Avėdama aukštakulnius ir taip aukšta Rumbi priminė olimpinę statulą arba Jesenino apdainuotą beržą, nuo kurio sklido kosmetikos ir kvepalų gūsis. Dar vėliau atėjo arabų pulkelis, iš kažkur atsirado zimbabvietės pusbrolių ratelis ir draugė, su kuria taip ir neaplankė Didžiosios kinų sienos. Atėjo indas, belgas ir kiti mūsų universiteto studentai. Juodaodė stalą nusėjo rusiškos baltosios buteliais. Kai įteikiau auskarus, kurių išvaizda artima princesės Dianos estetikai, kas valandą girtėjančios juodaodės lūpos manęs neapleido iki pat ryto – bučiavo, glėbesčiavo ir šnibždėjo: „You are such a nice person“ arba „You are superstar“. Mongolė ir kinė-venesuelietė pristatė savo susuktą animacinį filmą-pasveikinimą. Ania, brązgindama gitarą, dainavo – auga mažoji Norah Jones (šiaip jau viena nemėgstamiausių mano atlikėjų po Celine Dion, bet Ania man patiko). Teko vėl atgnybti tualetinio popieriaus pusmetrį: juodais skruostais riedėjo trisdešimtmetės ašaros; per vakarą turbūt buvo ištarta tūkstantis „I love you“ – geros širdies ta Rumbi. Kai žiūrėjom gimtadienio filmą (reikėjo prieš kamerą kažkada sakyti linkėjimus arba „We love you“ ir mojuoti), jaučiausi, lyg būčiau amerikietiško serialo apie gimnazistus herojė. Pvz., brunetė Džesika, viską stebinti iš padilbų. Su indu prakalbėjau apie karmą ir „Awarą“, su Amiru apie prancūzų ir arabų nesantaiką – visi tą vakarą man tokie artimi ir brangūs atrodė. Matyt, persidavė Rumbi nuotaika, o gal viskas nuo oro kondicionieriaus taip.
Grojo repas, juodieji pusbroliai judėjo kaip iš MTV klipų. Jie moka visus dainų žodžius, kai refrene pasigirsta „In my heart“ – pusbroliai rodo į širdį, jei „In my mind“ – dviem pirštais „šauna“ sau į smilkinį. Zuzana, susipurškusi plaukus kaip C. C. Catch, apsiavusi „kalės“ batais, raitėsi kaip pasiutusi. Rokenrolo diva Keitė, mano kaimynė, klausanti man patinkančios muzikos, šokinėjo kaip beisbolo kamuoliukas – tik vintažinės suknytės galai kilnojosi. Taip ir dūkom iki ryto. Paskui vienomis pėdkelnėmis parėjau namo, nes à la Merė Popins aukštakulniai buvo nuspaudę pėdas. Mano kostiumo – „Mėnulio Pjero ir nebyliojo kino aktorės vaikas“ – nelabai kas suprato. Tik indas, kuris filmus normalius žiūri, belgas ir stileiva Keitė. Bet nieko baisaus. Man atrodo, kad šokti ratelyje su juodžiais yra prasmingiau nei, pvz., iki traukulių kankintis analizuojant, ar Ramtrakauskaitės personažo evoliucija įvyko, ar ne. Nuoširdumas yra svarbiau nei intelektualūs pezalai. Kuo toliau, tuo labiau tai suprantu (todėl ir nešiojuosi tualetinio popieriaus ritinį, nes dabar greitesnė esu susijaudinti nei pasišaipyti).
