Nemigos salos virš Tadeušo K. gatvės

RAMUNĖ BRUNZAITĖ

Kai galvoju apie salas, prieš akis išnyra Laputa, skraidanti „Guliverio kelionių“ sala-šalis, kurios pavidalas tikriausiai materializavosi sąmonėje iš vaikystėje matytų iliustracijų. Didžiulis uolos gabalas, apaugęs miestais ir miškais, plūduriuoja ore, nuolat keisdamas dislokacijos vietą.

Vaikščiodama gatvėmis (iš tiesų tai šaligatviais, gatvėmis nelabai kas vaikšto, pasakytų Gintaras B.) svarstau – o kas būtų miestas? Sukultūrinta sala, plūduriuojanti svetimos, neprisijaukinamos gamtos drebučiuose, ar vandenynas, iš kurio brendame ir brendame į sausumą, bet siaura horizonto liniuotė tolsta, neišsipildydama kaip dykumos miražas. Dykuma – tai jūra iš smėlio, sukeičianti kategorijas, sausumą ir vandenį, vietomis. Klampioje nemigos pelkėje, kur kūnas tarsi nenuplaunamomis didmiesčio dulkėmis aplipęs budrumu, sala tampa miegas.

Trumpomis vasaros naktimis, kaip liūdnojo vaizdo riterė parymojusi prie baro, paržygiuoju namo dar liūdnesne Tadeušo K. gatve. Liūdnà, nes šitoje gatvėje niekas negyvena. Ir vaikšto ja nelabai kas, gal nebent naktimis, jau seniai nuvažiavus paskutiniam troleibusui, bet dar nepradėjus važiuoti pirmiesiems, kai pinigai taksi išsprūsta dar vienam alaus. Zvimbianti gatvės tuštuma, tyla ten, kur dieną nenutyla automobiliai, ir pasaulis, jau matomas pro tuščio bokalo dugną, žmones susieja. Tuomet retkarčiais prie manęs prisiartina koks nors į tą pačią pusę žygiuojantis vyrukas ir pasisiūlo į pakeleivius. Ir mes kalbamės apie naktinius autobusus ir diplomų teikimus, apie musulmonų papročius ir XIV amžiaus italų meną.

Bet dažniausiai Tadeušo K. gatvė žymi vienatvę. Dvi stoteles vienatvės, kurias ištvermingai nužygiuoju lyg pats 1794-ųjų sukilimo vadas Tadeušas K., tik sukilimas šioje gatvėje miniatiūrinis, verdantis mano pačios galvoje, mintyse ir kūne. Prieš keletą metų buvo paskelbtas konkursas paminklui broliams Vileišiams skverelyje tarp upės ir Kalnų parko stotelės statyti. Plojau delnais ir laukiau, kada gi prasidės statybos. Iš visų pateiktų projektų turėjau išsirinkusi savo favoritą ir laikiau už jį kumščius. Tai būtų buvusi skulptūra, kurioje trys broliai Vileišiai sėdi prie stalo. O, kaip būtų džiaugusis mano siela, kaip būtų iš karto nušvitusi prastai apšviesta Tadeušo K. gatvė. Kiekvieną kartą žygiuodama namo galėčiau dar užsukti pas Vileišius, jie nuo savo stalo (ne šiaip kokio skulptūrinio pjedestalo, bet tikro, normalaus metalinio stalo) man motų „prisėsk, prisėsk, Ramune“ ir pasiūlytų išlenkti dar vieną taurelę, kad kelelis nedulkėtų.

Laimos Stasiulionytės nuotrauka

Kita vertus, neteisinga teigti, kad Tadeušo K. gatvėje nieko nėra. Čia dviejų stotelių ruože, įrėmintame kalva ir upe, po vienos gatvės namų numeriais sutelpa penktasis miesto policijos komisariatas, nakvynės namai „Sala“, kadaise paprastai vadinti blaivykla, nuncijaus (popiežiaus atstovo) rezidencija, gaisrinė bei keli stikliniai agregatai su vis dar neįrengtomis kontoromis ir kažkokiais nejaukiais apartamentais, kurių languose niekada nedega šviesos. Kadaise ten stovėjo keletas medinių namų, bet jie neaiškiomis aplinkybėmis užsiliepsnojo. Ir suliepsnojo. Šalia gaisrinės. Dar Tadeušo K. gatvės ištakose yra pašto dėžutė. Jos tamsiuose viduriuose prieš iškeliaudami kur nors į plačiąją Europą sugula mano laiškai. Paskutinį sykį liūdnai atsidusdama įmečiau ten atvirlaiškį. Vyrui modelio bruožais iš svetimo krašto. Vyrui, kuris pagūglinus vienoje išmetamų nuotraukų susirūpinęs sėdi medyje su knyga apverstu viršeliu. Kuris vakar galbūt kalbėjo studentams Berlyne, o jau rytoj prieš skaitymus rūkys tabako suktinę šurmuliuojančiame Bukarešte. Ar prisimeni dar mergaitę iš miesto, išpranašauto vilkų staugimo? Sutiktą ten, kur į ežerą nagus susmeigusi geležinė lapė. Mes gėrėme kavą paskutinį lietingą gegužės savaitgalį „Gorkyje“, vėliau tu skaitei eilėraščius, kurių klausėsi net mūsų prezidentė. Ir juokavai, kas būtų, jeigu prieitum ir visoje toje kamerų apsupty ją pabučiuotum. Tikriausiai kiltų tarptautinis skandalas! – juokeisi. Ar prisimeni mergaitę, kurią apkabinai prieš atsisveikindamas, tardamas „take care of yourself“ ir imdamas rankon savo retro lagaminėlį. (Viešpatie, maniau, kad niekas tokių nebesitampo po oro uostus, jie juk tokie nepatogūs, na ir kas, kad gražūs, lyg iš vintage reklamos. Bet tau tiko kaip niekam kitam, vagabunde, rašantis apie karves.) Turiu knygą su autografu ir dainą, parvažiavusi iš oro uosto namo parsisiunčiau visą atlikėjo diskografiją. Dar turiu vieną festivalio nuotrauką, kur tarp kokių dešimties mažučių figūrėlių ir mes, du tolimi šešėliai. Ir kelias vietas šitame mieste, pavyzdžiui, Saulės ir Pavasario gatvių kampą, kuris man žymi tave. Iš tiesų tai visai nemažai turiu.

Gatvės žymi žmones ir būsenas. Išvagoja senstantį miesto kūną, ir mes bėgiojame jo arterijomis, venomis ir kapiliarais lyg kraujo kūneliai, varinėjami pulsuojančios miesto širdies. Kai galiausiai dar sykį įveikiu Tadeušo K. gatvę, šitą niūrų atstumą nuo centro lig namų, ir jaučiuosi, ko gero, beveik kaip pats Tadas Kosciuška, keldamas vėliavą sukilimo dalyviams, dar lieka maža atkarpėlė. Ir tada, tomis retomis reto tamsumo akimirkomis, kirsdama Olandus, pagalvoju: o jei šita mašina nesulėtintų? O jei nepristabdytų? Bet mašinų žibintai ryškiai spitrina man į veidą jau iš tolo. Jos visada sulėtina, jos visada pristabdo. Kol kas.

Ir tada belieka tik pasukti į gyvenimo gatvę. Ant kalniuko, papėdėje paliekančio kartais dar tebesugaudžiančią kaip sužeistas besigalynėjantis žvėris Tadeušo K. dvijuostę. Keista, kaip maironiškas Pavasario gatvės pavadinimas kertasi su rudeniškais mano gyvenimo horizontais. Man visuomet labai gražiai, lyg koks šokio pavadinimas, skambėjo žodis dekadansas. O, čia būtų su kuo šokti. Kai kurie kaimynai yra unikalūs, originalūs personažai, tik paimk gyvus, susidžiovink ir dėk į knygą. Galėtume sustoti visi rateliu kartu su gyventojais nuo Saulės kalvos, six feet under, ir šokti šokti, Camille’iui Saint-Saënsui diriguojant Dance macabre.

Kai jau guluosi į lovą, iš kažkur išlenda senutė Nemiga, prisėda galvūgalyje, ima baksnoti savo kaulėtais pirštais man į smilkinius ir kokčiai saldžiu balsu sušnypščia: šššiąnakt kalbėsssimėsss. Ir man nieko kito nelieka, tik pasakoti jai apie didžias Tadeušo K. pergales ir dar didesnius pralaimėjimus, apie tai, kaip kaunasi „Salos“ gyventojai ir penktojo policijos komisariato darbuotojai, apie sukilimus, kuriuose šalia degančių medinių lūšnelių ir kaukiančių gaisrinių liepsnoja LDK vėliavos. Man bekalbant, iš šitos liūdnos gatvės, iš šito liūdno absurdo vis išlenda Gintaras B. ir skelbia: paruzija!

Kartais, užliūliuota vaizdų virtinės mano galvoj, senė užsnūsta, tuomet pasižiūriu pro langą, gal dar kas nors maironiško pavadinimo gatvėje nemiega, dūmoja, laukia aušros. Bet dažniausiai jau tamsu, tik vienas žibintas lyg koks apelsinmedis skleidžia oranžą, ir elektroninio laikrodžio skaičiukai nebyliai keičia vienas kitą. O už lango dangus darosi vis labiau tamsiai mėlynas, nebe juodas, ir jaučiu, kad tuoj tuoj pradės čiulbėti ryto paukščiai (paprastai jie pradeda apie keturias, o penktą jau būna išjudinę visą orkestrą), šitie atseit romantikų įkvėpėjai, o greičiau jau šėtonai ir belzebubai, nuo kurių gindavausi ausų kamštukais, kai naktimis rašydavau bakalaurinį (ir tik tada supratau, ką turėjo omeny rašytojas Andrius J. „Tėvynėje“).

Senė pabunda, pasirąžo, pabaksnoja kaulėtais pirštais, perbraukia aštriais nagais mano dilgsinčius smilkinius, kvėpteli į veidą savo turbūt iš šalimais esančių Saulės kapinių atsineštu lediniu dvoku, nusišypso bedante šypsena ir toliau glosto man galvą, čiupinėdama iš sapnų ir realybės susipynusius vaizdinius. Kol paryčiais, kai miestas jau pradeda busti ir gausti, ji dingsta, taip pat staigiai kaip ir atsiradusi. Mmmemmmento mmmori, – dar sušvokščia šita prakeiktoji šmėkla, o aš lengviau atsidūstu, dar kartą išvengusi vyresnėlės jos sesers. Nesu jos mačiusi, tik girdėjusi kalbant apie ją pusbalsiu arba lūžtančiu balsu, tik kelis sykius išvydusi jos šešėlį, visai netoli, rūmuose Olandų gatvėje ar ant Saulės kalvos. Sako, ji nesivargina, aplanko tik kartą.

O kol kas man pasisekė, nemiga prasiskiria lyg Raudonosios jūros vandenys ir aš brendu į krantą. Sapnuoju Gintarą B., besišypsantį, kartu su Tadu Kosciuška mosikuojantį vėliavomis, skelbiantį revoliuciją, virš gatvės, kuria kažkada vežimai palikdavo miestą, veždami grūdus ir gyvulius į Antakalnį ar iš jo. Gintaras B. mirkteli: ar tu žinai vieną paslaptį, kad mes – sala. Ir pasakoja, kad Lietuva – tai sala, jos žmonės gyvena ir galvoja kaip saliečiai, lyg gyventume tuščiame burbule ir galime saugiai peštis tarpusavy, lyg nebūtų pasaulio aplink, kuris žemyno gyventojams kelia visai kitus reikalavimus.

– Sala saloje, o toje saloje dar daugiau salų, – sukasi tarp smegenų krumpliaračių frazė ir labai primena vieną vaikystės mįslę. O kūnas vis sąla ir sąla, sakytum, salėja, apimtas saldžios miego palaimos. Galiausiai, prieš praplyštant sapno užuolaidoms, mojuodamas ir gudriai šypsodamas Gintaras B. priduria: akys yra sielos salos.