Mūsų antroji pusė

LAIMANTAS JONUŠYS

Arvydas Juozaitis. Ryga – niekieno civilizacija.
V.: Alma littera, 2011. 430 p.

Vėlyvą darganotą rudenį Rygoje Arvydas Juozaitis atsitiktinai pažvelgė iš gatvės pro langą į pastato vidų ir pamatė „kaip rugių varpas vėjyje judančias žmonių galvas“: „Ir tada išgirdau dainą.“ „Apsirengę kasdieniškai, o regėjosi, lyg virš galvų švytėtų aureolės.“ O tai buvo eilinė choro repeticija.

Latviai dainuoja įstaigose ir kontorose, mokyklų klasėse ir koridoriuose. Ten, kur gali susiburti ir susėsti rateliu. (p. 200)

Tai yra gražus knygos leitmotyvas – asmeninė autoriaus patirtis pereina į apibendrinimus ir gausybę paliudijimų, pagrįstų konkrečiais šaltiniais. Šitaip mus Juozaitis, šią knygą rašęs gyvendamas Rygoje, supažindina su Latvija, mūsų artimiausia ir geriausia kaimyne, taip apgailėtinai menkai lietuvių pažįstama.

Štai ir šiuo atveju – kartais mes save laikome „dainuojančia tauta“, bet, geriau pažinę latvius, turėtumėm pabrukti uodegą ir trumpai patylėti. Latvijoje dainuojama visaip – skamba iš nepaprastos gausybės pasirenkamos liaudies dainos, o štai Latvijos radijo antroji programa visa skirta vien latviškai lengvajai muzikai, daugiausia, tarkim, popsui (o šis yra aukštesnio lygio negu lietuviškasis). Knygos autorius to nemini, bet taikliai akcentuoja, kad Latvijos radijas ir televizija kultūrai skiria palyginti daug dėmesio, nuolat informuoja apie renginius, sukuria gerų laidų.

Gaila, kad dauguma Lietuvos gyventojų neturi galimybės žiūrėti Latvijos televiziją, nors netikslu teigti, kad to visai nėra (p. 272) – kabelinė televizija „Vinita“ man jau trečius metus transliuoja LTV1, o per „Viasat“ kabelį galima matyti latviškąjį TV3 kanalą. Vis dėlto nedidelė ir paklausa. Lietuva veidu atsigręžusi į Vakarus, o pakaušiu (įsistačiusi jame akis) žiūri į Rusiją. Į šiaurinę kaimynę dairosi retai. Lietuvoje turbūt tik teatro mėgėjams yra žinomas latvių režisierius Alvis Hermanis (knygoje minimas ne kartą) ir tik operos mėgėjams – dainininkė Elīna Garanča. Tik taip, matyt, ir latviai pažįsta Eimuntą Nekrošių arba Violetą Urmaną.

Knygą sudaro 24 skyriai (pavadinti vigilijomis), kiekvienas su sava tema: tai ir istoriniai aspektai (nuo seniausių iki šių dienų), ir politika, ekonomika, architektūra (Rygoje suklestėjęs jugendo stilius, garsiojo Rastrelli sukurti dveji didingi Žiemgalos rūmai), ryšiai su Lietuva, su Rusija, demografiniai skauduliai ir t. t.

„Ryga – niekieno civilizacija“ – anaiptol ne koks nors neutraliu tonu parašytas informacinis veikalas: Juozaitis čia kalba savo balsu, daug kur pasakodamas, ką pats matė ir girdėjo, kartais bylodamas patetiškai, bet taip pat ir žaismingai; netgi įvedęs sąlyginius personažus – „latvių Kindziulį“ ir „lietuvių Kindziulį“, – kartais apsikeičiančius replikomis, ką nors komentuojančius, reiškiančius nusistebėjimą.

Taigi, kokia ta latvių tapatybė? Šis klausimas knygoje trumpai aptariamas kelis kartus, bet aiškumo nedaug – gal ir gerai, nes kitaip išeitų koks nors stereotipas.

Gal tikrai latvio sieloje – tiek lietuvio, tiek slavo gulėta? Rašytoja Gundega Repšė šį tą paaiškino: „Mūsų dienų latviai turi daug daugiau bendrumo su rusais negu su prieškario latviais.“ (p. 60)

Čia vienas iš tų atvejų, kai lygiai tą patį galima pasakyti ir apie lietuvius (ne kartą panašiai ir buvo sakyta). Bet kolektyvizmas latviams vis dėlto ir dabar mažiau būdingas negu mums – apie tai, be kita ko, kalbama Laimos Muktupāvelos „Pievagrybių testamente“, kai kur panašios mintys sušmėžuoja ir Juozaičio tekste. Ir dar vienas bandymas: „Latvis žino, kad išėjęs iš kaimo neįsikūrė mieste. Jis vis dar ne namie“ (p. 138). Tai vėlgi kur kas labiau tinka lietuviams. Jau XIX a. Rygoje buvo latvių buržuazijos sluoksnis, juolab darbininkų. Tame šimtmetyje latviai kultūriškai mus buvo toli pralenkę: jau 1868 m. turėjo savo profesionalų teatrą, knygų leidybos ir raštingumo lygis buvo kelis kartus didesnis nei Lietuvoje. Knygoje cituojamas Vaižgantas, 1894 m. Mintaujoje (Jelgavoje) stebėjęsis, kad „tūkstančiai paprastų žmonių įdėmiai klausosi“ latviškai atliekamos Haydno oratorijos. „Lietuvoje nieko panašaus jis net sapnuoti nebūtų galėjęs“ – Juozaičio išvada (p. 43).

XX a. latviai pirmą kartą istorijoje gavo progą plėtoti kultūrą savo valstybėje, bet šis amžius juos ir smarkiai nuskriaudė. Daugybė galvas paguldė svetimuose karuose – raudonieji šauliai, nacistinės Vokietijos legionieriai… Apie pirmuosius Juozaitis sako: „vargu ar kaimo ir miesto vaikis, tapdamas raudonojo bolševikų teroro kariu, susimąstė, kad jis ne gelbsti, o žudo Latviją. Jų vadai […] buvo fanatikai galvažudžiai“ (p. 346).

Dalis šaulių, Latvijai išsikovojus nepriklausomybę, pakeitė orientaciją ir sugrįžo į tėvynę. Istorikas Uldis Ģērmanis (ypač domėjęsis šaulių veikla) knygoje „Latvių tautos nutikimai“ (1959, liet. 1998; sovietmečiu ši knyga buvo uždrausta [p. 418]) rašo, kad sugrįžę į Latviją šauliai jautėsi neatlikę pareigos tėvynei ir siūlėsi dar vienam karo žygiui – šalies sienas pastumti toliau į rytus; jiems teko kantriai aiškinti, kad su Rusija pasirašyta taikos sutartis ir kariauti nebereikia. Likusius Sovietų Sąjungoje latvius žiauri lemtis ištiko per Stalino didįjį valymą: „Iš 70 tūkstančių suimtų latvių iki 1938-ųjų pabaigos buvo sušaudyti 26 tūkstančiai“ (p. 351).

Dabar tautos gyvastį sekina demografinis nukraujavimas – mažas gimstamumas, emigracija. Knygą Juozaitis baigia pesimistiškai. Nors manau, kad kalbos apie latvių tautos mirtį per ankstyvos (jau ar ne porą dešimtmečių baiminamės masinės imigracijos iš svetimų kultūrų kraštų, o jos kaip nėra, taip nėra), problema egzistuoja, o tie, kurie dejuoja dėl lietuvių tautos nykimo, čia galėtų įsitikinti, kad mūsų padėtis kur kas geresnė.

Pesimistinėse nuobaigose prasimuša jau kitur girdėtos autoriaus mintys apie Vakarų moralinį žlugimą ir pan., be to, aiškinama, kad nors sovietmečiu menininkai jautėsi žeminami, jie vis dėlto galėjo kurti, o dabar „menininkas, iš pinigų maišo gaudamas užsakymą, sykiu gauna ir nurodymus, „ko reikia“. Sunku suprasti, apie ką čia kalbama – manau, kad viskas yra tiesiog atvirkščiai.

Laimė, tokio idėjinio pesimizmo protrūkių labai nedaug, ir netgi skyriuje apie moteris laisvesnė latvių seksualinė moralė (tuo tas kraštas šiek tiek skyrėsi nuo katalikiškos Lietuvos dar tarpukariu) vertinama ne tiek su rūsčiu pasipiktinimu, kiek su ironija. Bet apie moterų vaidmenį visuomenėje autorius pasako ir kitų tiesų: jų vaidmuo Latvijos kultūroje, žiniasklaidoje, kartais ir politikoje pastebimai didelis. Pvz., rašant šią knygą, visiems trims nacionaliniams latvių kalba leidžiamiems dienraščiams vadovavo moterys. Juozaitis ypač išskiria Sarmītę Ēlertę, laikraščio „Diena“ vyr. redaktore dirbusią nuo pat jo įkūrimo 1990 m. Čia dar galima pridurti, kad Lietuva tokio gero dienraščio nėra turėjusi.

Autoriaus teisingai papasakota apie Latvijos politikų korupciją ir trijų didžiųjų oligarchų galią. Bet nutylėta kita, viltingesnė pusė. Latvijoje vyksta nuolatinis pasipriešinimas oligarchiniam elitui – šviesesnis visuomenės sluoksnis, dalis žiniasklaidos, taip pat ir dalis politikų korupcinei sistemai neduoda ramybės. Lietuvoje per pastaruosius keliolika metų susikuria tik tokios naujos partijos, kurios pasirodo esančios dar blogesnės už senesnes. Latvijoje ne taip. Juozaitis pamini Einaro Repšės įkurtą „Naująjį laiką“, bet aiškaus įvertinimo nepateikia.

Dabar „Naujasis laikas“ yra trijų partijų valdančiosios (ir jau besijungiančios į vieną partiją) „Vienybės“ dalis – šios struktūros (ir Vyriausybės) vadovui Valdžiui Dombrovskiui nelabai yra ką prikišti. Minėtoji priešprieša pastaruoju metu paaštrėjo – kaip tik jos išraiška buvo Saeimos paleidimas, ir tai teikia vilčių.

Politinių vertinimų išvengti nepavyksta, o jie – neišvengiamai subjektyvūs (žinoma, mano taip pat). Juozaitis labai jau kritiškai vertina pastarojo meto prezidentus Vairą Vīķę-Freibergą ir Valdį Zatlerą. Bet gal ir pats vertintojas sutiktų, kad, palyginti su naujuoju, anuodu buvo visai nieko. Svarbiau tai, kad autorius aiškiai apgailestauja, jog prezidentą renka ne tauta, o parlamentas ir prezidentas turi per mažai galių. Čia jau latvių Kindziulis lietuvių Kindziuliui gali pasakyti: „Rinko pas jus tauta ir išrinko Borisovo milijonų prikimštą Pakso įvaizdį. Parlamentas tokio nebūtų išrinkęs.“

Knygoje, aprėpiančioje tokią gausią medžiagą, faktinių netikslumų sunku išvengti, šiek tiek jų yra ir čia, pvz., Latgala Rusijos imperijos sudėtyje atsidūrė ne „1795 m. žlugus Lenkijos ir Lietuvos valstybei“ (p. 35), o per pirmąjį padalijimą (1772), Aizkrauklės pilis buvo ne kairiajame, o dešiniajame Dauguvos krante (visi miestai kūrėsi dešiniajame Dauguvos krante). Legendinio senovės žiemgalių kunigaikščio vardas rašomas Nameišis (p. 14 ir kitur) – galbūt autorius rado kur nors lietuviškai taip užrašyta, nors neaišku, iš kur š, nes latviai rašo Nameisis arba Namejs.

Paminėjau kai kuriuos problemiškus aspektus, bet apskritai knyga ne tik labai turininga, bet ir teikia skaitymo malonumą. Apie Latviją mažai išmanantis skaitytojas (o kartais ir kiek pasikaustęs) gali sužinoti visokių įdomybių, pateiktų patrauklia forma. Apie nepaprastą norvegų rašytojų Ibseno ir Hamsuno populiarumą (pastarojo jau XX a. trečiame dešimtmetyje Rygoje išleisti septyni raštų tomai – p. 190), apie tautinių komunistų sutriuškinimą 1959 m., apie tai, kad šiuo metu tikinčiųjų katalikų Latvijoje jau šiek tiek daugiau negu liuteronų (įspūdingas Agluonos fenomenas – p. 37).

Nemažai išdėstyta apie paralelinį pasaulį (19 vigilija) – Latvijos rusus, šimtatūkstantine minia švenčiančius savo pergalės dieną (gegužės 9-ąją): abi tautos vieningos tik palaikydamos Rygos „Dinamo“ ledo ritulio komandą.

Suminėta daugybė istorinių ir šiandieninių asmenybių (būtų pravertusi pavardžių rodyklė). Bet keistokas knygos pavadinimas. Vienas radijo apžvalgininkas paklausė: ar mums patiktų, jeigu kas nors už Lietuvos sienų išleistų knygą, pavadintą „Vilnius – niekieno kultūra“?

Po knygos parašymo įvykiai rutuliojosi toliau. Ēlerte dabar jau kultūros ministrė. Laikraštis „Diena“, pasikeitus savininkams, neteko geriausių žurnalistų, nebėra toks geras kaip anksčiau (nors per daug nesuprastėjo). Dienraščiui vadovauja vyrai, tačiau iš „Dienos“ išėję darbuotojai įkūrė įspūdingo lygio savaitinį žurnalą „Ir“ („Yra“), o jo vyr. redaktorė – Nelija Ločmele.

Apie istorines tautos formavimosi ištakas Juozaitis rašo: „Latvijos galėjo apskritai nebūti, jeigu latviai nebūtų Dauguvos į savo glėbį paėmę. Taip taip: prie kairiojo Dauguvos kranto būtų sustojusi Lietuva, prie dešiniojo ateitų Estija su Suomija, o gal ir toji pati Rusija“ (p. 41). Bet gal įmanoma ir kita „jeigu“ alternatyva. Mindaugas turėjo užmojį vienyti visas baltų gentis, bet šiaurėje atsitrenkė į neseniai atsiradusius vokiečių kalavijuočius. Jeigu ne ši aplinkybė, galbūt būtų susidariusi viena mūsų tauta. O dabar šiauriniai baltai yra tarsi mūsų antroji dalis, atsiskyręs, kiek pasikeitęs atspindys.