Laisvė ir kinas

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

„Meno avilys“ kino stovyklą Žeimių dvaro sodyboje (liepos 28–31 d.) jau antrą vasarą sulipdo be finansinių rėmėjų, iš gryno entuziazmo ir meilės kinui. Šiemet užsiregistravo per šimtą dalyvių – sumokėję po 30 litų ir šitaip nusipirkę bilietą, jie dalyvavo didelėje „judančių vaizdų edukacijos programoje“. Išradimas paprastas ir genialus: jeigu tikrai kažko nori, tai eik ir pradėk tai daryti, atsiras ir daugiau norinčių prisidėti. „Meno avilys“ visiškai pateisina savo pavadinimą.

Stovykla, šiemet skirta laisvei ir kinui, prasidėjo Š. Barto filmu „Laisvė“, o baigėsi A. Baryso-Baro trumpametražiu brežnevinių laikų avangardu.

Kaip sako nepamirštamo Gorkynės disidento Baro draugai: jeigu jis būtų išvykęs į Ameriką, turėtume du Mekus. O štai ir užsienyje gerbiamas Bartas jau gali išvykti kur panorėjęs. Išorinė laisvė dabar garantuojama, tačiau nelaisvės ribos tik prasiplėtė. Barto filme – begaliniai atviri vandenynas ir dykuma, begalinis besitęsiantis laikas. Pasirodo, žmogui sunku judėti, apsispręsti tokioje begalinėje gamtos laisvėje. Jis lieka stebėtojas, savojo gyvenimo niūrus dalyvis. V. Masalskio vaidinamas herojus, Stalkerio brolis dvynys po keliasdešimties metų, eina į tariamą laisvę ne per ankštą, daiktais užgriozdintą zoną, o per ošiančią tuštumą „kažkur Afrikoje“.

Studentų garbinamos VU Lyčių studijų centro docentės N. Arlauskaitės paskaitą „Naratyvinė seksualumo politika XX a. penktojo dešimtmečio JAV ir SSRS“ ir filmą „Šviesus kelias“ („Светлый путь“, rež. G. Aleksandrov, 1940) laikyčiau netikėčiausiu stovyklos įvykiu. Šita muzikinė komedija kadaise turėjo tapti nauja sovietine pasaka apie Pelenę – žvaigždės L. Orlovos vaidinama mažaraštė, bet labai šustra Tania eina šviesiu keliu ir jau kaip audėja stachanovietė atsiduria Kremliaus rūmuose – ant jos krūtinės žiba ordinas ir ji verta savojo princo inžinieriaus! Po tiekos metų šis talentingai padarytas filmas (drauge su holivudine panašios tematikos kino paralele) dėstytojos buvo pristatytas ir stovyklautojų perskaitytas kitaip, su užšifruotomis gausiomis seksualinėmis potekstėmis: naivią Tanią švelniai globoja, per gyvenimą lydi supratinga vyresnioji draugė, partinė veikėja… Neįtikėtina, tačiau akivaizdu. Filmo ir jo autorių darbų smulkesne archyvine medžiaga kas nori gali pasidomėti savarankiškai.

Antropologas G. Mažeikis kitaip pažvelgė į „Tautos gimimą“ („The Birth of a Nation“, rež. D. W. Griffith, 1915). Vadovėliuose įsitvirtinusi tiesa, kad tai yra kukluksklaną atgaivinęs rasistinis amerikiečių kino metro ir masono kūrinys. O filosofijos profesorius kalbėjo apie pono ir tarno santykių problemą; į mūsų širdis įsismelkusią ir nepašalinamą tarnystę; naują opiumą liaudžiai – lyderystę, kuri užgožia meistrystę, apkvaišina vartotoją; apie tai, kad simuliakrinė rinkodarinė lyderystė traukia visus kaip museles, lyderystės idiotizmo knygų prikrauti knygynai; ir pagaliau – kodėl amerikiečių „Tautos gimimo“ kūrėjas buvo aristokratų, meistrų, o ne lyderio – prezidento A. Lincolno ir jo išvaduotų juodųjų vergų pusėje.

Nuodugni, schemomis grįsta ištrauka iš L. Kaminskaitės studijos „Cenzūra sovietiniame lietuviškame kine“ posovietiniam jaunam žiūrovui turėjo pasirodyti kaip devyni pragaro ratai ar bent jau kūrėją žeminantis valdininkų slenksčių mynimas. Tačiau įdomu, ar jaunos mokslininkės darbe kino cenzūrą bus mėginama įvertinti ir teigiamai – juk, tiesą sakant, tose meno tarybose, komitetuose sėdėjo, vertino, chaltūrą stabdė dar ir geri stilistai, išsilavinę redaktoriai, kolegos rašytojai ir režisieriai. O individualios apklausos, kas ir kur, Vilniuj ar Maskvoj, sužlugdė jūsų scenarijų, jūsų filmavimo medžiagą, juk yra labai asmeniškos, prieštaringos.

Kūrybinė grupė, pristatydama naują lietuvių filmą „Kai apkabinsiu tave“ (rež. K. Vildžiūnas), sulaukė taiklaus G. Mažeikio klausimo: kodėl vis kartojate, kad tie filme atkurti sovietmečio laikai buvo „sustingę“; juk jeigu palyginsime su pragmatiška dabartimi, jie daug kam buvo, oi, kokie dinamiški; kada nors, pvz., 2022 metais, apie pirmojo nepriklausomybės dvidešimtmečio jaunuosius tikrai sakysim, kad tai „prarastoji karta“, kad laikai tuomet buvo sustingę. Iš tiesų, menininkas ar istorikas, mėginantis atskleisti laiką tik pro paviršinę buitinę ar tirštai politizuotą prizmę (kaip nieko nebuvo parduotuvėse ar kaip visus sekė saugumas), kuria madingą prekę, kuri, žiūrėk, ims rytoj ir išeis iš mados.

Užsienio kino programa aprėpė nepažįstamų Irano ir Kurdistano (tautos, neturinčios savo valstybės) režisierių filmus, juos pristatė tuos kraštus ir jų kultūrą tyrinėję liudininkai (I. Koreivaitė, G. Jurevičiūtė, L. Švedaitė, J. Žilinskas). Kokiame nors turtingame festivalyje tokie filmų komentatoriai būtų vadinami išskirtine prabanga (bet jų ten ir nesitikėk, nes jiems nėra laiko, nes mūsų festivalių ekranai mirguliuoja nonstop). Filme „Obuolys“ („Sib“, rež. Samira Makhmalbaf, 1998) dvi iranietės mergaitės iki 12 metų gyveno tėvo uždarytos namuose, jos mažai kalba, blogai vaikšto, iš padilbų žiūri – žvėrys mauglius augindavo laisviau. Šią realią ir ne tokią retą tuose kraštuose istoriją aptikusi jauna režisierė Samira prisiprašė mergaites save suvaidinti, o vėliau išeiti į gatvę, į šviesą. Dar kitokios negailestingos Artimųjų Rytų istorijos bus filmuose „Vėžliukai gali skraidyti“, „Nuošalė“, „Karvė“.

Seno klasicistinio Žeimių dvaro savininkas, menų mecenatas D. Noreika irgi „rodo gerą kiną“ – lektoriams vietoj honoraro leidžiama pagyventi keliuose sutvarkytuose dvaro kambariuose su koklinėmis krosnimis, surastais masyviais stalais, bufetais ir lovomis, krėslais ir knygų prikrautomis etažerėmis. Nuvalyta, šiek tiek restauruota, nenulakuota. Pro kambario langus atsiveria vaizdas vis į tą patį pasaulį.