Kodėl Vakarų rašytojai myli Motiną Rusiją

A. D. MILLER

Romanistai nuo Le Carré iki Amiso yra apkerėti Rusijos. Nieko nuostabaus: tai derlinga žemė kūrybai.

Vyriškis įžengia į kambarį. Sakykime, maždaug penkiasdešimties, žilstelėjęs, šiek tiek sutaršytais plaukais. Kokia jo istorija? Jeigu jis – rusas, vienas iš jo senelių galbūt mirė per Leningrado apgultį, o kitas – per politines represijas. Galbūt po nykios, įgrisusios Sovietų Sąjungos heroizmo propagandos per dešimtojo dešimtmečio hiperinfliaciją ir suktybes jis prarado savo namus ir turtą. Galbūt šalia viso to jis buvo įsimylėjęs, tapęs tėvu ir užsiiminėjo kasdieniais dalykais, kurie kitose šalyse sudaro visą gyvenimo dramą.

Visi gyvenimai yra įdomūs, o vienas iš kūrybos tikslų – šią tiesą įrodyti. Visgi tai kur kas lengviau padaryti rašant apie rusų gyvenimus – ir tai mums padeda suvokti, kodėl pastaruoju metu Rusija, kartu su persimetėlių oligarchų ir suktų šnipų antplūdžiu, įkvėpė gausybę romanų. Turiu omenyje kūrinius, parašytus anglakalbių rašytojų – pavyzdžiui, Martino Cruzo Smitho detektyvus su Arkadijumi Renko arba Helen Dunmore knygas apie Leningradą. (Keista, tačiau tik nedaugelis šiuolaikinių rusų rašytojų sulaukė didelio užsienio skaitytojų dėmesio. Putino valdymo laikotarpis nebuvo itin palankus didžiajai literatūrai.) Romanų apie Rusiją populiarumas puikiai atspindi šios šalies viliojantį audringumą. Mano nuomone, tai taip pat šį tą sako apie mūsų pačių moralinius nuogąstavimus.

Visuomenės susidomėjimas Olga Grushin, Gary Shteyngartu ir Davidu Bezmozgiu lengvai suprantamas. Jie visi gimė Sovietų Sąjungoje ir emigravo į Šiaurės Ameriką dar būdami vaikai. Iš savo gimtinės jie atsinešė kolektyvinį kančios suvokimą ir gyvą, vaizdingą rusų kalbą. Merdinti Sovietų Sąjunga, kurioje įvairių dalykų stoką kartais padėdavo ištverti tik pasakojimai ir pramanai, buvo puiki dirva kūrėjams. Pagaliau sistema, kuri atrodė nesunaikinama, subyrėjo, pasaulis atsivėrė (Grushin „The Dream Life of Sukhanov“ puikiai įamžina šio trūkio sukeltą sąmyšį). Visa tai kartu su svaiginančiais imigracijos įspūdžiais rašytojų kūrybai sukūrė palankias sąlygas.

Užsienio šalių rašytojus pirmiausia pakeri didžiųjų Rusijos rašytojų didybė ir drąsus atvirumas; kai kurie visam laikui regi Rusiją pro Tolstojaus, Dostojevskio, Čechovo ir Vasilijaus Grosmano prizmę. Bet juos taip pat traukia istorinės konvulsijos, kurios davė peno šių rašytojų kūrybai. Geras pavyzdys – Jameso Meeko stulbinanti pilietinio karo saga „Meilės aktas“, kurioje aprašomi kastratai, kanibalizmas ir pasiklydusi svetimšalių armija: net per daug realistiški dvidešimto amžiaus Rusijos elementai, o kur dar lageriai, badas, masinės žudynės – visas tas pasmerktas pražūčiai, supuvęs sovietinis eksperimentas.

Nors pastaruoju metu Rusijoje gan ramu – ypač palyginti su likusio pasaulio aktyvumu po Rugsėjo 11-osios, ji vis tiek turi kuo patraukti. Rusija vis dar yra labiau imperija negu valstybė, su imperijai būdingu margumu ir kuriozais. Anot seno anekdoto, Rusija vis patenka į pereinamąjį laikotarpį tarp dviejų pereinamųjų laikotarpių. Tai vieta, kur gali atsitikti bet kas, o ir atsitinka – šamanizmas Buriatijoje, separatizmas Kaukaze, kapitalizmas – ar bent jau iškraipyta rusiška jo atmaina, įsivešėjusi daugiau ar mažiau visur. Sunkus įsisenėjusio skausmo luitas vis dar guli ant Rusijos širdies.

Taigi Shteyngarto „Absurdistan“ – satyra apie Sankt Peterburgą ir Kaukazą – arba  šmėklos ir magiškasis realizmas Ginos Ochsner per mažai pastebėtame romane „The Russian Dreambook of Colour and Flight“ (kur puslaukiniai vaikai aptinka plyšį žemės paviršiuje) tik nedaug nukrypsta nuo šiurpios, nestabilios šių laikų Rusijos realybės – taip pat, kaip Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ ir „Lemtingų kiaušinių“ siurrealizmas tėra tik nuosaiki totalitarizmo kaprizų ir ekscesų karikatūra. Turistas tokioje šalyje dažnai klausia: ką aš čia veikiu? O rašytojas galvoja: galbūt iš viso to kas nors išeis.

Rusijos kraštutinumus galima įvardinti daugybe būdų. Pats akivaizdžiausias iš jų – fizinis. Didelė šalies dalis pusę metų, jei ne ilgiau, yra sukaustyta šalčio. Iš esmės bet kokia veikla lauke – automobilio užvedimas ar ėjimas užpustytomis gatvėmis – yra tarsi savita mažytė drama. Šis atšiaurus klimatas paaiškina, kodėl Dostojevskis ir kiti rašytojai, atrodo, visąlaik tiesia rankas į dangų. Esminiai klausimai – kodėl mes čia ir ar Dievas egzistuoja? – atrodo kur kas aštresni lauke esant –20 °C temperatūrai ar trejetą dienų keliaujant traukiniu.

Savo paties romane „Snowdrops“ („Snaigės“) bandžiau perteikti Rusijos metų laikų kaitos dramatizmą nuo ilgos žiemos nebūties per pavasarišką prisikėlimą iki netikėto vasaros išsiveržimo – šis kelias kartu su praktiniais sunkumais formuoja rusiško gyvenimo psichologiją ir jo ritmą. „Snaigė“ yra kūnas, kurį sniego pusnys slepia iki atšilimo. Taip pat šioje knygoje „snaigė“ reiškia tamsias, uždaras ir galiausiai neišvengiamas tiesas, apie kurias kūrinio pasakotojas – besiblaškantis ketvirtą dešimtį einantis britas advokatas – mieliau išvis negalvotų.

Kitas Rusijos susiskaidymo aspektas yra moralinis: jis reiškiasi individualaus atsako į aštrius moralinius iššūkius lygmenyje. Geri laikai Rusijoje būna dar geresni (galbūt dėl nuojautos, kad jie gali netikėtai pasibaigti), taip pat ir geri žmonės. Šalis brandina tikrus šventuolius, kurių fiktyvūs įsikūnijimai pasirodė XIX a. rusų literatūroje. Šių laikų Vakarų autoriai paprastai kuria veikėjus, kurie norėtų būti geri, tačiau tokie nėra, kurie iki tam tikros ribos sutinka prisitaikyti, trokšta nedaryti blogo, tačiau ir patys nenori kentėti, – tokius kaip besikamuojantis sovietinis detektyvas Tomo Robo Smitho romane „Vaikas 44“ arba Grushin Suchanovas, parsidavęs sugedusios sąžinės ir tragiškos praeities meno istorikas.

Ir šventieji, ir prisitaikėliai susiduria su sunkiais pasirinkimais dėl Rusijos ypatingumo kitame etinio spektro gale. Martinas Amisas nuožmioje istorijoje apie Gulagą ir vėlesnius laikus „House of Meetings“ Rusiją vadina košmariška šalimi. „Visąlaik keleriopas košmaras. Visąlaik pats talentingiausias košmaras.“ Nežabotas bepročių carų ir Stalino žiaurumas jau praėjo – jų įpėdiniai tėra brutalūs ir korumpuoti. Sąmokslo teorijos Rusijoje tiesiog klesti – kaip ir kūriniuose, kurių veiksmas vyksta Rusijoje, nes, žinoma, sąmokslų iš tikrųjų yra. Amisui, kaip ir kitiems rašytojams, Rusijos paslaptis kartu yra ir blogio problema.

Vis dėlto kaip kelionių apybraižos fiksuoja ne tik keliautojo įspūdžius, bet ir jo nusistatymus, taip ir kai kuriems romanistams Rusija yra ne tik tarsi moralinis zoologijos sodas, kuriame ir rašytojas, ir skaitytojas gali lankytis su saugiu pranašumo jausmu. Ši šalis taip pat tinka jų moraliniam išdidumui ir pasitikėjimui savimi išbandyti.

Vakarų valstybėms Rusija šimtmečius atrodė kaip atrakcionų parko kreivas veidrodis. Ji ir panaši, ir nepanaši į romesnes valstybes. Šaltojo karo metu ji buvo svetima, nepažįstama – tiesiog kitas, priešiškas pasaulis, puikiai tinkantis trilerio siužetui. Dalis šios grėsmės išliko iki šiol įgavusi rusų mafijos pavidalą – tai vienas iš Johno Le Carré naujausios knygos „Our Kind of Traitor“ elementų. Tuo pat metu Rusija yra europietiška, teoriškai krikščioniška ir industrializuota. Ji turi mums artimą aukštąją kultūrą ir panašią architektūrą. Pabuvęs Maskvoje porą dienų, gali ją palaikyti normaliu šiaurinės Europos miestu, kur daugoka neoninės reklamos ir prastesni keliai. Kad pamatytum laukinę Rusijos pusę, turi joje pasilikti ilgiau. Kaip prasitarė markizas de Custine’as po 1839 m. vizito: „Civilizuota išorė gali būti labai apgaulinga.“

Vienas iš klausimų, keliamų kai kuriuose romanuose Rusijos tematika, yra toks: ar ši šalis, kartais atrodanti kaip ir visas likęs pasaulis, iš tikrųjų yra tokia pati – ar tai, kas atsitinka ten, galėtų atsitikti čia, su mumis, jeigu nusimestume „civilizuotos išorės“ varžtus. Shteyngarto herojus romane „Absurdistan“ yra Amerikoje išsimokslinęs rusas. Per jo komišką odisėją stengiamasi išsiaiškinti, kiek iš tikrųjų skiriasi šios dvi jo asmenybės pusės. O Le Carré knygoje britų elitas yra slidžiai palankus Rusijos pinigams.

Ar XX a. ketvirtajame dešimtmetyje būtume tapę skundikais, jei nuo to būtų priklausiusi mūsų gyvybė? O šiandien ar liktume ištikimi savo principams, jei visi aplinkui juos pardavinėtų? Pastarąjį klausimą norėjau iškelti savo romanu. Nikas, mano pasakotojas, yra įsiurbiamas į Maskvos verpetą per jos godų, nafta tepamą suklestėjimą. Tik Rusijoje jis pagaliau suvokia, koks yra ir koks galbūt buvo visą savo gyvenimą.