GRAŽINA CIEŠKAITĖ. Eilės
Spalvų antgamtėje
1
Begalybės geltonis tykus
virs žvaigždėtu būties vainiku.
Geltonoji šviesos visata
kaip dievybei malda nekalta.
Nuskaidrėję geltoni keliai
meilės formoje slypi giliai.
Tu klajoji žvaigždėtais takais,
geltonųjų šešėlių laikais.
O alsuok po geltonu medžiu!
Medituoju – jo šviesą girdžiu.
2
Purpurinė dievų valanda,
kraujo sferoje žydi malda.
Gėrio pranašas moko mane
purpurinių tikrovių dugne.
Purpuriniais ženklais išreikšta
štai šventoji pilnatvės vieta.
Mano Dieve, minties karūna, –
tavo laisvėje ji amžina.
3
Tyliai sukasi laikas tenai,
kur banguoja žydri vandenai.
Po žydruoju būties vainiku
savo meilės šviesoj atanku.
Tu kaip kūdikį dvasią lieti,
sidabruojančią gelmę keiti,
mano angele žydras, trapus,
tu nuauksini knygų lapus.
4
Sužaliuos tuoj pasauliai visi.
Dykuma per oazę šviesi,
kur maldoj savo pradžią randi,
per žaliuosius smėlynus brendi.
Amžinoji būties sutema
tau suplaks kaip mintis artima.
Ir ženklai žaliavarsiai aidės,
nesužeisi bekūnės raidės, –
tarsi stigmos bus žodžiai juose,
nuskaidrės tau svajoklė dvasia.
5
Majos šydo oranžas trapus,
mano Dieve, pasaulis klampus.
Štai oranžinė imas gamta
iš Čiurlionio spalvų nekalta, –
jis nutapė saulėlydį, nes
atkerėjo dausas ugnines.
Po oranžiniu saulės medžiu
virsta siela lemtuoju žodžiu,
ji į dykumą liesis viena –
amžinoji lemties dovana.
6
Violetas bekūnis, gilus
apsireiškia būties ovalu.
Tu sustoji tenai, kur esi, –
begalybės ekstazėj šviesi,
nekaltoji gelmių atmintis,
kur alsuoja pasauliai kiti.
Violetinis krinta lietus
į pražydusius rojaus vartus.
.
Poezijai
Įdvasink meilę amžinai nustebus,
tarp Dievo ir Jo tvarinio sustojus,
o vainikuotoji, – paniekink stabą,
o tu – lyg būtumei nesutvertoji.
Nekaltojo būties prasidėjimo
šviesoj kas naktį pro žvaigždes žiūrėjus,
kai už sparnų tave poetas ima,
tu man viena, o tarsi Sutvėrėjas,
kad mano mintys į tave judėtų
neamžinos, negrįžtančios, bedalės…
Sapnuok bemiegę žvaigždę, – lyg sudėtum
antivisatą iš šviesos dalelių.
.
Tą naktį, kai dievai žvaigždes nuskynė,
kai tavo kūnas tobulas kaip dvasios
man regimas pavidalas – dykynėj
ieškojau Nieko formos, amžinasis
judėjimas nūnai erdves apleido,
kristalais stingo kosmosas, ledėjo,
o tavo kūno kaukė virto veidu,
vien Absoliutas švietė lyg Idėja.
Nėra mintims nakties. Žvaigždynai dygūs,
skaidri tyla, kai žvakę tu uždegus,
jos šviesoje palinkusi prie knygos –
balta lyg naktį pražydėjęs medis,
skaitai poetų mąstymus, pabalus
vienatvėj nuo sapnų, pametus gėlą
skverbiesi pro žodžius, o jų kristaluos
širdies energija bekūnė gieda.
Bekūne deive, danguje žydėjai
viena lyg rėmuose žvaigždėtuose, tyli
tu savo širdį angelui žadėjai,
o buvo jis nežemiškai toli,
o nepasiekianti tavęs tikrovė,
nematoma pro ašaras, viena
sapnavo tamsą, beldėsi į rojų
visatoje kaip laikas amžina.
Dar lietus ir kūdikis prie kapo,
sunki dievybės ašara, bekūnis
visatos atspindys širdim patapęs,
o tu – vienatvė, sodas ant viršūnės,
tu – dieviška naktis, palikus žvakę
liepsnoti kambary juodam, kuris
be durų, be langų… mirtis apakus…
Tu ją kaip sužadėtinę turi.
.
O išmintie, chaoso dalelytę
įdvasinti tu širdimi norėjus, –
panoro ją tamsoj pasidalyti
nupuolę angelai – tamsos kūrėjai,
Dievybei iš baltųjų saulių švietus,
nuo dvasios plėšianti beribį kūną,
lyg pragarą į dvikovą iškvietus, –
vien meilė būčiai amžinoji būna.
.
O angele, tenai, kur tu tikrovėj
esi šviesus šviesus – nelyg viena
Dievybės magija, lizdus sukrovus
Pasaulio Medyje, – tau sklidina
būties kalba šventoji, nusileido
migla ugninė, švytinti dvasia,
tikrovėj neprišaukus Dievo aido…
o angele, paklydęs dausose.
.
O švelniai tu iš sapno išsinėrus
regi pasaulį Dievo akimis,
lyg susapnavusi sparnuotą žvėrį,
prieš veidrodį sustojusi imi
manyti, kad į meilę veda takas
pro veidrodžio švytėjimą, lietus
per tavo skaidrų atspindį vis teka,
tu pamiršai pas mylimą raktus.
.
Naktis su atspindžiu
O tas, kuris – į veidrodį žiūrėjęs, –
vidurnaktį pamatė, kaip nukrito
juoda žvaigždė – lyg nebūtin nuėjo
aklasis pranašas, – jis laukė ryto,
kada galės ne akmenį pakėlęs,
o savo širdį, nešti ją lyg auką
ir jausti, kaip ugninės meilės strėlės
jį perveria, kaip atspindys jį šaukia.
.
Daiktus imk kaip sutverdamas juos – lyg į pradžią
grįžtų tavo benamė mintis, subrandintoji dieviško medžio,
jo šakų tankmėje, lizduose, it visatą regėjus
amžinybės dugne, – gyvą formą dievų Sutvėrėjo,
nekalta išmintie, paversta į sistemą bekūnę,
metafizine žodžio širdie, o sustojusi, – būna
trumpalaikė mirtis, iš kurios kaip iš sapno pareisi,
kad kalbėtum su atspindžiu dvasios ir jos nesužeistum.
