Dviese

RAMUNĖ DAMBRAUSKAITĖ

Šioje istorijoje eisim aplink meilės istoriją, nes jos siužeto beveik nėra. Čia yra nesiužetiškos akimirkos, tik šiek tiek tylokos (tos gerosios akimirkos – tylokos), bet kitas pasakytų, kad gan melodingos, kurių metu nekalba niekas, kas yra žmogus, net ir akys ar šypsenos, nes akys nekalba ir šypsenos nedainuoja (o galbūt ir muziką reikia suprasti kaip nemuziką, o nemuziką – kaip pačią tikriausią muziką, kaip panorėjus). Jūsų dėmesiui skamba ir akyse rodosi dviejų žingsniavimas vieškeliu. Užuot jie dviese, vyro ir moters padermės, prasmingai ar beprasmiškai kalbėję (kodėl kitas įsivaizduoja, esą pokalbis yra visada labai prasmingas ir reikalingas daiktas?), leido kalbėti ir dainuoti vakarėjančiai vasarai, nors ji nelabai ką turėjo pasakyti ar padainuoti, taip kaip ir kiekvienas šiltas žmogus – šiltos tantros ir mantros – kurį mes mylim net nepaklausę jo vardo arba paklausiam, bet slapčia priskiriam visai kitą, vien tik dėl magiškos šilumos (kaip ir dainuškose kartais būna – o, mano meilės vasara, karšta, tyra kaip ašara). Pasaulis, o gal Dievas / Nedievas, ką gali žinoti, lyg tyčia, pritarė jų žingsniavimui šiaurės ir šiaurės vakarų kryptimi, beveik taip, lyg eitų dviese pas saulę. Ta saulė leidosi, visai nepanaši į žvaigždę, nes žvaigždės – visada baltai šaltos, o saulė – labai geltona arba raudona – šildo ir spalvina dangų, ir pripaišo, kur tik daiktas patiria šviesą, visokiausių juodų dėmių (šešėlių). O dviese, susikibę už rankų, tik žingsniuoja į vieną pusę, rodos, kad išvis neegzistuotų joks lytinis aktas ar bučinys, tik palaiminga jaunystė ir tylus vienas kito jautimas, bet kitas pasakytų, kad ten melodija, bet ne tylus jausmas. Gal kiek ir gėdijasi, bet eina lyg vienas – dviese. Gražiai žingsniuoja, lėtai, pasidairydami į lankas, į mišką toli, į savo susikibusias rankas, bet ne į akis kits kitam, net neskersuoja ir nestebi slapčia vienas kito, nes jie dviese tapo vienu. Eina paspirdami vieškelio akmenukus tai tiesiai, tai į kurio nors pusę ir palieka – pakelėje, griovyje, ant kito akmens arba ant pavakarę užbaigusio pavargusio vabalėko. Taip ir keliauja tie vieškelio akmenukai, jei ne guminės padangos užkliudyti ar prispausti, tai žmogaus pėdos paspirti, bet atskirai nesužiūrėsi, kuris yra kuris akmenukas ir kiek nukeliavo, nes visi jie vienodi ir tiek daug, lygiai taip pat kaip ir Dievui arba Nedievui, mus spardančiam ir slegiančiam iš viršaus, – tiek daug ir visus vienodus. Kodėl tų einančių dviese pavakarę negali čiulbėti paukščiai? Gali, kaipgi be paukščių čiulbesio vakarėjančią vasarą: čiulbėjo vienas kitas paukštis (nes visgi laikas – jau į vakarą), o vėjas judino vieną kitą lapelį ir vieną kitą debesėlį. Vėjas – pats geriausias piemuo, bet tik vasarą. Raudonai leidosi saulė, nesuganyta ir nesugadyta vėjo, godojanti apie šviesos daiktus ir jų juodus atspindžius (šešėlius), o dviese galvojo: rytoj lis. Žinojo ir abu sykiu uodė, įsivaizdavo, kaip kvepia lietus, skambantis pilkai, bet geriausiai skambantis lietvamzdžiuose ir ant stogo, prastai – ant mašinos stogo, ne visada gerai – ant galvos lyg su nereikalingais foršlagais, kartais visai nieko nuskambantis – ant lango stiklo stygos. Lietui visi daiktai – stygos. Magiškas realizmas? O gal kaimiškas? Vieškeliškas? Tiesa, ir triukšmas pasklido žingsniuojant dviese. Kaipgi be triukšmingos vienatvės dviese? Ir ji turi šmėkštelėti, nes tai yra gyvenimiška, nes tai yra gyvenimas, nors ir nemalonu. Šiek tiek žeminančios vienatvės neprošal, kad pernelyg neįsijaustų. Dviese vieni prieš kitus, neturinčius mylimos rankos rankoje. Taip, ji sklido iš pavienių pravažiuojančių golfiukų (buvo du trys), apdovanojančių dviesius (bet ne dvėsius) dulkių debesimis, kuriais jie galėjo springte užspringti. Būtinas golfiukų lydimasis atributas – negražus ten sėdinčių žmogoidų vėpsojimas, spoksojimas, nors nieko čia per daug neįspoksosi, nes eina tik dviese, už rankų susikibę, vienas su tapkėm, kitas su basanoškėm (nevartotinai svetimo atspindžio apavais), nepavojingi, veikiau – labai pažeidžiami, nes tapę tokiu vieniu. Įsimylėję, kitas pasakytų, banalūs įsimylėjėliai, nes visi vis tiek apie seksą galvoja, bet: na ir kas? Visi protingi labai garbina tą banalumą, bananišką lojalumą perlavintam skoniui, kurį sąlygojo pernelyg didelis nelaimingų ir bjaurių istorijų propagavimas su erotizuoto karo ir erotizuoto skurdo motyvais ir efektais, pakrypusia psichika ir sąmone. O dar ir perdėm mutavęs mokslas su drauge filosofija – gilumų ir prasmių ieškotojai. Visų jų – tiems, kur dviese, nereikia… Juk gražiai eina, paviršiumi žingsniuoja, pamiršę gilumybes ir prasmybes, sklinda garsas iš keturių kojų su tapkėmis ir basanoškėmis, ritmiškai susiglaudžiančių su vieškelio paviršiumi, su akmenukais, smėliu ir dulkėmis. Atrodo, jei eitum šalia tų dviesių užsimerkęs, tai ne jie eina, o kažkas valgo agurką, arba, jei turi klausą su didele fantazija, tai eina kažkas per girgždantį sniegą, net šalta pasidaro. Sakytum, sniegas vasarą girgžda su agurkais. Sekundę (dvi tris galbūt) the main šioje akimirkoje tampa nebe tie dviese, bet golfiuko keliautojų-stebėtojų kolektyvas, arogantiškas kaip ir ta neetiška publika teatro ložėje. Nepaprastos scenos-akimirkos metu jie nesibaimina užsirūkyti arba išsilupti banbonkę iš čežančio popierėlio, priversdami pasijusti nepatogiai visą scenos ir likusios publikos auditoriją (t. y. nejaukiai pasijaučia ir dviese, ir visa apvakarėjusi vasara su akmenukais). Kai taip gražu eiti ir niekas nesupranta ir triukšmingai tyčiojasi, pertraukia, labai vieniša darosi, nes supranti: niekas nenori pasidalyti tokiu džiaugsmu, pasidžiaugti drauge – kad būna meilės vasarų ant vieškelio, tiesiog žingsniuojant. Visiems – tik pasijuokt, pagadint ką nors. Vienas smarkiai lėtai pradėjusiame riedėti golfiuke laiko „Utenos“ skardinę ir kažką čepsi įsispitrinęs, atrodo, girdisi net lankoje stovinčioms karvėms, o tos savo ruožtu spokso į golfiuką, čiaumoja, bet jų negirdėti, kanopose – po „Lietuvos“ žolės kupstą. Variklis (ir dar kažkoks pabuvęs) su savo tuo drrn drrrrrn – ne laiku ir ne vietoje. Taigi, nejauki publika tai trumpai dviejų trijų sekundžių akimirkai bestringant paspaudžia greičio pedalą ir nurieda palikdama sausą miglą akyse, tolstantį triukšmą ir prisiminimą – „Utenos“ skardinę laikančias rankas. Abu žingsniuojantys nežino vienas kito minčių, nenutuokia, kad tuo pat metu galvoja: kada nors įsidrąsinę irgi taip žiūrės į kitus dviesius, tik ne iš golfiukų, geriausia – iš lambordžinių ar džipų, bet tik ne mazdų. Ir geriau – kur mieste, nes pavienius dviesius taip sugaudyti pernelyg daug laiko atima, be to, gamtoje toks pavienis ir akivaizdus intymumas kelia pyktį arba agresiją. Bet kartais, būna, neįmanoma sutrukdyti tokį vienį vieškelyje, žingsniuojantį sau, susikibusį rankomis, tikrai labai gražiai. Nes kartais tiek muzikos tame žingsniavime, kad apkursta, springsta, dūsta net ir triukšminga vienatvė.