Degančių bambukų kraštas
ERNESTAS NOREIKA
Kai neturiu ką veikti, dažniausiai vaikštau degančių bambukų sode. Jie dega ir spragsi kaip prievartaujamos boružių vilkstinės, o tu eini per liepsnyną ir buku žvilgsniu gainioji neprinokusias pandas, kurios dar tik ieško savo spalvos. Viskas tik bambukai ir neprinokimas. Ir vis dažniau tai galima suprasti dėl per greito gyvenimo tempo, kuris prisirišęs prie savo psichodelinio karlsono bando tempti ir tempti tolyn šviesos greičiu, kuriam pasiekti užtenka vieno mažo propelerio.
Ir į kur visa tai? Tikriausiai į didelį niekur, kuriame gyvena neišsipildę žmonės, neva pasiekę savo visas dvasines chronmonijas, tikintys savo teisumu ir neužginčijamumu. Bet niekas tokių net nesistengia užginčyti, dažniausiai į juos niekas net nekreipia dėmesio, tiesiog praeina pro šalį, mestelna žvilgsnį ir pamąsto, kad galbūt kažkada jis turėjo kūrybinio potencialo.
Žmonės vis rečiau apsilanko mano degančių bambukų krašte. Vis rečiau užsuka išgerti arbatos su meskalino sausainiais, jiems neberūpi knygos, jie jas degina ir vaikšto savo degančių knygų soduose. Ir juos tai žavi, jie jaučiasi daug vertesni, daug subtilesni. Na ką čia ir bepridursi, belieka pro mažą mėnulio langelį stebėti jų masinę degradaciją. Žinoma, jie apie mane mąsto tą patį, greičiausiai dėl mano degančių bambukų.
Dar auginu gražiausias pasaulyje gerves, kurias maitinu netikrų poetų eilėraščiais. Kai jos būna visiškai mažos, joms užtenka tik keleto eilučių. Paskui paaugusios reikalauja vis daugiau ir daugiau, nors savaime jos duoda tik grožėjimąsi savimi. Perku knygas, plėšau geriausius eilėraščius, karpau po eilutę ar strofą ir suberiu į vieną bendrą aukso dubenį, iš kurio jos pačios išsirenka, kas kam patinka. Juk jos taip pat mąsto, svajoja apie ilgus guminius batus ar nediduką namelį ant žmogaus kojelės, kuriame gyventų, turėtų jaukų mažą lotrekišką židinuką ir vakarais kramsnotų pakepintas metaforas.
Viskas yra tai, kas yra viskas, bet ne viskas, kas yra viskas, yra tai, todėl stengiuosi nepasimesti savo psichoiliuzijų visatoje, kuri telpa į mažą medaliono nuotrauką. Turiu tokią. Joje pavaizduotas vaiko veidas, apaugęs erškėtrožėm, kuriose plevėsuoja įstrigusio senio kelnių gabalėlis.
Jis irgi kažkada užsukdavo į degančių bambukų kraštą. Ilgai vaikščiodavo ir apžiūrinėdavo ugnies krėslą, kuriame įsitaisęs sėdėdavo dievas. Keista, kad dievas niekada neatpažino senuko, niekada nepasakė – ei, aš tavo sūnus – tik senuko rankose sudžiūvusi bambagyslė vis primindavo, kad dievas yra gimęs.
Paskui pradėdavo skraidyti gervės, neretai nudegdavo sparnus ir tekdavo gydyti. Patepdavau žibučių aliejum ir aprišdavau bintu. Ilgai nevalgydavo, likdavo daug eilėraščių, kuriuos paprasčiausiai sudegindavau. Žmonės kalbėjo, kad aš toks pats kaip jie, negerbiu knygų, nemėgstu kūrybos. Bet ką jie supranta apie tai. Juk jie tik žmonės.
Kartą dievas pakilo ir išėjo pasivaikščiot. Taip ir negrįžo. Radau krėsle sėdintį tą žilą, erškėtrožių krūme įstrigusį senuką, kuris ramiai žvelgė į dangų ir tylėjo. Nežinau, ką jis matė, gal stebėjo, kaip sveikosios nudega sparnus ir krenta viena po kitos. Aš visada ramiai surinkdavau ir sunešdavau į mažą namelį ant žmogaus kojelės.
Po kiek laiko radom jį. Mirusį. Ir kelis angelus nudegusius. Jų nerinkdavau, jie daug negražesni už mano auginamas gerves, be to, jie nemėgsta eilėraščių, jie tik rūko stiprų tabaką ir geria brendį. Nusitašo iki dangaus graibymo ir krenta ant mano degančių bambukų.
Būdavo, išlaužo nemažą plotą, paskui atsodink, uždek, tiek nereikalingo darbo pridarydavo. Ir prieš mirdami niekada neatsiprašydavo, tik sumokėdavo savo išmuštais dantimis. Juos suverdavau ant kaproninių siūlų ir pasikabindavau ant liepsnojančio krėslo.
Tąkart radau dantų pas jį kišenėje. Parsinešėm su seniu prie upelio. Nuplovėm kojas, perrengėm, gražiai sušukavom ir paguldėm ant bambukinės lovelės. Nedidelis buvo. Lotreko dydžio, su maža pypkute tarp dantų, tarsi būtų priaugusi, ir maža rausva beisbolininko kepuraite. Kremavom. Degančių bambukų krašte. Kur gervės ir nepakartojami liepsnų paukščiai, lesantys eilėraščių eilutes, kur dantys, sunerti ant kaproninių siūlų, ir mažas namelis ant žmogaus kojelės.
Po to liko tik. Liko tik urna ir tai, kas liko iš to, kuris vaikščiojo basas. Pasistačiau ant palangės ir niekada nebeliesdavau. Išgraviravau raidę d. Tokią gražią, senoviniu lotynišku šriftu. Būčiau taip ir nelietęs, bet netyčia užkliudė manoji gervė nudegusiu sparnu ir išvertė…
Kažkas sakė, kad dievo nėra. Bet ką tada turėtų reikšti senio rankoje laikoma sudžiūvusi bambagyslė ir sniegas – viskas, kas liko po dievo kremavimo?
