Skaitau

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Skaitau dienoraščių – storų, po šešis šimtus puslapių – dvitomį (С. А. Толстая, Дневники. 1862–1910, M.: Худож. лит., 1978). Sofija Andrejevna Tolstaja, Liovuškos Tolstojaus žmona, juos rašė penkiasdešimt metų.

18-metė jaunamartė: „Jeigu tik galėčiau ir užmušti jį, ir po to vėl sukurti lygiai tokį patį, aš net ir tai padaryčiau su malonumu.“ Ir 50-metė 9 vaikų motina: „Koks keistas žmogus mano vyras. Jau kitą rytą po visos tos mūsų istorijos jis aistringai aiškina apie savo meilę, aš jį užvaldžiusi, jis nė neįsivaizdavo, kad įmanomas toks ryšys. Niekada nenorėjau šito, sentimentaliai svajojau ir visą gyvenimą siekiau idealių santykių, o ne šitų. Kai jis užbaigs gyvenimą su šitomis meilėmis, išmes mane ciniškai ir be pasigailėjimo. [...] Biografijoje rašys: jis pats vietoj kiemsargio vandenį vežiojo, ir niekas nesužinos, kad per 32 metus ir penkioms minutėms prie sergančio vaiko neprisėdo. [...] Nepritariu vyro idėjoms, nes jos nenuoširdžios, išgalvotos, pertemptos, pamušalas prastas, o svarbiausia – besotė jo garbėtroška, populiarumo troškimas. Niekas manimi nepatikės, ir man tai skaudu. [...] Jis sako, kad prieš 12 metų persimainė, ir aš privalau pasikeisti ir likusius vaikus auklėti pagal tuos naujus įsitikinimus. Sako, kad sugadinau jam gyvenimą, nes aš „gyvenau tik dėl jo ir vaikų“. [...] Vakare skaitė „Prisikėlimą“, kurį dabar rašo. Teigia, kad perdarė jį, tačiau viskas tas pats. Ir anksčiau, ir dabar mane pritrenkia šalutinių epizodų, detalių grožis ir viso romano dirbtinumas, Nechliudovo ir autoriaus santykiai su teisiama prostitute, kažin koks žaidimas nenatūraliais, nebūtais jausmais.“

Rusų literatūros istorija pripildyta memuarinės, epistolinės medžiagos, XIX ir XX amžiaus iškilesnės personos apžiūrėtos ir iškedentos iš visų įmanomų pusių, į storus tomus surinkti net atsitiktiniai kažkur ir kažkada tą ar kitą literatūros (ir dailės, muzikos) klasiką susitikusių ir arbatą su juo gėrusių liudijimai.

Lietuvių memuaristikos tradicijos menkos. Mūsų literatūrologija ir anais, tarybiniais, laikais, ir dabar šituose baruose yra drovi, nedarbšti. O visuomenė, netgi toji, knygas, o ne vien laikraščius ir tinklalapius skaitanti, įtari, provinciali. Pasirodžius dienoraščiais pagrįstai puikiai V. Daujotytės monografijai apie S. Gedą, „geradariai“ net buvo pradėję apkaltą. Ir per daugiau kaip dešimt metų, kai „Šiaurės Atėnuose“ yra spausdinami šio poeto dienoraščiai, redakcija ir pats poetas yra daugybę kartų stabdyti dėl tokio nežmoniško asmeninio gyvenimo išviešinimo, dėl baimės būti paminėtam. „Aš savęs necenzūruoju“, – sakė S. Geda.

Demonstruojama, literatūrine forma nepridengta savirefleksija mums yra toks, na, truputį nepadorus reikalas, knaisiojimasis po savo ir svetimus nešvarius baltinius. Gal dėl to, kad labai ilgai dorų katalikų išpažinčių galėdavo klausytis tik kunigas?

O juk kadaise gero auklėjimo aristokratai nevengė raštiškų, kasdienių ar nekasdienių išsisakymų, apsivalymų prieš save patį, žinoma, neviešino jų, bet ir nedegino, saugojo ateinančioms kartoms. Mūsų memuaristikoje gražiausi (tiesa, ne visai mūsų, nes išversti į lietuvių kalbą) yra S. Tyzenhauzaitės, M. K. Oginskio, S. Moravskio, G. Giunterytės-Puzinienės dienoraščiai. Šalia jų savo knygų lentynoje statyčiau nebent aukštos literatūrinės prabos A. Nykos-Niliūno, V. Kubiliaus dienoraščių tomus. Yra dar ir kitų vardų, bet, kaip sakoma, šita niša pustuštė ir tokia jau liks (atskiroje lentynoje guli ypatingi tremtinių, partizanų liudijimai).

Pasvajokime: koks uraganas kiltų mūsų Dievo užantyje, jei staiga sužinotume, kad, pavyzdžiui, Tomas Venclova ruošiasi išleisti savo memuarus… Na, patylėkime, neskleiskime tokių erezijų.

Beje, įdomus tas faktas, kaip pas mus buvo sukurta viena savotiška „nebyli filma“, prabilusi legenda apie Unę – anksčiau gal tik teatrologams žinoma aktorė Unė Babickaitė (Une Baye) lietuviams staiga apsireiškė per jos tikrą dramatiškų dienoraščių ir laiškų romaną (parengė L. Broga). Galima sakyti, modernų psichoanalitinį komunikacinį metodą dėl medžiagos trūkumo ir nelemto lietuvių charakterio uždarumo buvo priversti išbandyti ir stilingos atvirlaiškių knygos apie Šatrijos Raganą kūrėjai (parengė B. Speičytė, M. Kvietkauskas).

Pastaraisiais metais leidykloms palaiminus suklestėjo įvairiaplaukių knygų „apie save“ verslas. Raštingi žurnalistai surašo už neraštingus herojus jų gyvenimo fiktyvias istorijas. Dar neskaičiau nė vienos, bet – kodėl gi ne? – norėčiau tiems surašytojams pasiūlyti sudėtingesnę knygos formą: sausai konstatuojančiu tonu užfiksuojama kiekviena garsaus verslininko (bandito ar dainininkės) gyvenimo diena. Pats herojus skaitydamas metraštį patikėtų, kad visa tai buvo!

Dar čia, jau nebejuokaujant, būtų malonu prisiminti, kad „Š. A.“ mėgstamas ir kultivuojamas esė žanras irgi glaudžiasi prie asmeninės, dvasiškai intymios memuaristikos.

„Genijui reikia sukurti taikią, patogią, linksmą aplinką, genijų reikia pavalgydinti, nuprausti, aprengti, reikia perrašyti jo kūrinius begalę kartų, reikia jį mylėti, nesukelti pavydo, auklėti jo beskaičius vaikus, kuriuos jis gimdo, bet su kuriais jam nuobodu, nėra laiko.“ Prieš daugelį metų paprastame dienoraštyje Sofijos Andrejevnos palikti pastebėjimai užrašyti lyg šiandien.