Pusryčiai su Sokratu
REGINA RAGAUSKAITĖ
Pavadinimas mane suklaidina. Roberto Rowlando Smitho knygoje („Pusryčiai su Sokratu“) apie Sokratą – kaip jauką – vos užsimenama, ir tik įžangoje. Toliau – įvairiausių filosofų ir psichologų minčių kratinys: kasdienę rutiną bandoma įvilkti į filosofinį rūbą. Ir gana sėkmingai. Sudomina. Ypač „Ruošimasis“. Situaciją pabandau modeliuoti savaip, t. y. pritaikyti vasaros ritmui – atostogoms.
Štai kaip aiškinamas prausimasis. Jis vadinamas apsišvarinimu. Turbūt nėra žmogaus, kuris iš ryto atsikėlęs bent automatiškai neapsišvarintų. Rytinio prausimosi prasmė – parengti švarią lentą gyvenimui, kad būtų galima joje įrašyti ką nors naujo, ką nors gražesnio nei vakar. Tai susiję su aspiracija – įkvėpimu. Įkvėpti daugiau gyvybės. Atostogų metu darome tą patį. Net jei ir niekur nesiruošiame išeiti. Net jei visą dieną žadame drybsoti prie televizoriaus arba su knyga ant sofos. Gyvenimas vis tiek eina, net jei mes neiname niekur…
Pasiruošimo paradoksas: jis nuteikia būsimai dienai – ir ją patirti, ir jos nepatirti, ir ją išgyventi, ir jos neišgyventi. Lukrecijus atsitiktinumą traktuoja kaip… dėsningą dalyką. Jei manome, kad likimas viską yra griežtai sudėstęs, tuomet žmogaus valia nebeturi jokios prasmės. O jei Dievas nesudėliojo visų taškelių, tai gali būti jo apgalvota „reikli meilė“ – erdvė žmogaus veiklai. Kitaip sakant, truputis Dievo „nesirūpinimo“ padeda suteikti žmogui prasmę ir sudaro laisvos valios pagrindą. Todėl kuo labiau esame viską iš anksto suplanavę, tuo sklandžiau viskas sekasi. (Taip manome.) Ir atvirkščiai – kuo menkiau esame susidėlioję dienotvarkę, tuo daugiau esame linkę rizikuoti ir priimti atsitiktinumą. Atvirumas netikėtumams gyvenimą daro įdomesnį: taip įgyjame patirties. Kartais – skaudžios. Bet skaudžiausia neviltis apima tą, kuris manėsi valdąs likimą (arba situaciją). Atsitiktinumas tokį išmuša iš vėžių – juk to nebuvo tikėtasi! Štai važiuojame į darbą ir staiga nuleidžia padangą. Nesame tam morališkai pasiruošę – juk automobilis buvo ką tik patikrintas. Arba iš vakaro detaliai pasirengi pamokai, jau regėdamas, kaip tai vyksta. Bet viena taikli išsišokėlio replika sugriauna idilę. Ir vėl paradoksas: kuo labiau esame pasiruošę, tuo mažiau laisvės paliekame improvizacijai, nuotykiui, netikėtumui, suteikiančiam mūsų gyvenimui daugiau spalvų.
Ypač dienotvarkę mėgsta sustyguoti pedagogai. Ir staiga – atostogos! Visas griežtas ritmas pasklinda, nebėra skambučių, tvarkančių gyvenimą. Kuo disciplinuotesnis žmogus, tuo jam sunkiau pereiti į naują režimą: nebetenkama turėklų, nebėra apsauginės liemenės! Juk laisvė – vieni atsitiktinumai, daug atsitiktinumų, nuo kurių dažnas esame atpratęs. Kaip surikiuoti laiką? Ką apskritai su juo daryti? Šitaip turbūt jaučiasi pensininkai, išėję į užtarnautą poilsį. Todėl geriau visai neišeiti.
Tad ką renkamės: nuotykius, determinuotą rutiną, o gal drybsojimą namie? Visose pasakose (tokios interpretacijos mokome vaikus) yra sava ir svetima erdvė. Ir ne tik pasakose (bet jose ryškiau atsiskleidžia priešprieša). Savoje erdvėje esame palyginti saugūs (atsitiktinumai gali ištikti ir namie), svetimoje erdvėje mūsų laukia iššūkiai: reikia perprasti naujas taisykles, prisitaikyti, sustiprinti budrumą, pasiruošti priimti naujoves… Atsitiktinumai šiuo atveju – gyvenimo poezija (arba druska, arba cukrus…).
Pasiruošimas susijęs su dar vienu svarbiu dalyku – apsirengimu. Jei į žmogų žvelgiame kaip į aukštesnės pakopos gyvūną, tai jo natūraliausia būsena – būti nuogam. Rojuje Adomas ir Ieva taip ir vaikščioję, kol žaltys sugundė nuodėmei. Išvyti iš Rojaus, pirmieji žmonės savo lyties organus – kaip nešvankius – prisidengė, nes nuogumas (natūrali būsena!) susijęs su seksualumu. Dabar jau niekam nekyla abejonių, kad išmoningai pasirinktas drabužis kaip tik daugiau kelia „nuodėmingų“ minčių nei nuogas kūnas. Tačiau žmonių visuomenėje priimta, kad lytiškumą, pridengtą drabužiais, galima saugiai demonstruoti, tereikia prisitaikyti prie publikos. Čia jau žodis Sigmundui Freudui: „Drabužiai yra sublimacija – netiesioginė libido išraiška arba seksualinės energijos nukreipimas į civilizuotą formą.“ Taigi, drybsodami namie ant sofos galime įtaikauti savo ego, bet išeidami į visuomenę privalome taikytis prie daugumos normų. „Su kiekviena užsegama saga ego menksta, o superego stiprėja“, – rašo R. R. Smithas. Ypač savo ego suvaržome, eidami į darbą. Ką ir kalbėti, jei esi mokytoja! Kostiumėlis gal jau ir nebeprivalomas, bet patartina rengtis kukliau – kad nepralenktum mokinių! Ilgainiui savo ego galima taip įvynioti, kad nebeatskirsime jo nuo superego. Atostogos ir vėl meta iššūkį: būti savimi! Kaip? Šiukštu nepasikliauti „Akropolio“ siūlomais „uniforminiais“ drabužiais ir netapti mase…
O pusryčiai? O žadėtieji pusryčiai? Atostogos – ne tik atsitiktinumų, bet ir improvizacijų metas. Galima pusryčiauti ir su Sokratu, jei tik nusiteiksite būti klausinėjami: kodėl gyvenate taip, kodėl ilsitės šitaip ir apskritai – kodėl gyvenate… Sokratas, linkęs abejoti viskuo (ir nuolat viską tyrinėti!), jums neleis atsipūsti. Turėsite diskutuoti tol, kol ir patiems paaiškės. Būkite pasiruošę netikėtumams, kurie sujauks jūsų ligšiolinį mąstymą, išklibins stereotipus ir nurengs giliai paslėptą ego.
