Prieš dvidešimt metų

AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ

Akvilė Zavišaitė (1963–1991) mirė tais pačiais metais, kai „Bix“ Lietuvoje uždainavo „Neverk mama (Sex revolution)“. Šiandien vyriausiasis „bixas“ kepa komercinius projekčiukus, o žymi kuratorė Akvilės paveikslų kategoriškai neįsileidžia į Vilniaus meno mugę. Viskas gerai. Menininkai tvarkingai sušukuoti ir išrikiuoti pagal kelių asmenų skonį. Net jaunieji kurdami stengiasi būti gudrūs ir atsargūs lyg patyrę diplomatai. Revoliucija neįvyko, mama.

Kažkas gerokai pratrynė devintojo dešimtmečio pabaigą ir dešimtojo pradžią. Liko tik Sąjūdis ir trispalvės. O juk kioskuose šalia Atgimimo ženkliukų viliojančiai blizgėjo ir pusnuogės Sabrinos atvaizdai. Norėjosi ir vieno, ir kito, prisipažins to meto paauglys, šiandien išaugęs į protingą, padorų vyrą. O kur plastmasiniai bateliai ir magnetofonai, laku supurkšti plaukai ir laikraščiai „Akistata“ bei „Dvidešimt centų“? Valiutinių parduotuvių ir pirmųjų kioskelių brangenybės. Kelionės į Lenkiją didelėmis rankinėmis didelių pinigų parsivežti. Jų tarsi neužfiksavo nei literatūra, nei kinas, nei paveikslai. Beskonybė? Gyvenimas gūdžiais sovietiniais laikais buvo dar didesnė beskonybė, o į tuos laikus menininkai grįžta nuolatos.

Akvilė Zavišaitė. Balerina. 1987

Akvilės paveikslai – tai tas laikotarpis ant drobės. Štai kodėl jie labai įdomūs. Užtenka prisiminti nuoširdžius ir manieringus to meto vakarietiškus videoklipus ir maždaug įsivaizduosite Akvilės paveikslus. Paveikslų herojė – laiba gražuolė. Ji šoka, flirtuoja ir garsiai juokiasi, o grįžusi namo užmiega apsikabinusi mylimiausią žaisliuką. Paprasta ir tiesmuka? Taip. Ir dar – autentiška. Išgyventa „savu kailiu“. Paveikslų autorė, sprendžiant iš nuotraukų, buvo labai graži jauna moteris. 1983-iaisiais išvyko į Sidnėjų, ten studijavo menus, šoko naktiniame klube (tokia išsipildžiusi svajonė), kūrė. Galiausiai paragavo naujausio devintojo dešimtmečio produkto – AIDS. Jos paveiksluose – tų laikų vakarėliai ir jų personažai, niekad nesutikti Vilniaus gatvėse.

Vėlyvieji Akvilės paveikslai – tai didelio formato piešiniai, atlikti pastele ir tempera ant juodai užteptos drobės. Siekta, kad spalvos kuo stipriau žėrėtų ir mirgėtų, o paveikslų figūros perteiktų judesį ir vitališkumą. Tam pravertė viskas: koloritas ir pasirinkti siužetai (baro šokėjos); paprastos kompozicijos, kai visa paveikslo plokštuma užpildoma kūnu; figūrų deformacija, išryškinanti vieną ar kitą kūno dalį. Pati autorė, rašydama apie paveikslą „Kentauras“, čia pavaizduotą moterį lygina su nuostabiu žirgu. Beveik gyvuliškas kūniškumas ir buvo jos tikslas. Prisiminkime garsųjį Tinos Turner klipą (1989). Tą, kur išdidintas moters kūnas ir žavingos kojos susipina su žirgo formomis ir judesiais. Nepanašu, kad Akvilės „Kentauras“ kopijuotų šį klipą, tačiau pati emocija, erotizuotas ir atviras kalbėjimo būdas – tas pats. Suprantu, kad, mėgindami „įteisinti“ ir „apginti“ menininkę, menotyrininkai imasi „sunkiųjų ginklų“, ją lygindami su Emiliu Nolde, Otto Dixu ar Henri de Toulouse-Lautrecu. Tačiau Akvilės kūrybos stiprybė – būtent to laikotarpio nuotaika ir nuojautos. Ir būtent tuo ji įdomi, panašiai kaip Kazio Šimonio paveikslai vertingi tik kaip senosios „smetoniškosios“ pasaulėžiūros atspindžiai.

Praėjusio amžiaus 9–10 dešimtmečių Afroditės ir Elenos, intuityviai lipdančios save iš rūbų, makiažo ir elgesio. Stebėti jas Akvilės paveiksluose panašiai nejauku, lyg spoksotum į raudonųjų žibintų kvartalo darbuotojas vitrinoje: vulgaru, truputį juokinga ir labai gyva. Manau, panašiai jautėsi ir Akvilė, iš apytamsio Vilniaus atvykusi į Sidnėjų, kur moterys gražios ir „kiekviena gali turėti savo stilių“. Galbūt todėl jos paveikslų moterys visada kiek vienišos – į margą vakarietišką laisvę ji žiūrėjo to meto lietuvaitės akimis. Žvilgsnis naivus ir kiek nuolankus. Tačiau tai – žvilgsnis žmogaus iš mažos, neturtingos ir uždaros šalies. Tai – mūsų ir mūsų kultūros dalis, kuri neprivalo patikti.