Pradžia
GEDIMINAS MILAŠIUS
Visada tenka nuo ko nors pradėti. Pradėti muiluotis kūną duše nuo kokios nors konkrečios kūno vietos, kąsti pirmą sumuštinio kąsnį, pradedant nuo kurio nors krašto, parašyti kokį nors pirmą žodį, sakinį… Laimei, bent jau muilavimasis, sumuštinių valgymas ir dar daugelis dalykų gyvenime prasideda nepastebimai, tarsi savaime, o mes atrandame save dažniausiai jau įpusėjusius arba prieš kurį laiką apskritai sėkmingai užbaigusius kokią nors įprastą kasdienę veiklą. Jei labai prireiktų, valios ir atminties pastangomis gal ir sugebėtume rekonstruoti pradinį momentą, pirmąjį visos veiksmų grandinės veiksmą. O gal ir ne, kas žino. Vis dėlto sunku būtų suabejoti, kad ta pradžia, „pirmasis postūmis“ buvo, net jei nebegalime jo prisiminti. Juk jei nebūtų pirmojo, nebūtų ir antrojo, trečiojo ir visų kitų kąsnių, o tai reiškia, kad mes nebūtume suvalgę sumuštinio, kurio skonį dar jaučiame burnoje.
Aišku kaip dieną, kad filosofija taip pat kažkaip turėjo prasidėti. Kitaip tariant, turi būti kokia nors to, ką vadiname filosofija, pradžia. O, tiesą sakant, kas yra filosofija?..
Nerimavau, kad šis klausimas iškils, tiksliau, buvau tikras, kad jis išdygs pačioje netinkamiausioje vietoje, pačiu netinkamiausiu momentu, ir kaip tik dėl to nerimavau, bet nemaniau, kad tai įvyks taip greitai. Juk aš tik pradėjau. Kaip galėčiau toliau svarstyti apie pradžią to, kas yra nežinia kas, ir kaip man apibrėžti tai, kas čia, šiame svarstyme, dar neprasidėjo? Neprasidėjo? Kas neprasidėjo? Jei jau taip, tai labai norėčiau pasiteirauti, kas čia apskritai vyksta? Vyniojasi neaiškaus žanro tekstas, prasidedantis nelabai rišliais sakiniais apie nežinia kieno pradžią? Na taip, bet, kaip ir minėjau pačioje pradžioje, visada tenka nuo ko nors pradėti. Vis dėlto nuo ko pradėti tai, kas yra neaišku kas?..
Pradėti? O kas yra pradžia?
Iki šiol atrodė, kad rimčiausių rūpesčių kelia klausimas, kas yra filosofija: neatsakius į jį, sunku svarstyti apie filosofijos pradžią, nes neaišku, apie kieno pradžią bandome svarstyti. Dabar staiga paaiškėja, kad ne ką aiškesnis dalykas yra ir pati pradžia… Bet juk, rodos, sakiau (kažkur pradžioje), kad pradžia yra pirmasis visos grandinės momentas, taškas, veiksmas, pirmasis įvykių sekos „postūmis“ – negi neaišku? Aišku, bet ne mažiau aišku ir tai, kad klausdami apie tai, kas yra pradžia, klausiame ne apie prausimąsi duše arba sumuštinių valgymą. Net ne apie tekstų rašymą. Atrodo – norime to ar nenorime – paklausėme, kas yra pradžia kaip tokia, nuo ko prasideda visa kas. Arba, jei labiau patinka: kas yra pradžių pradžia?
Visa kas? Visa, kas yra? Nuo ko prasideda visa, kas yra? Kas yra viso, kas yra, pradžia? Apima jausmas, kad pradėję galvoti apie vieną klausimą, kažkaip nejučia smengame į kitą, dar labiau svaiginantį, pastarasis vėl neišlaiko ir prakiūra į kažkokią visišką tuštumą… „Pradžių pradžia“ – lyg žvelgtum nuo viršutinio aukšto į sraigtinių laiptų aikštelės apačią ten kažkur pirmame aukšte…
Tvirčiau įsitveriu turėklų ir užsimerkiu. Užsimerkus išnyksta laiptai su visa gilyn smengančia pradžių pradžia. Iš tikrųjų nelieka nieko. Lieku savyje. Tuščia, tylu, tik aš. Jei atvirai, tai net ir jokio „manęs“ nėra, tik kvėpavimo ritmas, pėdų rėmimasis į grindis, turėklo vėsa. Daugiau nieko. Įdomu, kada prasidėjo šitai? Aišku, negaliu prisiminti savo gimimo, bet dabar bandau prisiminti pirmąjį savo prisiminimą. Juk man tada viskas ir prasidėjo, ar ne? Visa kas man prasidėjo nuo tada, nuo kada pradedu visa ką prisiminti. Nuo tada pradedu ne tik viską patirti, bet ir patirti, kad patiriu. Keistà ir nelabai aiškios paskirties „konstrukcija“ – patirti, kad patiriu – ir vis dėlto vien tik dėl jos ir kartu su ja aš prasidėjau. Ir man visa kas prasidėjo. Manęs pradžia ir mano pasaulio arba pasaulio man pradžia.
Kažkaip nejučia, jau beprarandant viltį, kad krytis į klausimų prarają kada nors liausis, regis, pradeda aiškėti šis tas apie pradžią. O gal ne tik apie pradžią? Juk pradėjęs suvokti, kad suvokiu, suvokiu, kad esu, o kartu pradedu suvokti, kad yra ir visa kas – kažkur aplink, priešais, už ir šalia manęs. Gal toks visa ko suvokimas ir bandymas suprasti, kas yra visa, kas yra, ir yra ne kas kita, kaip filosofija?
Vadinasi, filosofija yra pradžia. Ji visą laiką prasideda iš pradžių, kai tik aš suvokiu, kad esu čia, o visa kas – yra. Tiesiog yra, o ne nėra. Pats paprasčiausias, pradinis, pirminis suvokimas.
Beveik neįmanomai paprasta patirtis.
Beveik neįmanomas bandymas suprasti, ką tai reiškia, ir pasakyti…
_
Netapatybė
Prisipažinkim sau: žiūrinėdami savo vaikystės fotografijas matome ten linksmą, verkiantį, smalsiai į ką nors besistebeilijantį, nuobodžiaujantį arba tiesiog spoksantį į mus vaiką, bet ne save. Žinoma, tėvai, artimieji, darželių auklėtojos ir pirmieji mokytojai paliudytų ir prisiektų, kad jis – tai aš. Tą patį tvirtina ir valstybiniu oficialumu dvelkiantis gimimo liudijimas. Vis dėlto net jei teoriškai pripažinčiau, kad kažkada gal ir buvau tuo, kuris dabar žiūri į mane iš fotografijos, dabar, šiuo momentu, aš tikrai nesu jis. Jis – buvo; kažkada, ten kažkur, ir yra nebent mano artimųjų prisiminimuose, šiose fotografijose, o aš – esu dabar, čia.
Įdomu, kada nustojau būti juo ir tapau savimi?..
Gal pabandyti galvoti atvirkščiai, tarsi lėtai sukti atgal filmo veiksmą, pradedant nuo dabartinio momento ir tolydžio grimztant į praeitį? Nuo dabartinio momento? To „dabartinio momento“, kuris ką tik, apie jį bemąstant, jau spėjo praeiti – nugrimzti į ką tik buvusią dabartį?..
Štai šie minties posūkiai kažkur į vidų ne juokais erzina. Tik įsitverk ko nors konkretaus, pradėk ramiai, nuosekliai vynioti į kamuoliuką siūlo galą, bandydamas atrasti jo pradžią, ir še tau – klausimėlis, išmušantis bet kokį pagrindą… Išties, kiekvienas „dabar“, kiekvienas momentas, akimirksnis praeina tiesiog akimirksniu ir iš esamo tampa buvęs, jau praėjęs ir vis giliau grimztantis į praeitį. Fiksuoti tą akimirksnį, „dabar“, galiu tik nebent jį užrašydamas, gal dar nufotografuodamas. Parašau: „dabar“, ir jis lieka čia, grimzdimas sustabdytas, „dabar“ perskaitomas bet kuriuo momentu, vėl iš naujo, visada tas pats. Vis dėlto raštu ir rašte užfiksuotas „dabar“ yra jau negyvas, kažkada buvęs, o dabar jau praėjęs akimirksnis, tiksliau, net ne jis pats, o to praėjusio akimirksnio pėdsakas. Atrodo, gyvų dabarties akimirksnių grimzdimo į praeitį sustabdyti neįmanoma.
Visai neseniai planavau sukti filmą atgal, pradėdamas nuo dabartinio momento. Pradedu suprasti, kad to veikiausiai padaryti nepavyks, nes bet koks „dabar“, nuo kurio norėčiau pradėti grįžti atgal, visada jau yra buvęs, pats, be jokio filmo sukinėjimo, jau praėjęs. Bet jeigu taip, tuomet jokio fiksuoto „dabar“, jokios bent trumpą laiką išliekančios dabarties apskritai nėra. Visą laiką maniau, kad visą laiką esu dabar, bet pasirodo, jog jokio realaus išgyvenamo „dabar“ apskritai nėra. „Dabar“ – abstrakčiausia abstrakcija.
Ar tai savo ruožtu nereiškia, kad neįmanoma tapatybė? Gyva, esanti tapatybė. Juk jei neišeina pagauti gyvo „dabar“ momento (nebent tik jo užrašytą, nufotografuotą ar kaip kitaip užfiksuotą „dabar“ pėdsaką), tai neišeina pagauti ir savęs paties kaip tokio – esančio, tapataus sau, nekintamo, sustabdyto. Jei „dabar“ visada jau praėjęs, tai ir „aš“ visada jau buvęs, visada (net ir štai dabar, šią sekundę) jau kitas, naujas, ką tik buvęs dar tik būsimas, kuris jau vėl spėja praeiti greičiau, nei spėju apie tą save pagalvoti…
Kaip gyventi be tapatybės, be tapatumo sau? Kaip būti, būnant visą laiką jau kitu, negu ką tik buvai?
Bet gal mes taip ir esame? Gal tokie mes ir esame?
Netapatūs, būnantys, praeinantys.
„Būti“ – veiksmažodis: judėti, kisti, vykti, eiti.
Praeiti.