Nemokami pietūs pas Izaiją

Nagi, visi, kurie trokštate,
ateikite prie vandens!
Net jei ir pinigų neturite,
ateikite, pirkite duonos ir valgykite!
Ateikite, pirkite vyno ir pieno –
be pinigų ir be kainos!
Kodėl mokate pinigus už tai, kas nėra duona,
ir savo uždarbiu – už tai, kas nepasotina?
Paklausykite manęs, ir valgysite tai, kas gera,
gardžiuositės skanėstais.
Ateikite pas mane, rūpestingai klausykitės,
kad turėtumėte gyvenimą.
Aš amžinąją sandorą su jumis sudarysiu,
remdamasis savo ištikima meile Dovydui.

Iz 55, 1–3

Nors sakoma, kad na chaliavuju ir actas esąs saldus, o daugybė regėtų vaizdų neleistų tos tiesos paneigti, vis dėlto nemokami dalykai visada bus įtartini. Labai aišku, kodėl iš dangaus kitąsyk pažyra saldainiai ar degtukų dėžutės. Labdaros valgykloje mainais į sriubos lėkštę tau lieps persižegnoti ar bent nutaisyti dėkingą fizionomiją. Šlamšdamas dykai prezidentūros kieme, įsipareigoji blogai nekalbėti ir negalvoti apie tą vietą. Kad ir labai saldi dovanota duona, ji būna klastinga. Gudresni žmonės kratosi bet kokių labdarų, kad nepatektų į pinkles, nesižemintų, nepalaikytų kažkieno tuštybės.

Ar Dievas pranašo Izaijo lūpomis taip pat siūlo tai, kas atitiktų nemokamus pietus su visa jų dviprasmybe? Izraelio istorijoje būta kai ko panašaus į masines tautos šventes už mokesčių mokėtojų pinigus. Visaliaudiniai pokyliai rengti Jeruzalėje pastačius naują Šventyklą. Sykį per metus karaliai kviesdavo varguolius prie stalo ir vaišindavo savo pačių rinktiniais patiekalais. Šių tradicijų atgarsiai dabar girdimi pranašo žodžiuose. Net evangelijose sklando kvietimai į vaišes, kurios keliamos dovanai. Laikų pabaigos, kaip prabangaus pokylio, įvaizdis formavosi veikiamas tikrų faktų, valgymo ir gėrimo iš karaliaus dosnumo.

Tačiau visi tie dalykai Izaijo atveju galėjo būti tik liūdnas prisiminimas. Pranašas kalba Babilono tremtyje. Nei Šventyklos, nei karalių nebelikę. Nėra nė mažiausios galimybės atgaivinti senąsias tradicijas, taigi kvietimas ateiti ir gardžiuotis skanėstais yra visiškai tuščias. Tiesa, Izraelio tauta nebadavo tremtyje kaip lietuviai prie Laptevų jūros. Ištremti žydai valgė skalsią svetimo karaliaus Nebukadnezaro duoną ir garbino jo dievą Marduką. Izaijo užuomina į duoną, kuri nepasotina ir nėra duona, reiškia skausmą bei apmaudą dėl prarastos ištikimybės Jahvei. Pranašas karštligiškai mėgina skelbti tikrojo ir vienintelio Dievo pranašumą ir traukti prie jo neištikimą tautą. Keičiantis istorinėms aplinkybėms, tai buvo nesikeičiantis visų Izraelio pranašų pašaukimas.

Iš teksto akivaizdu, kad Dievas, nors ir nugalėtojas, negali pasiūlyti savo liaudžiai jokio realaus pokylio. „Ateikite pas mane, rūpestingai klausykitės, kad turėtumėte gyvenimą“, – tai visa alternatyva netikrai duonai. Tipiškas biblinis pažadas, neapčiuopiamas ir nepatikrinamas. Klusnumas Dievui pradeda kurti tikrovę, kuri pranoks visa, ką teikia kitos galybės ir valdžios. Sąvoka „kad turėtumėte gyvenimą“, pažįstama mums iš Evangelijos pagal Joną, pranašo požiūriu giliausiai paaiškina tiesą, kodėl Dievas nenustygsta traukdamas prie savęs žmogų. Tai tikroji puota – pasilikti su Viešpačiu.

Apie malonę, kurios nenusipirkome ir nenusipelnėme, daug prišnekėta pastaraisiais dešimtmečiais. Biblija iš tiesų kratosi bet kokios komercijos Dievo ir žmogaus santykiuose. Ar tai reiškia, kad viskas Dangaus karalystėje – na chaliavuju? Kviesdamas vaišintis „be pinigų ir be kainos“, Izaijas atveria kelią tiems, kurie dėl savo nuodėmių yra religiniai beturčiai. Gimtosios žemės ir Šventyklos netekimas demoralizavo ištremtą tautą, įklampino žmones į bedievybę. Užuot šaltai konstatavęs dvasines žaizdas ir skelbęs ultimatyvų „pasitaisymą“, pranašas prabyla užuojautos žodžiais ir primena ištikimos meilės sandorą, kurios Dievas laikosi nepaisydamas žmogaus klystkelių. Ši žinia visuomet galios tik nesuvaidinto žmogiškojo silpnumo ir trapumo teritorijose. O ten, kur didžiuojamasi ir pasitikima savo sukaupta religine valiuta, visi Izraelio pranašai bus labai skeptiški ar kupini ironijos. Žinoma, dvasiniai nuopelnai egzistuoja, bet, pamėginęs juos skaičiuoti ir pateikti kaip avansą už Dievo malonę, galų gale turi susigėdęs pripažinti, kad Viešpaties akyse esi beturtis.

Taigi ir Dangaus karalystėje su labdaros pietumis šiek tiek dviprasmiška. Ateikite ir valgykite, gerkite – šis kvietimas išliks per amžius. Bet per Viešpaties puotą gauni tik jį patį, nieko daugiau. Kaip galimybę išgyventi Babilono ar Šiaurės Atėnų tremtyje. Kaip apsaugą nuo duonos, kuri nėra duona. Viskas dovanai, nes malonė neturi kainos. Mokėti už ją pradedi paskui, kai pasirodo, kad maitinaisi ne veltui. Kad iš tiesų valgei patį Dievą. Ir dėl to gyvenai.

Tam tikra prasme panašu į anuos saldainius iš aukštybių. Verta išsigąsti.

-tj-