Mustafa tėvynėje

SAUDADA EL NASRAH

Atskridau kuo puikiausiai – dėl nulūžusio nago pašonėje inkštaujanti stiuardesė jį apžiūrėti man po nosim kišo vos tik kokius penkis kartus, nuo ko neilgai trukus palaimingai nulūžau ir aš. Iki pat Antalijos.

Antalijoje nuostabiai švietė saulutė – neprasisklaidantiems debesims kaip tik tiesiai į subinę, o šie iš malonumo nenustojo myžčioję. Ir taip jau ne pirma para. Welcome, guys, to sunny Antalya!

Po trijų valandų naktinio skrydžio ir dar dešimties valandų visai smagaus kratymosi autopilotu po regiono viešbučius maršrutu Antalija–Belekas–Sidė–Antalija pavakare pagaliau įsikūriau ložmane (turk. „bendrabutis“). Žinoma, jei tašiokų surikiavimą vertikalia padėtimi galima vadinti įsikūrimu. Akimirksniu nulūžau taip ir neištyrusi visų ložmano pranašumų. Tik šian rytą pabudusi supratau, kad turiu afigieną prabangą kodiniu pavadinimu „Verdantis vanduo“, kuria mėgaujuosi visu gazu ir ant smūgio… nes prabangos kodiniu pavadinimu „Šaltas vanduo“ dar nėra. Bet ir o kam ji, kai vienu sieksniu pasiekiama Viduržemio jūra telkia tiek nerealizuotų kubų šaltojo malonumo…

Vis dar sėkmingai neatrenku mieste galų. Dar nė karto nėra pavykę kur nors išeiti ar pareiti ne ratais ir kvadratais. Nesiskundžiu. Juk kas gali būti blogiau, kaip gyventi žinant, kur eini. Kai vienos kryptys staiga įgauna pranašumų kitų krypčių atžvilgiu – gali manyti, kad jau pasiekei pirmąją moralinio degradavimo stadiją. Nevykusių krypčių nebūna, nebent tik nestinga nevykusių pakeleivių kai kuriomis kryptimis.

Turkai – ne mano gentis. Pernelyg šalti, uždari, nucivilizuotėję. Viskas čia nučiustyta, nulaižyta. Atskrisdama lėktuve sutikau savo turikus iš Egipto, jie su entuziazmu persimetė „mes prisimenam, kaip Jūs…“ Tas, žinoma, užglostė savimeilę, bet kartu užstrigdė gumulą galugerkly – kaip vis dėlto pasiilgau savosios egipčioniškosios genties. Čia dar nerandu to kvaitaus egipčioniško laukiniškumo, kurio iki numirimo esu išsiilgusi. Vos ne kas antrą turką nuo gatvės gali tempti tiesiai prie altoriaus – galantiškieji kostiumuotieji-frakuotieji beibiai, kurių fone net su ką tik pirktais džinsais atrodau turbūt kaip iš šilumtrasės išropojęs bomžas. O kur dar gausios caraičių iš Volgos platumų armijos su plikomis kojomis nuo pažastų ir kulniukais man sulig keliais… Astagfirallah – atleisk man, o Alachai – bet turkai ne mano gentis!

Durną ne tik bažnyčioj muša, durną ir mečetėj užspardo – žmonės sako… Turkai, pasiro, vėl pasikeitė pinigus, todėl savomis atsivežtomis šlamančiomis atsargomis galiu apklijuoti nors tupyklos sienas, o maitintis antra para tenka batonu su sūriu. Vakar ieškodama banko dvi valandas skrodžiau miesto centrą, kol galiausiai alkį numalšino nuovargis. Šiandien pasidavusi į kitą centro pusę bankus suradau šešis. Sekmadienio proga veikė tikriausiai septintas. Prisiminusi, kad turiu centų kortoje, patraukiau į pirmą pasipainiojusią maximą. Turiu pasakyti, jau buvau gerokai primiršusi, ką reiškia asilu prie naujų vartų stovėti. Daug akiai gražių raidžių kombinacijų ir pakuočių, nekeliančių jokių asociacijų. Žinoma, aš ne prieš aklas skrandžio pažintis, bet kai kišenėje skatikai, mažiausia, ko tuo metu norisi, tai vietoj sūrio prisipirkti sviesto, o vietoj jogurto – prarūgusio pieno, net jei turkai jį vadintų kefyru. Vis dėlto turnė po maximą užsibaigė geriau, nei galėjau įsivaizduoti. Netyčia atradau, kad Turkijoj maximose galima atsiskaityti jevrais! Dar nežinau, ar tai labai palanku mano kišenei, bet skrandžiui, dievaži, tai ne blogiausia dienos naujiena.

Arba turkai manęs neidentifikuoja kaip užsienietės, arba tiesiog nemoka angliškai… kaip ir nepažįsta spalvų, nes prie raudono šviesoforo čia stoviu tik aš ir šuva pamušta koja.

„Stiklinė“ – turk. bardak.

Atbėga nepatenkintas rusas į viešbučio registratūrą ir šaukia: „Znajete, u nas tam v komnate bardak.“

Registratūroje: „Da, dalžno byt’ daže dve.“

Iš laukinės lapės gyvenimo

Persikėliau į Beleko regioną. Gyvenu su Karlsonu – ant stogo, palėpėje trečiame aukšte. Vakar visą dieną žaidžiau vaiduoklius laigydama po tuštutėlį ložmaną iš pirmo aukšto į trečią ir vėl atgal, kartkarčiais stabteldama antrame aukšte nuleisti skysčių, slegiančių vaiduokliškos esybės lengvastį. Turiu pasakyti, kol kas su akustika reikalai namie kuo puikiausi – pirstelėjimas pirmame aukšte kuo švariausiu aidu atsiliepia trečiame.

Mūsų ložmanas – šviežiai suręstas, taigi esam pirmoji karta, turinti progą nudaužyti dar gyvu medžiu kvepiančių virtuvės spintelių kampus, suraikyti stalviršį, pradeginti ką tik iš celofaninio kokono išvyniotų sofkių gobeleną ir gal net ant rožinės tualeto sienos į rudą rašalą pamirkytu pirštu išvedžioti esmines (iš)gyvenimo sentencijas: „Kur tualetinis popierius?“ ar per sezoną apmaldyti vienatvei ištremtą širdį: „Я люблю тебя, и это тайна. В душе моей этот секрет. Теперь спросить тебя желаю, меня ты любишь или нет???“ Nors, geriau pagalvojus, klasikinė poezija ne itin dera prie bendro namų interjero. Realybė namuose kur kas labiau primena baltąsias eiles – nė kiek nesirimuoja ir yra visiškai be ryšio. Statybinėje dulkynėje suradau lovą, spintą ir virtuvėje sukartas spinteles. Šaldikas neišvystytas iš kartoninių pakuočių, o dujinė dar apskritai neužgimusi. Nesisieloju – nei vienas, nei kitas man nė kiek neaktualus. Jokios pardoškės horizonte vis tiek nesimato. Tad nuo vakar maldausi dar iš Antalijos atsivežtų traškalų likučiais, nuo ko norisi labiau vemti nei valgyt. Klausimą „WTF I am going here?“ kažkodėl su kiekviena diena man norisi pakelti jei ne kubu, tai bent kvadratu…

Kambario statybvietėj užsirangiau ant lovos ir pamėginau šaltu protu įvertinti situaciją, bet šaltas ir protas vis prasilenkdavo nesusitikdami. Kuprinės, numestos padury, regis, taip ir grasinosi sprukti lauk neatsigręždamos. Slankiojau po kambarį mėgindama pratintis prie gyvenimo čia minties. Bet viskas, ką galėjau girdėti – vienas desperatiškai klykiantis NE, nuo kurio per keletą minučių ištino visa galva. Reikėjo imti kurtis ir pradėti ruoštis pirmajai darbo dienai, bet kažkoks sąnariuose įsimetęs stingis teleido mechaniškai marširuoti iš kambario į balkoną ir atgal. Kiek atitokau jau į pavakarę. Išsilupau iš kuprinės pirmąjį nesąjungininką, gėdingai bylojantį apie mano kapituliaciją, – lygintuvą. Lygintuvo instrukcija tebuvo vienintelė lektūra, kuriai dar buvau protiškai įgali. Teoriškai tikėjausi, kad turėjau būti, praktiškai – per cielą valandą taip ir nesugebėjau surasti, kur yra tas „ištraukimo kaištis“, kurį išlupus lygintuvą būtų galima prigirdyti vandeniu. Kai kantrybę pribaigė nuobodulys, nulipau į apačią ieškoti lyginimo lentos. Stebuklas, bet tokią radau, taigi bent šis procesas nebuvo labai skausmingas, nes jau buvau ėmusi mintyti, jog darbe teks kažkokiu būdu slapstyti susiglamžiusį uniformos fasadą, kad pirma pirmos algos neužsidirbčiau baudos už nereprezentatyvią išvaizdą. Nežinau, ar susišiaušę plaukai ir pro šoną nusipieštas veidas irgi įeina į nereprezentatyvios išvaizdos apibrėžimą, bet faktas, kad per visus tris ložmano aukštus taip ir nesuradau nė vieno veidrodžio, regis, yra tik dar vienas smagios ateinančių septynių mėnesių realybės pavyzdžių.

Patys ložmanai stovi laukymės, vadinamos Kadrija, viduryje. Pramogos Kadrijoje yra pačios įvairiausios – nuo braškių šiltnamių iki karbusų (turk. „arbūzų“) lysvių, kiek tik akis užmato nuo ložmano stogo. Išrankesniems ar kiek labiau išlavintą skonį intelektualesnėms pramogoms turintiems gyventojams ložmanų pašonėje dar yra senos vietinės musulmoniškos kapinės ir penkis kartus per dieną girdimas azanas, atsiritantis iš už kelių kilometrų stovinčios mečetės. Natūralistai ir kitokie gamtos mylėtojai taip pat nepamiršti – per kelią esančioje troboj nuo penkių ryto gieda gaidžiai ir kudakuoja vištos. O pačiame kelyje kartais tenka saugotis, kad nesutryptų avių kaimenės ar prabangius penkių žvaigždučių kilimus minantys batai prieš tai neįžengtų į kelyje paliktų bubukų krūvas.

Tradicinės atrakcijos prasidėjo pirmą darbo dieną, kai penktą valandą ryto prie ložmano mane turėjęs paimti autobuso vairuotojas, kalbantis vien turkiškai, paskutinę minutę paskambinęs pareiškė, kad nė velnio jis neranda, kur tas mano ložmanas. Labai apsidžiaugiau – bent jau ne aš viena čia žiopla, nė velnio nenutuokianti, kur tas mano ložmanas, prie kurio stoviu penktą ryto. Po dešimties minučių turim būti viešbuty ir surinkti žmones į oro uostą, o aš kiurksau neįsivaizduojamos laukymės vidury, į telefoną be perstojo kažką turkiškai čiulbant vairuotojui. Nors imk ir pradėk švilpiniuoti duetu į brėkštančio rytmečio veidą. Turbūt nujausdami mano prastus ketinimus versti iš lovų aplinkinių ložmanų gyventojus visu garsu švilpiniuojant ką nors iš „Tu vėjo paklausk…“ serijos, iš gretimo ložmano pasirodė dar du tokie kaip aš naktinėtojai. Jiems dar nė nespėjus nusižiovaut įbrukau savo kitam telefo gale čiulbantį vairuotoją. Įvyko. Po keleto minučių jau kračiausi „Paloma Grida“ linkui.

Be rytinio pušinėjimo, pirmoji darbo diena, alhamdu lillah, buvo nuobodi kaip subinės žandas – niekur nevėlavau, niekur neužtrukau, nieko nepamečiau, nieko nepamiršau, niekas nesinervino, nešaukė, niekas nesigrasino paduoti į teismą, uždaryt kompaniją, nušauti ar kaip nors panašiai atsidėkot už įskridusį į kambarį uodą, trūkstamą rankšluostį, pernelyg šlapią vandenį, per mažai kaitrią saulę ar per blankų jūros žydrumą – tai pagrindiniai penkiažvaigždžių Beleko viešbučių trūkumai, už kuriuos su rusų turistais dirbantys gidai nuolat statomi ant ausų. Vieną tokių šou teko savomis plačiomis akimis ir stačiomis ausimis stebėti „IC Santai“. Turiu pasakyti, kol kas nepažįstu nieko baisiau už atostogaujančias rusų moteris. Privengiu jų kaip musulmonas kryžiaus. Bet kaip tyčia mana spalva jas prie manęs traukte traukia kaip peralkusius šunis prie netikėtai pamesto kaulo. Vis dėlto mano išgyvenimo refleksai veikia kiek sparčiau už jų refleksą perkąsti kam nors gerklę – joms dar nespėjus iššiepti ilčių, akimirksniu išpyškinu: „Zdrastvuite, ja rabotaju s litovcami.“

Ne su mažesne galia, be pamišusių turistų, mana spalva traukia ir visokio plauko pardavikus, siūlančius turistų nukreipinėjimo į jųjų pardoškes sandorius. Tokiu atveju žvilgsniu išspaudžiu begalinį susidomėjimą ir pritariamai nenustoju kinkuoti galva, lyg man ką tik būtų pasiūlytas genialus verslo vystymo planas, dėl kurio net Billas Gatesas iš pavydo galėtų nagus iki pat alkūnių nusigraužti.

Namuose apsigyveno ženščiny iz bolšoi bukvy Ž. Apie tai byloja vienuolika porų batų (neskaitant dar dviejų einamųjų porų ant keturių kojų) su kulniokais, nuo kurių nukritus visi stuburo slanksteliai pabyrėtų kiekvienas sau, ir svylančių plaukų kvapas koridoriuje. Džiovintuvo padedami svyla jie reguliariai – rytą, vakarą. Atrodo, kad dvi Ankos iš Ukrainos rimtai nusiteikusios sudrebinti chroniško letargo apimtą ložmano tuštumą. Kažkaip net nejauku darosi laukti, kokia Anka ateinančiomis dienomis įsikurs gretimoje lovoje drebinti mano pasaulio pamatų.

Kadrijos tolerancijos sode gerokai sutrikau netyčia aptikusi kūną įgavusią savo idealiojo, tikėjau – utopinio, pasaulio viziją. Vienoje žvilgsnio trajektorijoje atsidūrė Dovydo žvaigždė, kryžius ir pusmėnulis. Trys šventnamiai ant vieno kiemo, regis, be priekaišto žiūrintys vienas kitam į langus. Matyt, patiems turkams šis tolerancijos reiškinys irgi panašus į utopiją, dėl to sodo kaimynystėje ir įsikūrusi žandarmerija…

Ateik, ateik ir vėl! Kad ir kas tu būtum – bedievis, stabmeldys ar ugnies garbintojas. Net jei savo pasižadėjimą atgailauti būtum sulaužęs šimtus kartų. Tai ne sielvarto vartai, tai vartai, vedantys į viltį. Ateik, ateik ir vėl…

Mevlana Jelaluddin Rumi

(1207–1273)

Anądien biure prieina turkas ir klausia: „Devuška, ja dumaju, vy iz Persiji ili iz Afganistana?“ Aš: „Da.“ Turkas: „To vy iz Persiji ili iz Afganistana?“ Aš: „Iz Afganistana.“ Turkas: „Ne možet byt’!“

Keista, bet per beveik dvi savaites dar niekas manęs taip ir nepavadino ruse, nors rusiškai keikiuosi tiek, kad net vežikas išgirdęs galėtų lįsti po vežimu. (O aš dar ketinau rusų k. gramatiką į lagaminą įsimesti. Koks absurdas!) Žinoma, kuriems galams jiems mane vadinti ruse, kai grynaveislių rusaičių gatvėse šlaistosi daugiau, nei jiems užtektų kantrybės šūkaloti pavymui: „Devuška, devuška, podoždite.“ Be to, kur jau ten man lygiuotis su blondekasėm mėlynakėm rusaitėm garnio kojom-kablukais iki pažastų.

Turiu pripažinti, tapšnoti laptopo klavišus sėdint lovoje antrame aukšte ir vaikiškai mataruojant per kraštą nukartas kojas gali būti visai relaksinis užsiėmimas. Nors prieš porą dienų buvau pasiryžusi žūtbūt atsikratyti antrosios lovos, nes aukštinės lovos mane slegia kalėjimo ar bent vaikų darželio nuotaika, o ir šiaip velniam reikalingas papildomas griozdas du metrai iš dviejų urve, kuriame, atrodo, alhamdu lillah, gyvensiu viena. Ankstesnius dviviečius apartamentus su afigienu balkonu į senųjų kapinių pusę netikėtai anądien teko iškeisti atsikrausčius Nastiai ir Natašai iš didžiosios tėvynės. Taigi taip ne tik netekau lango į gamtą (dabartinis maniškis žiūri į gretimo ložmano subinę), bet ir patapau visiška tautine mažuma mūsų ložmane, o jei tiksliau – visiška tautine smulkme visame Beleko ložmanų miestely, kurio naselenije, ko gero, išimtinai slaviško kraujo, regis… jaučianti nuoširdžią pareigą žinoti apie mano egzistavimo tarp jų faktą.

Šian pabudau nuo rusiško dūzgesio laiptinėje tiesiai už savo kambario durų. Nastiuška ir Nataška su savo podružka iš gretimo ložmano obsuždali dienos klausimą: „Slyšala, u vas žyviot litovka.“ Tada Nastiuška su Nataška puolė guostis, kaip aš mat carevna viena buvau užsigrobusi trečiame aukšte didžiulį (t. y. trys metrai iš trijų) kambarį, o joms dviem grėsė gyventi urve du metrai iš dviejų. Taip ir magėjo atidaryt duris ir pasiūlyt visai trijulei pasigydyt. Bet suvokusi, kad tada reikėtų kartu pasigydyt ir man (ir nebūtinai tik perkeltine prasme, turint omenyje jų nagų geležčių ilgumą ir tvirtumą, kurio turbūt nė Damasko plienas nenurungtų), susilaikiau. Vis dėlto smarkiai apgailestauju, kad, prieš geranoriškai anądien užleisdama joms savo buvusį „rūmą“, dar nepatąsiau jųdviejų už plaukų gatve aplink ložmaną. Juk, sakoma, tik taip kai kurios slavų moterys supranta meilę, taigi ir draugiškumą…

Viešbučiuose irgi jau ne kartą teko atsilabinti į pirmą kartą gyvenime sutinkamų rusų gidų mandagumo-cekavumo apraiškas: „Privet, da, ja iz Litvy, da, ja žyvu v tom i tom ložmane“, tarsi man ant viršugalvio plevėsuotų nenuleidžiama trispalvė, o ant kaktos kabotų švieslentė su ložmano adresu. Atrodo, kad aš vis dar neišaugu iš savo naivumo manyti, kad jei man neįdomus aplinkinių egzistavimas, tai ir aplinkiniams turėčiau būti lygiai taip pat neįdomi. Kai prieš keletą metų Kaire iš pabažno musulmono, kuriam buvau pristatyta kaip ne mažiau pabažna ir apvyniotoji (nes, suprask, kitokiu atveju į potencialių nuomininkų sąrašą vargiai būčiau beįtraukta), išsinuomojau butą, visą mėnesį iš namų ir į juos sliūkindavau, nelyginant būčiau išvogusi kaimynų vištas – kuo labiau paslapčiom ir nemačiom, idant laiptinėj akis į akį su kuo nors nesusidurčiau ir buto savininkui nebūtų išduota mano tikroji netikėliška prigimtis. Vis dėlto neilgai trukus pasirodė, kad vienintelė, kuri tada tikėjo, jog niekas apie mano kvėpavimą tame name neįtaria, buvau aš pati. Supratau tai, kai kartą atsitiktinai visai kitame miesto gale prie manęs priėjęs nepažįstamas vyriškis (tik vėliau sužinojau, kad jis mano apatinio aukšto kaimynas) laužyta rusų kalba pasiteiravo, ar mano bute neprakiurę vamzdžiai, nes, girdi, jo naujas remontas nuėjęs velniop dėl pro lubas jau mėnuo nuolat besisunkiančio vandens. Nors mano vamzdžiai buvo kuo sveikiausi (ir vanduo į apatinius aukštus sunkėsi visai ne iš jų, o iš per visas vonios grindis telkšančio niekad neišsenkančio baseino – nesgi užsikimšę nutekamieji vonios vamzdžiai yra nacionalinis egiptiečių pasididžiavimas, bent jau sprendžiant iš to, kad šitos problemos niekas ir niekada nesirūpina spręsti), vis dėlto tąsyk iš nuostabos dėl kaimynų akylumo ir žinių skleidimo iš lūpų į lūpas operatyvumo likau be žado. Dar kitą dieną laiptinės apačioj pirmą kartą susitikta senyva arabė mandagiai pasiteiravusi, ar man, girdi, nekaršta gyventi viršutiniame aukšte.

Taigi, regis, atsikrausčiusi čia, į Kadriją, buvau visai be reikalo apsidžiaugusi, kad, negyvenant viename regione gentimi su tautiečiais, savaime neliks laisvės apkalboms ir pykčiams, kurie neretam čionykščiam gidui yra vienas smagiausių užsiėmimų. Tebūnie – išduodama savo lytį, vis dėlto turiu pripažinti: moteriški sambūriai gali būti žiauriai užknisantys ir kartinantys gyvenimą.

Kitaip nei Anių, Nastios ir Natašos atsikraustymą į ložmaną išdavė ne batų (nesustojęs vienu mestu žvilgsniu jų net nesuskaičiuotum, bet akivaizdžiai ne mažiau nei trisdešimt porų) eilės prielaipty, o lagaminų lagaminiukų, kuprinių kupriukų ir tašių tašiukų jūroje paskendusi svetainė. Perplaukti per ją iki šaldytuvo virtuvėje būtų užtrukę tiek, kad net badu nusimarint mažiau laiko prireiktų. Todėl vis nenustoju minėti Alacho geruoju, kad kaip tik tądien susipažinau su Rustamu, „Palomoje“ su rusų turikais dirbančiu gidu. Mūsų biuro supratimu, kadangi balandžio mėnuo yra nesezonas, gidai negali būti maitinami viešbučiuose – suprask, nesezono metu gidų organizmas nepriima maisto. (Matyt, dėl tos pačios priežasties ložmano administracija mums vis dar neišrašo viryklės.) Maitinimosi procesui turi būti pasiruošta su tinkamu atsidėjimu ir atida – ceremonija, trunkančia mėnesį, o gal daugiau: „Jūs surenkate viešbučių, kuriuose pietausite, administratorių kontaktus, mes parašome jiems prašymą ir jie galbūt nuo gegužės leis jums pietauti.“ Rustamo dėka šita ceremonija man susitraukė iki trijų minučių pokalbio, o dar po poros minučių dantimis jau plėšiau vištos kulšį viešbučio restorane. Sudie, batonai ir sūriai kasdieniniai! Sudie, natašų krepšių bekraštėje paskandintas šaldytuve!

Neabejoju, kad natašos jau irgi džiaugiasi mano išsikraustymu iš šaldytuvo, nes dabar ten vietoj mano pieno ir sūrio pakelių tilpo devyni buteliai degtinės.

Turiu prisipažinti, kad jei kuriame nors gyvenime atgimsiu turku ar arabu diedu, mano idealų idealas bus tik rusų moterys.

Kadaise Egipte svečiuodamasi pas bendraklasę somalietę likau be galo susižavėjusi tos šalies moterų šeimyniškumu. Per gerą pusvalandį, kol aš viso labo vos pradėjau atsigauti nuo mokykloje išūžtos galvos skausmo ir nežmoniškai dusinančio egiptietiškos vasaros tvankio, bičiulė somalietė, keturių vaikų mama, suspėjo pagaminti šeimai pietus, išplauti viso buto grindis, pamokyti pirmaklasę dukrą skaityti Koraną, išmaudyt jauniausią pyplę ir dar paplepėti su manim. Vis dėlto dabar suprantu, kad, žvelgiant vyriška akimi, šokoladinė somalietė, palyginti su soliariume pakepintomis rusaitėmis, turi šiokių tokių trūkumų – į apdribusį chalatą įvyniotų gundančių apvalumų ir grindų šepečio kombinacija nė pusiau nesuaktyvina už burnos seilių išsiskyrimą atsakingų liaukų darbo taip, kaip po namus su šepečiu zujančios plikabambės, plikašlaunės ir visada šviežiu makiažu nuteptos rusaitės. Kiekvienas diedas galėtų užsimedituoti bežiūrėdamas. Deja, man tas stichinis slaviškas šeimyniškumas regisi ne mažiau apie artėjančią pasaulio pabaigą įspėjantis ženklas nei žemės drebėjimas Japonijoj. Niekaip nesuvokiu, kuriems velniams visą dieną brūžuotis su šepečiais ir skudurais po namus, kuriuose dar tik prieš porą savaičių suklotos grindys, nudažytos sienos ir iš plėvelės išvynioti baldai. Beje, prieš keletą dienų atsikrausčiusios Ukrainos Anios irgi desperatiškai davėsi po namus su šepečiais. Jaučiuosi, lyg gyvenčiau operacinėj, kur kiekviena dulkė galėtų tapti gyvybės ir mirties priežastimi.

Kai, bežiūrint į smagiai pagal „Bum di gi dam“ dainos, leidžiamos smegenų košę nuo žievės atkratančiu garsu, ritmą besisukančias po namus su šepečiu rusaites ir be pertrūkio iš visų čiaupų kriokliais švokščiantį vandenį, suėmė popietinis žiovulys, supratau, kad rusiško kraujo manyje tikrai nėra, net jei kadais egipčionys būtų bandę įtikinti priešingai. Nė lašo! Dėl to be menkiausio sąžinės graužesio palaimingai įsiknisau į pagalvę ir nutrūkau avelių ganyt…

Po perkūnais, jei iš tiesų yra pragaras, maniškio devintajame rate neabejotinai gros ruskas popsokas ir visi aplinkui balbatuos turkiškai!