MARIUS PLEČKAITIS. Eilės

kategorinis metatriušėjimas

mes papjovėme triušį,
bet ar neužmiršome pažvelgti jam į akis?

tas triušis mus būtų apspjovęs –

jam POCHUI
autoritetai ir skerdyklos taisyklės,

jam POCHUI įprasta etika
ir „oi, ką jūs darote?“

triušiui svarbūs esminiai dalykai –
kaip
išlaikyti
saulę
ilgiau
po
žeme

šioks toks vasariškas
bataille’o apdaras

nemėgstu, kai bažnyčioje
mane trikdo drugiai
tūpdami tik ant krŪtų

kaip reaguoti davatkoms?
ar iškris šventiko akis?
gal aš per daug klausiu?

nemėgstu, kai iš anksto nepranešęs Jėzus
vedas mane į zakristiją,
pasisodina ant kelių, glosto
ir pradeda verkti

žinot, aš nepakenčiu kūrėjų silpnybės

tada užsirūkom

kaip dažnai durnyne keičia ČECHOLUS?

visą gyvenimą slėpęs save
mokslus krimtęs licėjuj
pjaustęs sau apgamus
ir dainavęs chore
įsidarbinęs firmoj
…
vieną dieną vis tiek
nusipirksi tanką

pavyzdžiu aš išsirinkau
tokį juodą
panašų į slyvą

tai tankas gerietis
jis man leidžia
vaikščiot baltam
tvirtai susagstytam

jis man pasakoja
kokios atsidavusios
moterys
kurios šeria mane

tik jam niekad neįpila

todėl eilinį kartą įsijungiam
a beautiful mind
ir unisonu paklausiam:

– tai sakyyk, neešaii,
kiiek kainuuoja didyybėėė?

angelas renkasi minską

nemokyk šito eilėraščio pūsti –
spės dar

nemokyk šito eilėraščio pistis –
kai reiks, tai mokės

nemokyk šito eilėraščio keiktis,
nes, blet, sumąstys

išmokti gyventi

o jis baltarusijoj

Edward Weston. Nilas. 1922

gabrielius mėgsta šlapiai

paskutinį kartą man šnekant
griuvo vartai
ir spynos traškėjo

nežinau, gal kalbėjau per tyliai
savo išgalvotiems kariams

manau, čia kalti atsiskyrę viziriai –

jie sau kepa žąsis
dažo kūdikius
rašo istoriją

niekada nenuleisdami akių
nuo gegutės

kuri ant sienos kukuoja mane

(štai toks sapnas, saulute)

psichodeliniai motušės J. tauškalai

nežinau kodėl reikia kovoti
nežinau kodėl skaitau kontr
nežinau kodėl durna sandra brown
nežinau kaip kyla lėktuvai
ir kaip groti bajanu
nežinau kaip sėst į mašiną
nežinau kaip įjungti skalbymkę
nežinau kodėl visi konkuruoja
nežinau kur gyvenimas, o kur pieva

bet visą laiką prisiminsiu močiutės
„tomuk, būsi prezidentU“

tai visada mane paguodžia

pasikrapštau kiaušus
nuryju porą gurkšnių, užriaugiu

taip taip, per anksti mane nurašėt,
aš esu est est est!

Tomas Birželis mirė 1922 m.
dėl per didelės didybės
sumanęs atsukti bigbeną

FIDI dinas paduotas į teismą aršios filologės

kodėl niekas nesupranta,
jog nėra jokių alibi? –
esame vienu metu daugely vietų

kodėl žaidžiame kortom? –
visų dimensijų nesuturėsi,
korta iš kaladės visąlaik virs kita
(aišku, jeigu jos nefilmuoja)

kodėl nedaeina,
kad ateiviai esam mes patys
kaskart truputį keisdami kampą

argi ne šaunu būtų
pašaukti euklidą
ir postmatematiką,
įpilt jiems alaus
ir užtraukti dainelę

let the sunshine
let the sunshine in
the sun shine in!

nelaiminga meilė