Lietuviškų kryžių Vienoje beieškant

SKAIDRĖ URBONIENĖ

Neseniai prašurmuliavęs dar vienas tarptautinis folkloro festivalis „Baltica“, ypač jo metu veikusi paroda „Gyvybės medis. Lietuvių kryždirbystė ir kryžių simbolika“ ir visuomenei atviros kūrybinės kryždirbystės interpretacijų dirbtuvės Vilniaus dailės akademijoje, paskatino mintimis grįžti prie stažuotės Vienoje ir atidžiau apžvelgti ten aptiktus lietuviškos kryždirbystės pėdsakus.

Pagal podoktorantūros stažuočių planą¹ į Austrijos etnografijos ir liaudies meno muziejų Vienoje (Österreichisches Museum für Volkskunde) į mėnesį trukusią stažuotę išvykau gegužę. Kodėl būtent į šį muziejų? Siejo dalykiniai kelerių metų ryšiai – 2004 m. į šio Austrijos muziejaus rengiamą parodą „15+10: Europos identitetai“, skirtą per simbolinius, identitetą reprezentuojančius kultūros paveldo reiškinius Austrijos žiūrovus supažindinti su naujomis Europos Sąjungos narėmis, siuntėme (tuomet dirbau Lietuvos nacionaliniame muziejuje) žinomo tautodailininko kalvio Vytauto Jaručio 2000 m. nukaltą geležinę memorialinio paminklo viršūnę-kryžių². Be atsiųstų darbų, buvo eksponuojami ir parodoje dalyvavusių šalių objektai iš Austrijos etnografijos ir liaudies meno muziejaus rinkinių. Tuomet ir išryškėjo iš anksto nenumatytas sutapimas – V. Jaručio kaltas kryžius gražiai atliepė Austrijos muziejuje saugomas ir parodoje eksponuotas lietuviškų medinių kryžių nuotraukas. Taip sužinojome, kad šiame Vienos muziejuje saugoma dalelė lietuviškos kryždirbystės atvaizdų.

„Važiuoji į Austriją tirti lietuvių liaudies skulptūros?“ – ironizavo dabartinis mano kolega istorikas, studijų laikų kelionių kompanionas. „Kodėl gi ne?“ – pagalvojau, žinodama, kad ten rasiu keletą XX a. pirmojoje pusėje darytų kryžių nuotraukų. Be to, muziejus turi įvairių Europos tautų eksponatų, tačiau, austrų muziejininkų teigimu, ne austrų etnografinis rinkinys buvo formuojamas remiantis ne sisteminiu požiūriu, o greičiau atsitiktinumais, asmeniniais prioritetais ir pan., todėl tolygiau atspindėtos tik tos Europos tautos, kurios įėjo į buvusią Habsburgų valdytą imperiją. Kitų, taip pat ir Baltijos, šalių eksponatų į muziejų pakliuvo tik vienetai. Vis dėlto nuvykus į stažuotę knietėjo pasižiūrėti, kokių gi dar lietuviškų eksponatų ten esama.

Kryžius Raseinių kapinėse. 1921. Iš Adomo Varno rinkinio

Parodos „15+10: Europos identitetai“ kataloge³ buvo paminėta, kad muziejuje saugoma 31 lietuviškų kryžių fotografija, bet ten bebūnant paaiškėjo, kad lietuviškų kryžių nuotraukų esama kiek daugiau – 41 vienetas. Tai nuo laiko pageltusios atviruko dydžio nespalvotos nuotraukos, užklijuotos ant A4 formato kataloginės muziejaus kortelės. Deja, fotografijos neturi metrikų. Žinoma tik tiek, kad į Austrijos etnografijos ir liaudies meno muziejų jos pateko mainais ir 1931 m. buvo suinventorintos. Todėl fotografijos fondo kuratorius Herbertas Justnikas mano, kad į muziejų jos pateko ne anksčiau kaip 1930–1931 m. (nesuinventorintų eksponatų ilgiau kaip metus nelaikydavo, todėl ankstesni eksponatai būtų buvę suinventorinti anksčiau). Pavyko tiksliai identifikuoti 34 – tai fotografijos iš dailininko Adomo Varno (1879–1979) sukaupto rinkinio, jos fotografuotos 1922–1925 m., viena – 1913–1914 m. Likusios 7, matyt, irgi bus iš A. Varno rinkinio, tik turbūt belyginant praslydo pro akis (vis dėlto A. Varno rinkinyje yra per 2000 nuotraukų). Keleto fotografijų autorius – Balys Buračas (1897–1972), jo autorystė nustatyta pasitelkus šio kraštotyrininko fotografijų knygą „Kryždirbystė Lietuvoje“⁴.

Galima spėlioti be pabaigos, kaip tos nuotraukos atsidūrė Vienoje, nes metrikos ir muziejaus dokumentai apie tai nutyli. Gal koks kolekcininkas, o gal pats A. Varnas jas ten nuvežė? Tačiau, remiantis Zitos Žemaitytės biografine knyga⁵, A. Varnas Austrijoje nėra buvęs. Tiesa, 1930 m. į Romą vyko jo žmona Marija, tad galbūt pakeliui ji užsuko ir į Vieną… Dalį negatyvų dailininkas buvo palikęs Šveicarijoje pas pažįstamą, tačiau tai buvo 1905 m. daryti atvaizdai. Todėl tikimybė, kad tie Šveicarijoje likę negatyvai bus patekę į Austriją, atkrinta. Gal šios fotografijos įgytos mainais iš M. K. Čiurlionio dailės galerijos (1926 m. ši galerija įsigijo daugiau nei 1000 A. Varno fotografijų). Kataloge „15+10: Europos identitetai“ minima, kad nuo muziejaus įkūrimo bendravimas su Baltijos kraštais apsiribojo rašytine korespondencija ir knygų mainais⁶. Galbūt vienu iš tokių mainų objektų ir tapo šios fotografijos? Bet neverta spėlioti – gal kada ši uždanga ir nukris. O kol kas galime tik pasvarstyti, kiek šis nuotraukų rinkinys atspindi Lietuvos kryžių įvairovę, ar tai atsitiktinis rinkinys, ar jį mėginta sudaryti, kad būtų atskleistas visos Lietuvos kryždirbystės vaizdas?

Atidžiau peržvelgus Austrijos etnografijos ir liaudies meno muziejuje saugomas lietuviškas mažosios architektūros paminklų nuotraukas matyti, kad jose užfiksuoti Aukštaitijos ir Žemaitijos kryždirbystės objektai (aukštaitiškų paminklų yra 20, žemaitiškų – 21). Į šį nedidelį rinkinuką daugiausia pateko Utenos, Rokiškio, Raseinių ir Tauragės apskričių paminklų fotografijos. Po vieną dvi yra iš Ukmergės, Kauno, Kėdainių, Zarasų, Panevėžio, Šiaulių, Mažeikių apskričių. Nė vienos nuotraukos – iš Dzūkijos ir Suvalkijos.

Nuotraukose įamžinti puošnūs vienakryžmiai kryžiai su spinduliais tarpkryžmiuose ar su gausiais ornamentais ant stiebo ir kryžmų briaunų, taip pat ir su pridėtinėmis koplytėlėmis ant stiebo. Užfiksuoti taip pat ir puošnūs dvikryžmiai bei trikryžmiai kryžiai. Išsiskiria Rytų Aukštaitijoje statyti monumentalūs, turtingai dekoruoti kryžiai su kryžmoje įkomponuota altoriaus pavidalo koplytėle. Žymių rytų aukštaičių dievdirbių ir kryždirbių Antano Deveikio (XIX a. vid.–1929) ir Adolfo Ivanausko (~1866~1946) kryžiai šiame rinkinyje užfiksuoti tik po kartą. Taip pat yra ir vienas Vinco Svirskio (1835–1916) kryžius iš Graužių kaimo, Josvainių valsčiaus, Kėdainių apskrities. Dviejose nuotraukose – Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje stovėję kryžiai. Vienoje įamžintas Pranciškaus Mikutaičio (1890–1988) iš Jurbarko dirbtas ir 1923 m. pastatytas kryžius, puoštas stilizuotais eglutės motyvais (beje, už šį kryžių meistras žemės ūkio parodoje gavo sidabro medalį⁷). Kitoje matome sodelyje stovėjusį 1923 m. iš Kretingos parvežtą kryžių. Į šį rinkinį pateko ir paprastų formų žemaitiški koplytstulpiai – su išskobta niša medžio kamiene ir uždengtu kūginiu stogeliu, su „dėžutės“ formos koplytėlėmis įstiklintais langeliais ar su iš visų pusių atviromis koplytėlėmis, kurių stogelį laiko paprastos, be pagražinimų atramėlės. Taip pat ir puošnesni koplytstulpiai su įmantriomis kolonėlėmis, profiliuotais stulpais ar išraiškingais frontonais. Į rinkinį įeina grakštūs stogastulpiai su drožinėtomis atramėlėmis, kabančiais mediniais varpeliais, puošniomis pertvaromis ir kitomis puošmenomis. Ne vienoje nuotraukoje užfiksuoti ypač Aukštaitijos regionui būdingi dviejų trijų aukštų stogastulpiai.

Taigi, aukštaičių kryždirbystės paminklus šis nedidelis fotografijų rinkinys atspindi gana išsamiai, o žemaičių kryždirbystę – tik iš dalies, nes nėra nuotraukų su Žemaitijai būdingomis koplytėlėmis ant žemės, taip pat nėra ir visai Lietuvai būdingų koplytėlių medžiuose. Na, o Dzūkijos ir Suvalkijos šis rinkinys visai nereprezentuoja. Pažymėtina, kad dauguma nuotraukų (net 25) yra tokios pačios, kokios buvo įtrauktos ir į 1926 m. A. Varno rankiniu būdu išleistą dviejų dalių albumą „Lietuvos kryžiai“⁸. Tad, matyt, kaip šio rinkinio pagrindas ir buvo imtas minėtasis albumas. Pažvelgę, kokie paminklai sudėti į šį leidinį, pamatysime, kad jame vyrauja Aukštaitijos kryžiai ir stogastulpiai, Žemaitijos kryžiai ir koplytstulpiai, yra ir keletas dzūkiškų bei suvalkietiškų paminklų, tačiau pastarųjų irgi nedaug, yra vos pora medžiuose kabančių koplytėlių. O žemaitiškų ant žemės stovinčių koplytėlių albume nėra, yra tik viena koplytėlė iš Panevėžio apylinkių. Kodėl A. Varnas į dviejų tomų albumą (kiekviename tome yra po 97 nuotraukas) neįtraukė šio Žemaitijai būdingo paminklo? Leisdamas albumą A. Varnas jau turėjo sukatalogavęs per 1000 nuotraukų. Kelionių po Lietuvą maršrutai iki 1926 m. byloja, kad daugiausia jis lankėsi Aukštaitijoje (Ukmergės, Utenos, Rokiškio, Zarasų, Panevėžio, Radviliškio, Biržų, Kupiškio, Šiaulių, Joniškio, Kėdainių apylinkėse), Dzūkijoje (Trakų apyl.) ir keliavo panemuniais, Žemaitijoje buvo tik Tauragės ir Raseinių apskrityse. Beje, tik pasirodžius albumui „Lietuvos kryžiai“, 1929 m. A. Varnas važinėjo po Žemaitiją ir fotografavo ten aptiktus paminklus. Galbūt buvo nematęs ar gerai nesusipažinęs su Žemaitijos paminklų specifika, todėl į 1926 m. albumą ir neįtraukė specifiškesnių paminklų (pavyzdžiui, ant žemės stovinčių koplytėlių), o apsiribojo tik žemaitiškais kryžiais ir koplytstulpiais, kuriuos nufotografavo Tauragės ir Raseinių apskrityse.

Vargu ar pats A. Varnas galėjo sudaryti Vienoje esantį fotografijų rinkinuką. Iki 1930 m., kai tos nuotraukos pateko į Austrijos muziejų, jo rinkinys jau turėjo apie 2300 nuotraukų. Jame buvo ir žemaitiškų koplytėlių, suvalkietiškų kryžių, nors ir nedaug. Beje, prisiminimuose A. Varnas rašė, kad Suvalkijoje kryžių labai reta ir kad suvalkiečiai, matyt, naudojosi aukštaitiškais kryžiais. Galbūt todėl jis ir užfiksavo tik puošnius „saulinius“ kryžius, kuriuos keliaudamas panemuniais matė Zanavykijoje. Pakiliai prisiminimuose jis aprašė ir dzūkų kryžius, pažymėdamas, kad jie „turi savotišką veidą. Patys seniausi kryžiai Dzūkijoje turi koplytėlę prie kryžmos, ir iš šonų – ilgos lazdos [...]. Viena tų lazdų yra ženklinanti ietį, kuria Kristus buvo pradurtas, antroji – kur paduota tulžis…“⁹ Todėl manytina, kad, sudarydamas fotografijų rinkinį mainams ar dovanai, būtų įtraukęs bent po vieną žemaitišką koplytėlę, dzūkišką ir suvalkietišką kryžių.

Tačiau kad ir kaip žiūrėsi, šiuo metu Austrijos etnografijos ir liaudies meno muziejus turimu lietuviškų nuotraukų rinkiniu galėtų ganėtinai gerai pristatyti lietuviškąją kryždirbystę.

Be pristatytų fotografijų, minėtame muziejuje dar esama keleto lietuviškų baldų negatyvų, kurie į inventorių įrašyti 1943 m. Tai keli spalvoti tapytų skrynių piešiniai ir kelios nespalvotos skrynių fotografijos bei viena nespalvota verpstės fotografija. Įrašai byloja, kad piešinių autorius – Klemensas Čerbulėnas, dvi skrynios ir verpstė fotografuotos Vytauto Didžiojo kultūros (dabar M. K. Čiurlionio dailės) muziejuje Kaune, kitos dvi skrynios – Šiaulių muziejuje. Tačiau ir vėl neaišku, kaip jie pateko į muziejų, kas fotografavo ir pan.

Šiuolaikinę lietuvių tautodailę muziejaus rinkinyje reprezentuoja keli kūriniai. Tai trys keramikos dirbiniai (gaila, anoniminiai), minėtas V. Jaručio nukaltas kryžius. Muziejus turi ir žinomos uteniškės tautodailininkės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės, 2007 m. pripažintos geriausia Lietuvos liaudies meistre vaizduojamosios dailės srityje ir apdovanotos „Aukso vainiku“, linoraižinį „Šv. Kazimieras – Lietuvos globėjas“. Šį raižinį, kaip ir V. Jaručio kryžių, muziejus įsigijo tikslingai – pernai surengtai parodai „Europos šventieji: kultas ir politika“, kurioje pristatė Europos šalių šventuosius globėjus ir populiariausius kraštų šventuosius iš liaudiškojo pamaldumo („populiariosios religijos“) perspektyvos. Kūrinys įtrauktas ir į parodos katalogą¹⁰.

Dar keletas žodžių apie Austrijos etnografijos ir liaudies meno muziejų, įkurtą 1895 m. Tai nedidelis muziejus, įsikūręs Šionborno sodų rūmuose (pastatas 1706–1711 m. architekto Johanno Luko von Hildebrandto suprojektuotas kaip barokinių sodų rūmai), turintis vidinį kiemą ir parkelį, kuriuose kartais vyksta įvairūs renginiai, koncertai. Nuolatinė muziejaus ekspozicija rūmų pirmame aukšte pristato išsamią kaimiškosios kultūros panoramą didelėje Europos dalyje iki moderniųjų laikų. Ekspozicijos pagrindą sudaro turtingas muziejaus rinkinys – etnografiniai ir liaudies meno objektai iš šalių, kadaise priklausiusių Austrijos-Vengrijos imperijai. Laikinose parodose muziejus pagal rinkiniuose sukauptus eksponatus pristato įvairių tautų etninę kultūrą. Be to, gilinamasi ir į miesto kultūrą, šventes. Gegužės ir birželio mėnesiais muziejuje buvo eksponuojama paroda, skirta Kovo 8-osios šventės šimtmečiui, joje istoriškai pristatytas jos minėjimas iki mūsų dienų. Nuo birželio 21 d. muziejus pristato judaikos rinkinį, o rudenį bus atidaryta slovakiškos keramikos paroda. Beje, muziejus nevengia organizuoti ir renginių, atsiliepiančių į šiuolaikinio gyvenimo aktualijas. Į vieną tokį patekau vos išlipusi iš lėktuvo – gegužės 12–14 d. vykusį simpoziumą, nagrinėjantį įvairias su šiuolaikinio darbo specifika susijusias problemas, kurias lemia migracija, globalizacija, valstybės ekonominė ir politinė strategija. Po savaitės muziejuje vyko diskusija „Kiek savarankiškai sprendžianti yra šiuolaikinė moteris?“ iš ciklo „Kūno politika“, kurioje diskutuota apie moters grožio sampratą šiuolaikinėje visuomenėje, senus ir naujai atsirandančius stereotipus bei mitus, jų sukeliamas kolizijas.

Nustebino muziejui talkinantys savanoriai. (Mūsų padangėje savanorius telkia bene vienintelis Bažnytinio paveldo muziejus.) Savanorių instituciją muziejus palaiko apie septynerius metus. Dažniausiai tai – moterys pensininkės ir studentai. Studentai gali būti savanoriais tik trumpais tarpsniais – kai yra laisvi nuo studijų, na, o moterys pensininkės yra tikrosios muziejaus pagalbininkės. „Be jų mes neišsiverstume“, – tvirtino muziejaus direktorė dr. Margot Schindler ir kiti muziejininkai. Ką jos daro? Ogi atlieka įvairiausius techninius pavedimus, padeda parengti parodų atidarymus, konferencijas, talkina jų metu. Joms patikimas ir kortelinis katalogas, taip pat ir kai kurie eksponatų sandėliavimo darbai. Nereikia manyti, kad tos talkinančios moterys nieko neišmano. Savanoriams nuolat rengiamos paskaitos, vyksta mokymai. Su eksponatais dirba tik apmokyti savanoriai. Beje, jie noriai renkasi į savanoriams skirtus seminarus, yra smalsūs, domisi muziejaus veikla, daug klausinėja. Teko dalyvauti dviejuose jiems skirtuose seminaruose. Viename savanoriai buvo supažindinami su eksponatų skaitmeninimu ir mokomi, kaip atlikti objektų paiešką skaitmeniniame kataloge. Beje, šie mokymai pravertė ir man – netrukdydama darbuotojų galėjau naršyti po skaitmeninį muziejaus rinkinio katalogą. Antrasis seminaras buvo skirtas pristatyti šiuo metu Austrijos etnografijos ir liaudies meno muziejaus kartu su Slovakijos nacionaliniu muziejumi vykdomą projektą „Tradicija iš molio: būdai suvokti keramikos paveldą“, jo metu savanoriams buvo skirstomi būsimi darbai.

Turtinga muziejaus biblioteka specializuojasi Europos etnografijos, folkloro, liaudies meno srityje ir turi leidinių iš visų Europos šalių. Bibliotekos fondai kaupiami nuo muziejaus įkūrimo, todėl juose esama ne tik naujausių, bet ir XIX a. leidinių, periodinės spaudos, mokslinių žurnalų. Man tai buvo tikros „aukso kasyklos“, ypač naujausi leidiniai. Nejučia piršosi palyginimas su Lietuvos bibliotekomis – kaipgi tokio nedidelio muziejaus biblioteka sugeba sukaupti kryptingą, muziejaus profilį atitinkantį knygų fondą, juolab kad muziejaus finansavimo šaltiniai labai menki. Pasirodo, pagrindinis leidinių įsigijimo šaltinis – knygų mainai. Taip muziejaus biblioteka kasmet pasipildo vertingais Europos šalių etnologiniais leidiniais. Mainomasi ne tik parodų ir rinkinių katalogais, bet ir moksliniais žurnalais. Mat muziejus leidžia pagrindinį Austrijos etnologijai skirtą mokslinį žurnalą („Österreichische Zeitschrift für Volkskunde“), beje, einantį nuo muziejaus įkūrimo – 1895 m. Taip pat leidžia ir kitą paklausų leidinį – Austrijos etnologijos bibliografiją (tomas apima dvejus metus). Lietuviškų leidinių bibliotekoje labai mažai, tad austrai mielai užmegztų mainų ryšius su pageidaujančiomis bendradarbiauti institucijomis.

Grįžtant prie pradžioje išsprūdusios kandžios pastabos apie lietuvių liaudies skulptūrą Austrijoje… Be abejo, lietuviškos skulptūros ten neradau. Tačiau prisižiūrėjau įvairiausių Europos šalių liaudies meno albumų, iš kurių, jei neskaitysi metrikų, atrodys, kad publikuojamos lietuvių dievdirbių išdrožtos skulptūros… Be to, „lietuviškų“ skulptūrų pamačiau ir Austrijos etnografijos ir liaudies meno muziejaus ekspozicijoje bei saugyklose. Tai šv. Jonas Nepomukas, bareljefu išskobtas medžio kamiene, – tarsi rytų aukštaičių dievdirbių rankų darbas. Iš vitrinų žvelgė „žemaitiški“ šv. Florijonas, Rūpintojėlis, Nukryžiuotasis. Saugyklose bežiūrinėdama turtingą Eugenie Goldstern etnografinį rinkinį, surinktą ne vienoje Europos šalių, pamačiau „tikrą žemaitišką“ Maloningąją, net paprašiau kuratorės Elizabetos patikrinti metriką (o galgi netikėtai bus iš Lietuvos?) – pasirodo, tai eksponatas iš Italijos… Tad nustebinti Europą savąja skulptūra negalime, tuo labiau vadinti ją unikalia – „dievdirbiai“ gyveno ir kūrė daugelyje katalikiškų šalių, kėlė skulptūrėles į kryžius, koplytstulpius, koplytėles. Galime pasigirti nebent liaudiškų skulptūrėlių siužetų ir liaudiškų memorialinių paminklų tipų bei formų įvairove…

__

¹ Podoktorantūros stažuotė finansuojama pagal Europos Sąjungos struktūrinių fondų įgyvendinamą projektą „Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“.
² Ši paroda buvo pristatyta ir „Šiaurės Atėnuose“: Skaidrė Urbonienė, „15+10: europiniai identitetai“, Šiaurės Atėnai, 2004, Nr. 24 (706), p. 10.
³ 15+10 European Identities: Kataloge des Österreichischen Museums für Volkskunde, Band 84, Wien: Österreichisches Museum für Volkskunde, 2004, p. 37.
⁴ Kryždirbystė Lietuvoje, sudarė Antanas Stravinskas, Antanas Buračas, Vilnius: Valstybės žinios, [1998].
⁵ Zita Žemaitytė, Adomas Varnas, Vilnius: Baltos lankos, 1998.
⁶ 15+10 European Identities: Kataloge des Österreichischen Museums für Volkskunde, p. 37.
⁷ Skirmantė Smilingytė-Žeimienė, „Pranciškaus Mikutaičio kūriniai“, Menotyra, 2006, Nr. 2 (43), p. 20.
⁸ Adomas Varnas, Lietuvos kryžiai: 194-ios fotografiškai atliktos kryžių nuotraukos. Kaunas: autoriaus leidinys, 1926, t. 1, 2. (Buvo išleista šimtas numeruotų egzempliorių. Beje, lietuvių gėdai, šį albumą 2005 m. publikavo lenkai: Adomas Varnas. Krzyże litewskie, red. Joanna Ostaszewska-Nowicka. Poznań: Księgarnia Świętego Wojciecha, 2005.)
⁹ Žydrė Petrauskaitė, „Važiavau kryžių rinkti…“, Liaudies kultūra, 1999, Nr. 4, p. 48.
¹⁰ Heilige in Europa. Kult und Politik, Wien, 2010, p. 110.