Kur link nuklydo Miłoszo jaunystės upės

Mums rašo

KAZYS USCILA

Tie iš mūsų, kurių dienos, deja, jau užklydo į jiems skirto laiko rudenėlį, prisimena, kaip prieš pusšimtį metų skambėjo dabar jau sugriuvusios imperijos vadų pažadai, kad po dvidešimties metų visi gyvensime komunizmo rojuje. Girdi, tapome tokie visagaliai, kad nėra reikalo laukti malonių iš gamtos, patys galime ją valdyti ir upes pasukti kita kryptimi. Girdi, kas iš to, jei upės neša savo vandenis į šiaurę, pasukime jas atgal, tegu girdo pietų dykumas, ir ten pražys sodai…

Ačiū Dievui, tiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Kas žino, kokių kataklizmų tai būtų sukėlę. Gamta už neleistinus įsikišimus skaudžiai kerta per nagus.

O štai mūsuose, stebuklų žemėje, tai tapo kūnu. Viena upė pradėjo tekėti atgal, kita buvo perkelta iš vienos vietovės į kitą.

Nusišneku, paistau niekus? Nė kiek. Tai patvirtinta, kaip sakoma, juodu ant balto.

Paimkime leidyklos „Baltos lankos“ 1997 metais dviem (lenkų ir lietuvių) kalbomis išleistą Czesławo Miłoszo tomą „Rinktiniai eilėraščiai“ – poemoje „Miestas be vardo“, kurioje poetas prisimena savo jaunystės Vilnių, skaitome, kad iš žilosios Lietuvos sostinės centro Nerimi į Verkius plaukiama „pasroviui“ (p. 177). Taigi, pasirodo, Neris pradėjo tekėti atgal…

Bet tai dar ne viskas. Skaitydami šią poemą apie Vilnių dar išsiaiškiname, kad jo pašonėje upė „Mera ten su uogienojais šalia Žagarinės“ teka (p. 169)…

Keliasdešimt metų gyvenu Vilniuje, o nepastebėjau, kad Neris srūtų Verkių, Nemenčinės link, kad prie Gedimino miesto tekėtų Mera. Žinau, kad tokio upelio esama kažkur Švenčionių rajone. O šalia Vilniaus?

Tada pamaniau, kad gal bus pripainiojęs Nobelio literatūros premijos laureatas, ir mintyse pateisinau jį – daugiau nei pusę šimtmečio gyveno Vakaruose, Amerikoje, gal ne viską prisimena, pamiršo.

Bet dėl visa ko susiradau šią poemą originalo, tai yra lenkų, kalba. Ir įsitikinau, kad poetas čia niekuo dėtas. Jis poemoje aiškių aiškiausiai parašęs, kad Nerimi į Verkius garlaiviai kapanojasi „pod prąd“, tai yra prieš srovę. Taigi, autorius žinojo, kur link plaukia Neris.

Ir Merą į sostinės pašonę, pasirodo, „perkėlė“ ne Miłoszas. Jis poemoje parašęs, kad „Mereczanka śpi jagodami koło Żegaryna“, tai yra „Merkys uogaudamas šalia Žagarinės miega“. Bent kiek išprusęs vilnietis žino, kad Mereczanka – tai lenkiškas Merkio vardas, o nežinantis be vargo tai išsiaiškina.

Tad belieka manyti, kad, ko gero, poemos vertėjas Almis Grybauskas bus „nugrybavęs“, o knygos redaktoriai, sudarytojai, korektoriai, pasikliovę tituluotu vertėju, nesiteikė įsigilinti, patikrinti.

Klysti žmogiška. Ir šių eilučių autorius, deja, daug, sąmoningai ar netyčia, nusidėjęs. Bet sviesti akmenėlį jis vis dėlto drįsta manydamas, kad žmogiška turėtų būti ne tik klysti. Ir pasitaisyti.

Šiemet, kai plačiai minimos Miłoszo 100-osios gimimo metinės, „Baltos lankos“ pakartotinai išleido naują, papildytą „Rinktinių eilėraščių“ leidimą, kuriame, aišku, yra ir poema „Miestas be vardo“. Deja, su tomis pačiomis akis badančiomis klaidomis (p. 122, 124).

Bet ir tai ne viskas. Pasirodo, šie vertimo „perliukai“ jau sklinda ir po pasaulį.

Prieš kelias dienas bičiuliai iš Krokuvos atsiuntė leidyklos „Austeria“ (Krokuva–Budapeštas) ką tik išleistą prašmatnų, ant puikaus popieriaus išspausdintą proginį dvikalbį (lenkų ir lietuvių) Miłoszo eilėraščių rinkinį „Vilnius“. Iškart pasižiūrėjau į knygos turinį ir nudžiugau – į šį rinkinį įdėtą poemą „Miestas be vardo“ vertė Tomas Venclova, tad vyliausi, kad apmaudžių klaidų nebeliko. O pradėjęs skaityti poemą buvau priblokštas: ir čia iš Vilniaus į Verkius plaukiama „pasroviui“ (p. 45), ir čia prie Vilniaus teka Mera (p. 39)…

Būtų galima pasijuokti ir paspėlioti, ar Grybauskas „nusigrybavo“, o Venclova iš jo tiksliai, su klaidomis, nusirašė, ar atsitiko atvirkščiai.

Bet juoktis nesinori. Abiem atvejais Miłoszui iškrėsta kiaulystė kaip reikiant. Ir blogiausia – kartą padarytos šiurkščios, turinį iškraipančios klaidos tiražuojamos ir tiražuojamos. Kaip beįmanoma ištaisyti autoriui ir literatūrai padarytą skriaudą?

Skaitydami neseniai „Minties“ leidyklos išleistus Miłoszo ir Jerzy Giedroyco „Laiškus 1952–1963“ matome, kad poetas labai skausmingai ir ūmiai reaguodavo į kiekvieną, net ir menkiausią, klaidelę savo eilėraščiuose, svaidydavo žaibus ir perkūnus už kiekvieną ne vietoje padėtą ar nepadėtą kablelį ar brūkšnelį. O čia, jo gimtinėje, dviejų autoritetų išverstoje poemoje ne kableliai – net ir upės – kažin kur pasiklydo.