Iš mirusiųjų dienų

SIGITAS GEDA

2008 metai

Statistika ir… santvarka

Daugiausia avarijų Lietuvos keliuose yra buvę 1991 m. Laisvė… 1200 per metus, dabar sumažėjo iki 746.
Psichologai sako, kad yra žmonių, kuriems greitis – vienintelis būdas parodyti save – savo vertę. Tik šitaip gali save realizuoti! Nėr kito būdo. Nėr kito tikslo.
Žmonės, tiesiai lekiantys į mirtį.
Pasirodo, didelė problema Lietuvoje važiavimas buvo ir prieš karą.
Lietuvių „britvininkai“ jau nesiskiria nuo anekdotų veikėjų (motociklininkai, lekiantys „ant vieno rato“). Kas šeštadienį neįtikėtinai daug nuperkama pačių geriausių motociklų.
Teisinis nihilizmas. Bendroji kultūra.
Visuotinis stresas.
– Jeigu jisai galėjo aplenkti, tai ir aš galiu!
Tai jau mada. Žmonės, kurie niekad nestovi eilėse. Nemoka apsilenkti. Absoliuti netolerancija.

Gegužės 31, šeštadienis

Premjera

Visai netyčia išgirdau, kad Klaipėdos muzikiniame teatre pastatyta Vladimiro Konstantinovo opera pagal andainykštį mano libretą „Ką senelis padarys…“ Be to – opera visai šeimai!
Buvau visai pamiršęs tą žmogų, kuris atvažiavo pas mane į Justiniškes prieš 12 ar 15 metų… Opera jau jau buvo, reikėjo sulaukti „savo eilės“.
Ko stebėtis. L. Vilkončius „laukia“ ketvirta dešimtis metų… Mano libretas pagal pasaką „Eglė žalčių karalienė“.
Klaipėdoje, žinoma, pagal Anderseną… Režisierius Gytis Padegimas, kviestas iš Kauno. Gal vasarą pavyks pamatyti (klystu, vasarą bus atostogos, jokių spektaklių!).
Premjeriniai spektakliai birželio 1–6 dienomis. Autorių kviesti dabar jau išėjo iš mados – gali dar sukritikuoti…

Garsenybės

Bobas Dylanas… Kas pagalvotų, kad jo senelė iš tėvo pusės buvo kilusi iš Turkijos, pavarde Kyrgyz, senelis iš motinos pusės – iš Lietuvos – Edelsteinas, o jis pats savo pavardę „pasiskolino“ iš anglų poeto Dylano Thomo. Ilgainiui tapo Bobu, tiesiog.
Beje, roko pradininkas, įrodęs, kad dainininkui nėr svarbiausia balsas. Sutaikęs kaimiškąją (country) stiliaus tradiciją su didmiesčių. Viskas gerai, kas gerai skamba.

Birželio 1, sekmadienis

„Poezijos pavasariai“

Šiemet jau 44-as… Ir aš pats surizikavau nuvažiuoti į Pilaitę.
Regis, geriausios eilutės priklausytų V. P.:

Ko kaimynė susiraukus?
Kaip gražiau surišti plaukus?

Ir man, svarbiausia, aktualu!

Japoniški eilėraščiai

Iš klausos:

Oni-ra sa-tu-jesi…

O verčiam:

Prie jūros išeinu.
Žvarbus rudens vėjas.
Sugrįžti laiko nėra.

Haiku yra viena eilutė (originale).

Ernestas Renanas (1823–1892)

Šiandien per pamokslą jį pacitavo vienas jaunas kunigas. Tą garsią frazę, kuri skamba maždaug taip: „Per visą žmogaus gyvenimą pasitaiko kokie 3–4 atvejai, kai jis gali tapti didvyriu, o per visą kasdienybę svarbiausia netapti parazitu…“
Prisiminiau, kad velionis Antanas Miškinis kelis sykius priminė (praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmety), kad jo jaunystės metais didžiausią įspūdį lietuvių šviesuliams padarė Renano vertimas į lietuvių kalbą. Jei gerai atsimenu, mačiau tą knygą – „Kristaus gyvenimas“. Bandžiau skaityti, nieko neišėjo. Atrodė, tik kultūrininkams pritaikytas evangelijų atpasakojimas.
Ir vis dėlto – čia svarbiausia tas momentas, kad jau XIX a. antroje pusėje religiją stumtelėjo kultūra, ne vieno tvirtinimu – „pakeitusi religiją“.
Toli gražu ne toks jau tuščias dalykas.
Moralumas ir grožis daugeliu atvejų gelbsti. Kitaip sakant, čia keičiasi tik žodžiai. Kokia nors kūryba negali stačiai cituoti Šventraščio. Tiesos čia gimsta iš detalių, iš realybės ir patirties. Metaforos, vaizdiniai… Kvaila yra reikalauti tiesmuko tikėjimo.

Apie tikėjimą

Galima tarti kaip tasai prancūzų filosofas:
– Dievo nėra, bet aš tikiu…
Maždaug: „Neklauskite, aš nežinau, kas Jis toks, yra Jis ar nėra Jo… Tikiu ir viskas. Stop!“
Tik kad labai gražaus „išplėtojimo“ esama su Juo, Jam, Jo vardu – visa 2000 metų kultūra. Žinoma, fundamentas senas, „ikikristinis“, bet kiek impulsų davė Kristus, jo idėjos! „Mažajam krikščioniui“ (jeigu toks yra) užtenka paties tikėjimo. Kas gali – telaužo ietis, mąsto, ginčijasi, svarsto, teigia ir neigia. Aš tikiu…

Birželio 2, pirmadienis

Po 20 metų

Šiandien eisiu į televizijos forumą. Ta proga – kviečiami andainykštės iniciatyvinės grupės nariai. Tada diskusijų metu žmonės skambindavo ir prašydavo: „Tik jūs nesibarkit!“ Dabar tuos, kurie „valdo“, reikėtų prašyti:
– Tik jūs neapsivokit, būkit geri!
Vardan tos…

Po forumo

Įdomiausia buvo, kad Vyt. B., ilgai dirbęs anuometinėje RS, pasakojo, kad Petka visiems mėgdavo pasakoti istorijas apie savo stribavimą. Ypač priblokšdavo tai, kad jis didžiavosi ėjęs apsaugą Kauno geležinkelio stotyje, kai buvo tremiama į Sibirą dainininko Kučingio šeima… Kučingį mylėjo visa Lietuva. Sakau:
– Antanas Miškinis į Sibirą buvo vežamas tam pačiam traukinių sąstate, tik skirtinguos vagonuos… Tada išeitų, kad Petka „sergėjo“ ir Miškinį (!).
Su ypatingu uolumu. Šešiolikmetis.
Esu rašęs, kad Miškinis su Kučingiu stotelėse pasikalbėdavo:
– Ar pas jus daug šūdo?
– Buvo, dabar nugrūdom. Davė tokias kalades! – liūdnai atsakydavo Kučingis.

Iš televizijos

Tokia perkarusi moteriškė, kuri veda laidas. A. šnabžtelėjo, kad „prieš tai makteli 50 g…“ Gyvena iš turčių malonės…
Nespėjau kažką suformuluot apie tuos, kurie prisigrobė išėję į valdžią, bemat nukirto:
– Reikėjo eit ir praturtėt!
Gera mokykla!

Posakiai

Apie naująjį Prancūzijos prezidentą (N. Sarkozy):
– Jis panašus į vaiką, kuris nori turėti sausainį ir sykiu jį suvalgyti…
(Ir valdžios, ir malonumų?)
Taip jį charakterizavo Vilniuje viešėjęs lenkų kino režisierius Zanussis…

Beatričė Grincevičiūtė

Aš ją tik truputį pažinojau. Akla dainininkė, labai subtilaus balso ir reto jautrumo. Bronius Kutavičius pasakojo, kad paklaustas, ką rašo, atsakė – operą vaikams…
Tai buvo „Kaulo senis ant geležinio kalno“.
Pagrojo jai kelis taktus, o ji ir sako:
– Viešpatie, juk tai pagonybė!..
Klausimas: kaip tai pajuntama balsu? Reikia reto jautrumo.

Varšuvos kunigaikštystės reliktai

1807 m. Kas iš jos aktualu? Užnemunėj ji davė „cukrinių runkelių kultūrą“.
Menki juokai! Ėmė veikti kontinentinė blokada, cukrus „netekėjo“ iš kolonijų (cukranendrių negalima buvo įvežti!). Tada anglai išvedė cukrinių runkelių veislę, ji paplito ir Varšuvos kunigaikštystėje…
P. S. Mano vaikystėje iš cukrinių runkelių (džiovintų) buvo verdamas alus. Bidonuose…
Pirtys Užnemunėje, beje, dingo tada, kai šitam krašte šeimininkavo prūsai ir bene 1796 m. potvarkiu buvo uždrausta stogus dengti šiaudais, privalu tapo statyti tupinyčias… Pirtys labiausiai degdavo dėl šiaudinių stogų, atrodo, dėl to jos pirmos ir dingo… Iš prūsų laikų likusi daina „Ir nuvežė į Suvalkus, ir nukirpo plikai plaukus…“
Į Suvalkus, Marijampolę ir Kalvariją buvo pradėti rinkti naujokai, sveikiausi vyrai imti į kariuomenę.
Pačiam Napoleonui nei Lenkija, nei Lietuva nerūpėjo, apie jas jis nieko neišmanė ir išmanyt nelabai norėjo. Varšuvos kunigaikštystės konstituciją padiktavo per 2 val. Lenkų bajorams mėgęs sakyti: „Pažiūrėsime dar, ar jūs iš viso tauta!“
Apie lietuvius, matyt, „nuomonės neturėjo“. Mes jam neegzistavom.

Bendražygių nuolat gausėja

Ar į tą pusę, ar į tą… Jonas, kuris sovietmečiu tarnavo Taline. Lankydavosi A. Matrosovo bendražygių sueigose.
– Pirmais metais jų buvo tik pusė salės, paskui vis daugiau ir daugiau – mačiusių, draugavusių, kovojusių… Galop vyresnieji ėmė klausinėti: „O kas tas? O tas?“
Dabar panašiai gausėja kovojusių už Nepriklausomybę.
Į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę buvo išrinkti 36 žmonės. I. L. iškart atsisakė. Kas antradienį į posėdžius susirinkdavo 16–18 žmonių. Buvo tokių, kurie nepasirodė… Po 20 metų į televiziją atėjo 20 (ar 19?). Tuotarp 6 spėjo numirti.
Manau, kad po 10 metų „ateis“ 30. Jeigu ne 36…

Skausmingoji begalybė

Laikas. A. a. Cz. M. prikaišiojo filosofams, kodėl šie neapmąsto Laiko… Regis, jie daugiau nieko ir nedarė. Kaip ir visi žmonės. Bėda, kad galim svarstyti tik jo atkarpas. Ir patys – atkarpos.
Apmąstyti laiką (kartu ir erdvę) – tas pats, kaip atsakyti į klausimą, kodėl šįryt gieda lakštingala.
Kvaila. Atskrido ir tiek.
Žmogus nepajėgia aprėpti tokios visumos, kolei kas nėra Begalybės – Laiko ir erdvės mašinos. Už vieno tolio plyti kitas tolis…
Lakštingala gieda ir mažytė žvirgždo nuoskila švyti upės dugne.
Adekvatumo pojūtis. Sutaptis.

Iš prisiminimų

Užvakar fil. B. Genzelis prisiminė, kad susipažinom (bent jis išgirdo „apie mane“) 1964 m. Jis buvo universiteto aspirantas, skaitė mums kažką iš filosofijos istorijos. Kilo skandalas dėl mano eilių, ir jo – kaipo filosofo – nuomonės teiravosi universiteto komunistai…
– Aš tik filosofas…
Sako supratęs, jog veikiama iš aukščiau… Totalitarinė sistema: viskas, kas „ne taip“, yra įtartina, draudžiama.
Kas, kad jaunystės pakvailiojimai!
P. S. Tada išėjo mano eilių puslapis studentų laikraštyje.
Nemėtyk masalo ir nebus kas… kimba!

Iš rusiškų posakių

Tikriausiai nelabai „naujas“, bet aš nebuvau girdėjęs… Pažodžiui išvertus:
– Ir kekšės pasileidžia (ištvirksta!)