Į vardą įrašytas likimas

ANDRZEJ SZCZEKLIK

Jie buvo būrelis muzikantų. Kasmet susirinkdavo viename Tiuringijos miestelių ir savo giminės suvažiavimą pradėdavo kartu sugiedodami choralą. Po tos pamaldžios pradžios improvizuodavo linksmą quod libet. Dainuodavo vienu metu kiekvienas kitą liaudies dainą, bet taip, kad drauge sudarytų harmoningą visumą. Tuo pat metu kvatojosi iš visos širdies ir žadino nuoširdų juoką kiekvieno, kas jų klausėsi. Kartu su jaunuoju Johannu Sebastianu jų susitikinėdavo dvidešimt keli, o vėlesniais metais – net dar daugiau. Nes kiekvienas iš tos šeimos grojo ir dainavo – muzikavo profesionaliai. Ir taip buvo per kartų kartas. Kai Johanno Sebastiano proprosenelis – kepėjas Veitas Bachas – važiuodavo į malūną malti grūdų, pasiimdavo su savimi citrą ir grodavo, nepaisydamas triukšmo ir bildesio. Jo sūnums ir jų gausiems palikuonims muzika jau tapo profesija. Jie be išimčių tapdavo vargonininkais, kantoriais, chorų dirigentais ir instrumentalistais, kurie pasirodydavo ne tik bažnyčiose, bet ir kunigaikščių rūmuose ir miestų orkestruose. Erfurte žodis Bach suaugo su muzikanto sąvoka. Johanno Sebastiano giminaičiai ten ėjo miestų grojikų pareigas tokius ilgus metus, kad net ir tuomet, kai nieko iš jų orkestre jau nebebuvo, gyventojai, išgirdę turguje muziką, sakydavo: „Klausykit, vėl Bachai groja!“¹

Šiandien pasakytume, kad jie „turėjo muziką genuose“, nors medicina nežino, nei kokie tai genai, nei kur jie slypi. Nešė savyje tą dovaną ir perdavinėjo iš kartos į kartą. Penkios plačios muzikų kartos galiausiai pasiekė tobulumą. Atsirado Johannas Sebastianas, kuriame gyvi visi tie Bachai, pergyvenę patys save. Tad Bachas yra riba. Nieko iš jo neišeina, visa į jį veda. Lyg jo genijus būtų buvęs kolektyvinė siela. „Jo asmeniu menas pasipildo ir panaudoja savo galimybes. Ištisus šimtmečius ir ištisos kartos dirbo prie veikalo, kurio didybės akivaizdoje sustojame tylūs, kupini pagarbos…“²

Tai žodžiai Alberto Schweitzerio – gydytojo, kuriuo žavisi pasaulis, ir neprilygstamo veikalo apie Johanną Sebastianą autoriaus. Elzasietis anksti pradėjo mokytis vargonuoti ir pasiekė šioje srityje meistriškumo. Studijavo filosofiją ir teologiją, galiausiai dar ir mediciną. Naujai iškeptas gydytojas atsisakė mokslinės karjeros, išplaukė su žmona į Afrikos džiungles ir šiandienio Gabono teritorijoje atidarė Lambarenės ligoninę³. Ištrūkdavo iš ten, kad prasimanytų pinigų ligoninei – muzikiniu talentu. Grojo vargonais didžiausiose pasaulio filharmonijose. Garsus, garbinamas, bičiuliavosi su mokslininkais, menininkais, valstybių veikėjais. Senyvas amžius neapsaugojo jo nuo nemalonumų. Pasaulyje brendo įsitikinimas, kad juodosios Afrikos problemas išspręsti įmanoma tik radikaliu būdu – išsilaisvinus, atgavus nepriklausomybę. Ir iškilo klausimas: ar neabejotinai kilnus filantropinis vieno žmogaus darbas gali ką nors pakeisti? Ar jis turi prasmę? Schweitzeris, kaip mažai kas pažinojęs tas problemas, turėjo teisę jų tema turėti savo nuomonę. Ji skamba aidu ironiškoje jo charakteristikoje 2010 metų „Larousse’o enciklopedijoje“: „kolonializmo žmogišku veidu simbolis“ (symbole du colonialisme à visage humain). Jo kelrodė etinė idėja buvo gyvybės branginimas. Tai jis reiškė aistringu pacifizmu, kurį 1952 metais vainikavo Nobelio taikos premija. Dabar, po daugelio metų, manau, kad ir tai buvo priežastis mano tylaus priešiškumo jam, kurį jaučiau nuo mokyklinių laikų. Klasėje, pamokose, pasaulis buvo skirstomas į dvi puses: bjaurius „karo kurstytojus“ ir spindulingus „taikos gynėjus“. Schweitzeris – nors su komunizmu jis neturėjo nieko bendra – buvo priskiriamas prie pastarųjų, kas ilgam laikui nuspalvino mano neteisingą nuomonę apie jį.

Gydytojas pacifistas, kuris iš apmąstymų apie gydytojo pašaukimą priėjo prie radikalių išvadų ir jas diegė gyvenime, paliko mums didį veikalą apie Bachą. Klausėsi, studijavo ir grojo jo kūrinius – nuo ankstyvųjų gyvenimo metų net iki mirties. Bet kaip apie tai parašyti? Apie muziką – „statulų kvėpavimą“? O Bachas teikia ypatingų sunkumų. Ypač todėl, kad apie savo kūrybą, darbą, įkvėpimą nepaliko beveik jokių užrašų. Jis buvo lyg paukštis. Nesamprotavo apie ornitologiją; giedojo. Tad kaip papasakoti apie žmogų, kuris „su matematiniu preciziškumu skelbė tai, ką kalba negali išreikšti“? Jis tiesiog „užsidėdavo peruką ir dar kartą dailyraščiu rašydavo aiškią paslapties formulę“⁴.

Schweitzeris žino, kad Bacho veikalų vidinės genezės paslaptis neatsiskleistų nė per nago juodymą geriau, jeigu giliau pažintume jo biografiją arba surastume visus be išimties jo parašytus laiškus. Bacho kūriniai liktų tokie patys, net jeigu jo gyvenimas būtų susiklostęs visiškai kitaip. „Jo meninė asmenybė yra nepriklausoma nuo žmogiškosios asmenybės, bemaž pajungia sau pastarąją, nelyginant kažin ką atsitiktinio.“ Taip, lyg išorinis žmogus su spinduliuojančiu iš kelių išlikusių jo portretų geraširdišku nerangumu, lyg visa jo miesčioniška, beveik banali egzistencija neturėtų nieko bendra su garsų pasauliu, kokį jis savyje nešiojosi. Didinga Bacho kūryba atsispindi monumente, kokį Schweitzeris iškėlė jam savo knyga. Tai anaiptol ne erudito pasipuikavimas, o gilūs apmąstymai muziko, kuris Bachą nešiojosi savyje visą gyvenimą. Aprėpė jo kūrybos visumą: kūrinius vargonams, klavesinui, choralus, kantatas, pasijas, oratorijas, mišias, motetus ir dainas. Iš tankaus muzikinio audinio gimsta temos – sekė įkandin jų, matė, kaip jos susitinka su kitomis temomis, jungiasi, susikerta, kuria harmoniją. Paslaptingoje garsų kalboje suranda nusiraminimą, kuris neša, taikydamas mus su gyvenimu, ir leidžia „taikiai atgimti“. Šie žodžiai būtų artimi Zbigniewui Herbertui, kuris rašė, kad archajišką meno precedentą sudaro kalbėjimas „pasauliui susitaikymo žodžių“, kalbėjimas apie „harmonijos atradimo džiaugsmą, apie amžiną meilės troškimą“⁵.

Bet klystų tas, kas manytų, kad Schweitzeris savo knygos kelrodžiu motyvu padarė estetinių motyvų aiškinimą. Jo veikalas išlieka žinių apie Bachą suma. Ypač akcentuoja vargonų muziką, ir jauniems vargonininkams, kurie imsis studijuoti ir atlikti Bacho kūrinius, būtų pravartu jį dėmesingai perskaityti⁶. Bet ir tas, kas groja Bachą fortepijonu, savo malonumui, ras Schweitzerio veikale nesuskaičiuojamus apmąstymų, pastabų, interpretacinių komentarų lobius. Ornamentika, laikoma viena sunkiausių atlikimo sunkumų, atskleis jam savo paslaptis. Jis pradės skirti ir pasijus laisvai tarp trelių, mordentų, grupetų ir foršlagų. Jį įtrauks legato frazės, kur po dideliais lankais net mirga nuo gaidas į grupes jungiančių lankelių. Pastebės, kaip iš tolygaus legato išsiskiria vidutinių intervalų staccato. Taktai pasirodys jam lyg išorinė pakuotė temų, kurių pagrindinį akcentą sudaro charakteringos gaidos arba garsai, kur judėjimas nutrūksta staigiu būdu. Sužinojęs, kad Goldbergo variacijos ir Itališkasis koncertas buvo parašyti dviejų klaviatūrų klavesinui, ras paaiškinimų savo grojimo pirštais sunkumams tose vietose, kur rankos užeina viena ant kitos. Ir galų gale su kokiu palengvėjimu perskaitys sakinį: „Net ir geriausias muzikas, pirmą kartą girdėdamas Bacho fugą, atsiduria prieš chaosą.“ Nes prisimins, kaip skaitant fugą jį apgaubdavo garsų tankumynas, kaip ėjo per jį vis labiau mechaniškai, kad tik toliau, nematydamas kelio. O jeigu suklupdavo, kaip sunku būdavo atsistoti ant kojų, grįžti į kelią, net jei gaidos būdavo prieš akis. Kaip nepalyginti lengviau negu tame judėjime ratu buvo sugrįžus pas Beethoveną, Schumanną ar Chopiną!

Į klausimą, iš kur genijus semiasi įkvėpimo, galima atsakyti pagal romantišką madą, kad šaltinis trykšta iš jo paties. Ir tai tiesa. Bet vis dėlto reikia paskatos, kad šaltinis trykštų taip nepaliaujamai kaip Bacho kūriniuose. Jis ieškojo jos amžininkų muzikoje. Ir, kai tik jam leisdavo laikas ir pinigai, leisdavosi į keliones jos pasiklausyti. Gavęs Arnštate atostogas, išsiruošė pėsčiomis į Liubeką pasiklausyti vargonų muzikos meistro Buxtehudo grojimo. Ir jo grojimo buvo taip sužavėtas, kad visiškai pamiršo apie grįžimą. Kai grįžo į Arnštatą po keturių mėnesių vietoj keturių savaičių, buvo iškviestas į konsistoriją ir griežtai išbartas.

Bet kai kelionės buvo negalimos, jis imdavosi kitų kompozitorių gaidų. Nuo ankstyvos jaunystės jis visą gyvenimą perrašinėjo gaidas. Transkribuojamus kūrinius traktuodavo negirdėtai laisvai. Nesilaikė jų plano, pakeisdavo bosus, jeigu jie pasirodydavo jam niekam tikę, pridėdavo centrinį balsą, dažnai jau po pirmų taktų pradėdavo eiti savo keliu. Nesimokė iš tų originalų, veikiau „atlikinėjo genialią jų korektūrą“.

Muzikos istorijoje pasitaikydavo aranžuočių, pavyzdžiui, Leopoldas Stokowskis Bacho Tokatą vargonams d-moll perdirbo orkestrui, Wagneris perdirbinėjo Glücko operas. Bet griežtai arba beveik griežtai laikydavosi originalo. Bachas – atvirkščiai. Ir tai net nebuvo parafrazės nei fantazijos. Pasiskolinęs temą, jis nutoldavo nuo originalo.

Tiesiog neįmanoma suvokti, kaip Bachas dirbdavo, dažnai pasiremdamas banaliu svetimu sumanymu. Jis, invencijos jėga, regis, pranokstantis bet kokį supratimą, lankėsi nekūrybingų protų draugijoje (nors pasitaikydavo ir išimčių, pavyzdžiui, Vivaldi, iš kurio daug pasisėmė). Tik dirbtinės paskatos pažadintas galėjo išjudinti savo invencijos mechanizmą. Neįmanoma nustatyti, kiek temų yra Bacho kūriniuose dėl svetimų idėjų įtakos. Schweitzeris pateikia dešimtis pavyzdžių. Ir rašo gražiai: „Ne viena mintis, kitų palaidota nereikšminga forma, išprašė iš Bacho ir gavo tikrą gyvenimą.“

Kartą jis neieškojo inspiracijų kitų kūriniuose. Ėmėsi kiaurai originalios, savosios, tik su juo susijusios temos. Padarė tai gulėdamas mirties patale. Ta tema tapo jo pavardė.

O jis turėjo giminės pavardę nepaprastą. Visos keturios žodžio Bach (vokiškai – „upokšnis“, „srautas“) raidės atitiko gamos garsus. Veltui ieškotume tokios muzikinės iki Bacho buvusių kompozitorių pavardės. O ir tarp didžiųjų, kurie atėjo po jo, tokios nebuvo. Tik pagalvokime: Haydnas, Mozartas, Beethovenas, Chopinas, Brahmsas, Schubertas, Schumannas, Lisztas, Straussas, Wagneris, Čaikovskis, Mahleris, Debussy, Ravelis, Prokofjevas… Góreckis – nė vienos iš tų pavardžių nesugrosi jokiu instrumentu. O Bach? Taip. Jis tai žinojo, nes dar Veimare atkreipė savo kolegos, Waltherio, dėmesį į tų keturių pavardės raidžių ypatingumą, lyg jose būtų glūdėjusi visų Bachų muzikinių gabumų paslaptis. Bet jis niekada nepanaudojo jų savo kūriniuose, kol galų gale padarė tai paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis.

Nomina sunt omina (vardai yra burtai), sakydavo romėnai. Nežinome, ar Bachas buvo girdėjęs tą sentenciją. Vis dėlto, ko gero, žinojo, kokią reikšmę vardui skiria judaizmas. Bibliją jis pažino puikiai. Šventojo Rašto versetai formavo jo choralus, pasijas ir mišias. Vardas žymėjo žmogų, jo pakeitimas atspindėjo likimo pokytį. Kai Viešpats sudarė sandorą su Abramu, pakeitė jo vardą į Abraomą, o kai jo devyniasdešimtmetei žmonai pažadėjo, kad ji susilauksianti palikuonių, pakeitė jos vardą iš Sarai į Sarą. Toroje naujus vardus gavo Jokūbas, Juozapas, Danielius ir jo bičiuliai. Dievas pats suteikia vardus patriarchams, tad vardai ir misijos, kuriuos jiems skiria, yra tarpusavyje glaudžiai susipynę. Hebrajų raidės egzistavo nepriklausomai nuo žodžių. Ir kai Mozė sudaužė pirmas lenteles su įsakymais, raidės pakilo tiesiai pas Tą, kuris jas mums paaukojo⁷. Tad ar galėjo po amžių neatsirasti kabala – su gematrija – ir jos raidžių mistika, jų kombinacijomis, atskleidžiančiomis slaptą žodžių ir vardų prasmę? Šiais laikais Izraelio valstybėje vardo pakeitimas yra praktikuojamas ir įteisintas. Kiekvienas gali kreiptis į valstybės įstaigą ir kartą pakeisti vardą, ypač kai ilgai serga ir mano, kad jo vardas pažymėtas neigiama žyme.

Muzikiniu požiūriu B-A-C-H yra ypatingas tetrafonijos, tai yra kompozicijos technikos, panaudojančios keturis garsus, atvejis. Ji nurodo sąsajas su senovės graikų tetrachordų sistema. Ji telpa mažoje tercijoje a-c ir jos ribose aprėpia visus chromatinės skalės garsus: a, b, h, c. Iš jų galima sudėlioti 24 permutacijas, o paskui kiekvieną jų transkribuoti ir galiausiai augmentuoti (pailginti serijos intervalus). Tokiu būdu kiekvieną keturių garsų motyvą įmanoma išrutulioti iš pirminės temos B-A-C-H. „Nejau B-A-C-H būtų savotiškas muzikinis DNR siūlas, iš kurio išausta visa muzikinė materija?“ – klausia šiuolaikiniai muzikologai⁸. Kiti tame motyve įžvelgia ypatingą simetriją, „paprasto tono pavyzdį, fizinį garso simbolį, muzikinių sistemų užuomazgą, mažiausią kiekvieno skambesio elementą“⁹.

Visą gyvenimą Bachas džiaugėsi gera sveikata. Tik jo regėjimas silpo, nes nuo ankstyvos jaunystės naktimis perrašinėjo gaidas. Galop jį užklupo skausminga akių liga. Operacija nepavyko. Paskutinius gyvenimo mėnesius leido lovoje. Kūrė vienintelį tokios rūšies kūrinį. Rašė ir diktavo nepralenkiamą „Fugos meną“ – Kunst der Fuge. Jau niekados vėliau toji muzikinė forma nepasiekė tokių aukštumų. Pasaulio šurmulys neprasiskverbė pro uždangstytus langus. Mirštantį Bachą jau supo sferų harmonija. Jo muzikoje nėra kančių žymės: „ramios aštuntinės natos juda jau už žmogiškųjų aistrų ribų“¹⁰.

Trečiajame paskutinės fugos balse jis įvedė naują temą, keturias gaidas: b-a-c-h. Neva išlikęs rankraštis, kuriame jo sūnus Carlas Philippas Emanuelis parašęs: „Toje fugoje, kai į vidurinį balsą buvo įvesta tema b-a-c-h, kompozitorius mirė.“¹¹ Anot kitos versijos, kaip pasitaiko sunkiai sergant, jis tada patyrė intervalus lucidus. Ūmai atgavo regėjimą. Paskui mirė ištiktas mirtinos apopleksijos.

Kunst der Fuge manuskriptas nutrūksta tema b-a-c-h. Ar joje glūdėjo misija? Lemtis? Ar pavardė B-a-c-h buvo jo gyvenimo partitūra? Jeigu taip, tai niekados nebuvo nieko – iki jo ir po jo – kas būtų sugebėjęs iš tokios paprastos muzikinės temos išgauti visą joje slypintį turinį. Ar suspėjo jį pamatyti? Išgirsti? Ar, kaip medicinos patronas Asklepijas, kai buvo pasiekiąs užburtą paslaptį, krito nutrenktas, nes peržengė žmogaus egzistencijos ribą.

„Zeszyty Literackie“, 2010, Nr. 3 (111)

Vertė Kazys Uscila

___

¹ Jarosław Iwaszkiewicz, Jan Sebastian Bach, Kraków: PWM, 1985, p. 12.
² Albert Schweitzer, Jan Sebastian Bach, tłum. M. Kurecka i W. Wirpsza, Warszawa: W. A. B., 2009.
³ Henryk Gaertner, Albert Schweitzer. Życie, myśl, dzieło, Kraków: WAM, 2007.
⁴ Jan Polkowski, „Allemanda, Corrente, Sarabande, Giga, Ciaconna“, J. Polkowski, Cantus, Kraków: a5, 2009, p. 76.
⁵ Zbigniew Herbert, Martwa natura z wędzidłem, Warszawa: Zeszyty Literackie, 2003.
⁶ Žr. Bohdan Pociej, Posłowie, A. Schweitzer, cit. veik., p. 659.
⁷ L. Kushner, Księga liter. Mistyczny alef-bet, tłum. P. Paziński, Kraków–Budapeszt: Austeria, 2010.
⁸ K. Bilica, „ACH, BACH? BA, CHOPIN!“, Muzyka w kontekście kultury. Studia dedykowane Henrykowi Tomaszewskiemu, Kraków: AM, 2001, p. 173–184.
⁹ K. Szwajgier, ten pat, p. 741–765.
¹⁰ A. Schweitzer, cit. veik., p. 134.
¹¹ D. Hofstader, Gödel, Escher, Bach – an eternal golden braid, London: Vintage Books, 1980, p. 79.