Aristokratiškos ir kitokios akimirkos

LAIMA PETRAUSKIENĖ

Pradėsiu visai ne aristokratiškai. Pasigirsiu, kad kartu su XV pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo (vykusio liepos 3–5 d. Kaune ir Vilniuje) dalyviais netikėtai patekau į žurnalo „Stilius“ puslapius. Iš šio gana keisto fakto nusprendžiau pasidaryti sau pramogą, lyg ir mini socialinę apklausą, t. y.  patyrinėti, kaip mano pažįstami reaguos: kas svarbiau – dalyvauti simpoziume ar patekti į „Stiliaus“ puslapius? Vieni reagavo vienaip, kiti kitaip, deja, tyrimo nebaigiau, statistiškai patikimų duomenų neturiu, o nepatikimų neskelbsiu. Eksperimentą nutraukiau po vieno labai jauno man brangaus žmogaus neproporcingai didelio džiaugsmo dėl „Stiliaus“. Trauk jį devynios tą eksperimentą, negadinsiu sau džiugios nuotaikos, kuri vis dar yra mane apėmusi po simpoziumo, po tos didžiausios lietuviškos mokslo šventės, deja, Lietuvoje vykstančios labai retai. Rašytojai ir poetai pagerbiami mažiausiai du kartus per metus, o mokslininkai paskutinįkart buvo pagerbti tik prieš šešerius metus.

Gal keista, o gal labai simboliška, kad kaip tik tą pačią dieną, kai mokslininkai pateko į „Stilių“, VDU mokslininkė dr. Aušra Rimaitė savo pranešime analizavo, kaip žiniasklaida atspindi mokslo procesus ir naujoves, kiek tam skiria dėmesio. Atspindi labai mažai ir nekvalifikuotai, be to, dažnai rašiniai apie mokslą skelbiami pačioje negarbingiausioje laikraščio dalyje – netoli bulvarinių puslapių. Ponia Aušra, apie tai kalbėdama, dar nežinojo, kad ir šįkart taip nutiks – atsidursime tik „Stiliuje“ ir tai dar jo pačiuose paskutiniuose puslapiuose. Po pranešimo su ja kalbėjomės apie mokslo populiarinimą, pasidalinome dideliais „džiaugsmais“ bandant populiarinti mokslą didžiuosiuose dienraščiuose, apkalbėjome dar vieną slėpiningą, bet labai svarią blogo mokslo populiarinimo priežastį, kurią ji nutylėjo ir kurią aš taip pat labai išmintingai nutylėsiu. Paminėjau keletą vaizdingų pavyzdžių, bet pamiršau jai papasakoti, kaip nutiko mano rašiniui apie lyčių lygybę ir nelygybę. Patekęs į didžiausią šalies internetinį portalą, tekstas atsidūrė beveik pornografijos skiltyje. Kai iš ten jį nelabai mandagiai atsiėmiau, redaktorė buvo gerokai nustebusi – kam atsiimti, kai tiek daug komentarų?

Nepretenduoju į dokumentinį ar mokslinį simpoziumo aprašymą, noriu papasakoti tik keletą labai asmeniškų įspūdžių, asociacijų, o gal net ir tragikomiškų nuotykių. Visa kita tegul aprašo žurnalistai. Gal nebus taip, kaip buvo 2005 m., kai Lietuvoje vyko XII simpoziumas? Didžiuosiuose Lietuvos dienraščiuose jis visiškai nebuvo atspindėtas, o juk tokia daugybė įdomiausių žmonių iš viso pasaulio buvo susirinkę Vilniuje. Atrodo, imk, griebk interviu iš kiekvieno, juk čia Lietuvos lobiai, čia Lietuvos istorija, čia lietuvių intelektualų elitas, ne tas, išgalvotas „Stiliaus“ ar dar kieno nors, o tas, pats tikrasis. Tuomet, 2005-aisiais, mūsų buvo daug daugiau: per atidarymą vos tilpome Seimo antrųjų rūmų didžiojoje salėje. Neiškęsiu neįtraukusi kelių eilučių iš savo 2005 m. užrašų: Mano draugė pavėlavo į atidarymo posėdį ir mandagiai laukė fojė, kol Prezidentas V. Adamkus baigs sveikinimo kalbą. Kai susitikome po atidarymo, ji nustebusi sako: „Kad tu žinotum, kokia minia žurnalistų užpuolė Adamkų, kai jis išėjo iš salės!“ O aš dar labiau nustebusi, žinoma, kuo džiugiausiai jos klausiu: „Apie ką jie klausinėjo?“ – „Apie Paksą ir Uspaskichą, apie nieką kitą, tik apie juos.“ Mes supratingai pasižiūrime viena į kitą ir imame kvatotis iš savo švento naivumo, iš to švento savo kvailumo, kad patikėjome, jog žurnalistams įdomūs intelektualai, o ne šiandieniniai skandalai.

Šiemetinis simpoziumas prasidėjo Kauno rotušėje, jos didžiojoje menėje; nesiverčia liežuvis sakyti „salėje“, nes tai tikrai karališka menė, kurioje kiekvienas dalyvis, tikiu, jautėsi šiek tiek karališkai klausydamasis M. K. Čiurlionio styginių kvarteto koncerto. Žinoma, po to buvo banketas kitoje senovinėje menėje. Joje labai lengvabūdiškai pažadėjau vienam Austrijos lietuviui nufotografuoti jį šalia Antano Mockaus, deja, pažado neįvykdžiau – pritrūko įžūlumo ir žaibiškos reakcijos įsisprausti į menką laiko ir erdvės atkarpėlę šalia Mockaus, kuris visą buvimo Rotušėje laiką buvo apsuptas palydovų. Kadangi dėl to gavau smarkiai barti iš savo draugės, tai kitos istorinės akimirkos nepražiopsojau, bet apie tai – vėliau.

Mūsų, t. y. biomokslų ir medicinos, sekcijos moderatorius – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius, Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos vadovas Limas Kupčinskas. Tikras aristokratas, aristokratas viskuo – ir išvaizda, ir elgesiu, ir nenykstančiu šypsniu lūpose. Šypsena neišnyksta netgi tuomet, kai profesorius pyksta. Šiek tiek jį supykdau, užduodama net du kvailokus klausimus – ką galvoti apie mitybą pagal kraujo grupes ir kodėl mokslininkai nerašo populiarių straipsnių, paneigdami šią pseudomokslinę teoriją. Atsakymus nuspėju iš anksto, net ir tą, antrąjį – jei mokslininkai rašinės straipsnius kiekvienam gandui paneigti, tai jiems paprasčiausiai neliks laiko mokslui. Tačiau nenutuokiu, kokiu dažnumu šie klausimai jam užduodami; apie tai pasiaiškiname per pertrauką, vienas kitam šypsodamiesi; suprantu, kad bent jau šioje, mokslinėje, auditorijoje jis norėjo nuo tokių klausimų pailsėti, tad gal kiek per daug emocingai atsakė. Aš paaiškinu, jog man labai reikėjo būtent jo, tos srities profesoriaus, atsakymo, kad galėčiau ramia sąžine parašyti – mityba pagal kraujo grupes yra moksliškai neįrodyta, tai patvirtino ir profesorius Kupčinskas. Kai apie tai kalbu savo pažįstamiems humanitarams, matau, kad jie arba netiki, arba abejoja – juk aš ne tos srities specialistė.

Per pertrauką jaunikaitis iš už Atlanto bando aiškintis, kas tai yra mityba pagal kraujo grupes ir kokia čia problema, apie kurią diskutuojame. Aš juokiuosi ir sakau, kad jau vien iš to klausimo aišku, jog ne Lietuvoje gyvenate. O problema ta, kad pseudospecialistai yra labai aktyvūs ir sugeba leisti vieną knygą po kitos, interviu su jais pilni laikraščiai, žurnalai ir televizijos. Jis vis tiek nesupranta, kodėl yra būtent taip, nemoksliškai, kaip taip gali būti. Aiškinu: taip yra dar ir todėl, kad mūsų žurnalistai taip pat moksliškai nelabai raštingi, jie entuziastingai populiarina daugybę visažinių, kurie skaitytojams tampa didesni autoritetai nei specialistai. Puikiausias pavyzdys – ponia V., jokių biologijos nei medicinos mokslų nebaigusi, tačiau Lietuvos piliečiams jau seniai ir tvirtai įteigta, kad ji – didžiausia sveikatos žinovė. Kartą ir aš, smalsumo apimta, nuėjau į vieną jos paskaitą. Vos iškentėjau, daugybę kartų laikiau liežuvį sukandusi tiesiog fiziškai, kad nereplikuočiau, nes, apsidairiusi aplinkui, pabijojau, kad galiu būti mirtinai užplakta tais šratinukais, su kuriais skrebeno daugybė ponios V. gerbėjų; jų akyse švietė tiesiog fanatiškas tikėjimas lektore.

Antroji simpoziumo diena vyko Vilniuje, sutrumpintai ji vadinosi labai įdomiai: PLEF – Pasaulio lietuvių ekonomikos forumas. Jame buvo ir pranešėjas iš Izraelio, kuris buvo charakterizuotas kaip futuristas. Tikriausiai dėl to, kad futuristas skamba kiek panašiai kaip būrėjas, jo paskaitos aprašymas iškart atsidūrė stambiausiame internetiniame portale. Šioje paskaitoje nebuvau, tad nieko negaliu apie ją pasakyti, bet žinau, kad turime savąjį „futuristą“, o tiksliau – labai kompetentingą mokslo istoriką Niujorko politechnikos universiteto profesorių Romualdą Šviedrį. Rašau „savąjį“, nes profesorius labai dažnai būna Lietuvoje ir yra dėstęs KTU. Paskutinę, trečiąją, dieną Kaune klausiausi labai įdomaus jo pranešimo apie naujų mokslo atradimų reikšmę visuomenės raidai ir apie būsimų mokslo naujovių įtaką mūsų ateičiai. Nežinau, ar šis pranešimas buvo atspindėtas Lietuvos žiniasklaidoje. Žinau, kad profesorius yra didelis eruditas, galintis labai daug įdomaus papasakoti apie praeitį ir ateitį; gaila, kad interviu su juo kol kas teko skaityti tik „Mokslo Lietuvoje“, todėl jis nelabai žinomas plačiajai Lietuvos visuomenei.

PLEF organizatoriai suruošė tikrai aristokratišką dovaną visiems simpoziumo dalyviams – žymaus pianisto Zecharijos Plavino, gimusio Lietuvoje ir besimokiusio M. K. Čiurlionio meno mokykloje, 1977 m. repatrijavusio į Izraelį, koncertą Vilniaus rotušėje. Nemoku apsakyti įspūdžio apie jo muzikavimą, visuomet maniau, kad muzikai žodžiai nereikalingi; galiu pasakyti tik tiek, kad net kelis kartus stebėjausi – ar čia skamba fortepijonas? Ar iš jo įmanoma išgauti tokį skambėjimą? Ar čia Čiurlionis? Taip, Čiurlionis, gerokai kitoks, nei esame įpratę girdėti, bet labai gražus.

Kai baigiantis banketui Maestro netikėtai atsidūrė šalia manęs, atsidūrė kažkaip keistai, visai nebūdingai įžymybei, vienas, be jokių palydovų – nustebau, bet spėjau sureaguoti žaibiškai – paprašiau leisti kartu su juo nusifotografuoti. O paskui dar kartą nustebau, kai jis visai vienas išėjo iš Rotušės. Juk Antaną Mockų išlydėjo pro Kauno rotušės duris ne mažiau kaip keturios personos. Kokia neteisybė.

Įlipusi į autobusą, kuris po banketo mus gabena iš Vilniaus į Kauną, iškart kuo snobiškiausiai garsiai pasigiriu savo nuotykiu – štai, prašom, pasigėrėkite, aš šalia Plavino. Įrodymas nenuginčijamas, belieka nustebti, belieka išklausyti mano pasakojamą fotografavimosi istoriją su visomis smulkiausiomis detalėmis. Važiuojant aptariame visą vakarą, žinoma, pradžioje kalbamės apie koncertą, kuriuo sužavėti visi. Draugai sužavėti ir jo kalbomis pristatant kiekvieną kūrinį. „Kalbėjo jis labai gražiai, – antrinu ir aš, – bet man visai nesinorėjo, kad jis kalbėtų. Geriau būtų visąlaik skambinęs. Gaila buvo prarastos jo muzikavimo laiko kiekvienos sekundės.“

Tada mūsų pokalbis nuvingiuoja toli tiek laiku, tiek erdve. Galop apsilankome Kamčiatkoje, Sachaline, Vladivostoke ir net du kartus perplaukiame Baikalą. Kai „skrendame“ virš Chabarovsko, mūsų vairuotojas įjungia šviesas autobuso viduje. Ir tuomet už draugų sėdynės pamatau veidą vyriškio, kiek keistai žiūrinčio į mane. Nežinau, ką jis mato mano veide, bet jame turėtų atsispindėti didelis klaustukas. Turiu absoliučią regimąją atmintį ir jei man šis veidas labai matytas, vadinasi, aš iš tikro jį mačiau. Su asociatyvine atmintimi daug prasčiau – kur, kada mačiau ir kam matyti veidai priklauso, ne visada galiu pasakyti. Kol kas žinau tik tiek, kad šis veidas nevažiavo su mumis autobusu iš Kauno į Vilnių ir nė viename simpoziumo posėdyje ar per pertraukas nesu jo mačiusi. Mažumėlę vėliau pradedu šį tą įtarti. Smengu iškart žemyn į savo krėslą ir nė viena mano kūno dalelė nebekyšo virš sėdynės atlošo. Reikia susitvarkyti su savo mintimis ir atmintimi, o gal ir pasislėpti nuo būsimos pasaulinės gėdos. Taip. Ne, ne, negali būti. Negali būti, kad jis sėdi čia, mano draugams už nugaros. Mano supratimu, jį turėjo nugabenti į Kauną liuksusiniu limuzinu, o ne įsodinti į autobusą. Pro tarpelį, esantį tarp dviejų sėdynės atlošų, šnabždu savo draugams: „Man atrodo, kad už jūsų sėdi Plavinas.“ Draugai atsargiai paskersakiuoja ir šnibžda man: „Labai panašus, bet nejaugi?“ Jie mąsto panašiai kaip aš – kad jį turėjo parvežti su auksine karieta po tokio koncerto. Suglumusi pamiršau, kad turiu dokumentinę nuotrauką, kuria taip neseniai ir garsiai gyriausi. Išsitraukiu fotoaparatą ir lyginu atvaizdą su originalu. Nepaklusnus plaukų kuokštas kaktoje stirkso toje pačioje vietoje kaip ir originale. Dieve, Dieve, apsijuokiau pasauliniu mastu! Vis per tą bobišką liežuvį! Kaip jis jautėsi, kai aš aiškinau, kad geriau būtų nekalbėjęs, o tik skambinęs? Dar nežinau, kad rytdienos posėdyje, diskusijoje apie iššūkius Lietuvai, jis bus pristatytas ne tik kaip pianistas ir pedagogas, bet ir kaip filosofas. Ar gali filosofas nekalbėti? Negali. Toje diskusijoje jo kalba bus gražiausia.

Draugams pro plyšelį perduodu neabejotiną žinią, kad už jų sėdi Plavinas. Minutėlę tvyro tyla, paskui mūsų tercetas pradeda sutartinai juoktis. Juokiamės nenumaldomai ir nevaldomai; juokiamės iki ašarų, jas šluostomės ir vėl juokiamės. Draugė vis papila alyvos į ugnį, pašnibždomis pacituodama kokį nors mano pasakytą sakinį stovint šalia Maestro. Kiti kaimynai autobuse turbūt įsitikinę, kad mes per banketą padauginome konjako. Tik kodėl jis taip pavėluotai pradėjo veikti?

Kitą dieną draugė reabilituoja Lietuvos moteris mokslininkes. Paduoda Plavinui klausimą raštu ir jau žino, kad per uždarymo banketą istorinėje prezidentūroje galės su juo pasišnekėti. Tokį klausimą užduoti – tai ne su fotoaparatu pasišlaistyti. Tiksliam jo suformulavimui dar reikėjo papildomų duomenų, ir ji sėdėjo prie kompiuterio iki pusės keturių nakties. Nepaisant to, atrodė gražiai. Privalėjo taip atrodyti. Deja, Plavino prezidentūroje nematyti. Įpusėjus vakarui, aptinkame jį nuošalesniame kambaryje, kamputyje su kažkuo besikalbantį. Padarau išvadą, kad Maestro nemėgsta viešumos. O gal bijo tokių kaip aš, bijo, kad visos puls su juo fotografuotis? Vis dėlto ne – yra dar viena svarbi priežastis, labai svarbi muzikui – per daug decibelų sklinda iš pagrindinės iškilmių salės, jautri ausis negali to ištverti. O ir mums, ne muzikams, neįmanoma susikalbėti, kai groja į banketą pakviestas orkestrėlis. Apie Maestro slapstymąsi nuo lietuviško triukšmo sužinau po ilgo mano draugės pokalbio su juo. Apie ką jie kalbėjosi? Apie garsus, apie vibracijas, apie įvairių dažnumų poveikį žmogui, jo sveikatai, kūrybingumui, apie „militarizuotą“ muziką, gebančią manipuliuoti žmonėmis, ir, be abejo, apie dievišką muziką, teikiančią žmonėms laimę, meilę ir harmoniją. Apie mūsų Žemės ir vandens vibracijas ir dar daug apie ką.

Tikriausiai simpoziume buvo ne vienas panašus pokalbis, labai atitinkantis jo pavadinimą – mokslo ir kūrybos simpoziumas; ir tikriausiai ne vienas iš pašnekovų dar ilgai džiaugsis tomis aristokratiško bendravimo akimirkomis.