Vakarų Pekinas

VAIVA GRAINYTĖ

Korėjos gūsis

2011 05 15

Jeigu savo draugams pasakosi, ką veikei savaitgalį, sakyk, kad turi kvaišą draugę korėjietę, kuri ėjo į galerijas avėdama kablus ir per ją nieko nepamatei, – atsisveikindama padiktavo Ji Kyung. Visą dieną ji muistėsi, kada galės nusispirti savo juodus blizgančius aukštakulnius, pirštų galus pavertusius pūslių karalyste – dabar ši mažutė korėjietiška pėda yra kelmas, nusėtas šungrybių.

Ji Kyung gyvena mano aukšte, studijuoja kino režisūros magistrantūroje. Susidūrusios prie bendrų kriauklių visada persimesdavome keliais žodžiais, tačiau staiga ji ėmė mėtytis salotomis, auskarais ir žuvimis – dovanoti man daiktus ir vaišinti. Kada čia nei iš šio, nei iš to paskambino ir pareiškė norą su manim sekmadienį nuvažiuoti į 798 meno rajoną.

Dardant autobusu, korėjietė pasakojo Kim Ki-duko ir jo mokinių peripetijas. Kim Ki-dukas Korėjoje buvo ilgai ignoruojamas, kol Europa apipylė į prizais. Virš jo visada kabo vietinių sinefilų apkalbų debesis, nes savo stalčiuje neturi režisieriaus diplomo. Kim Ki-dukas esą ketverius metus nekūręs filmų, nes jį įskaudinęs jo mokinys (formuojasi jo sekėjų karta). Žiaurumo gausą korėjiečių filmuose Ji Kyung aiškina paprastai: tokiu būdu protestuojama prieš dabartinio prezidento politiką. Korėjos vadovas netrukus turėtų vykti į Fukušimą, į susitikimą su Japonijos galva – visi korėjiečiai mano, kad jam ten ir vieta.

Apkalbėjome japonus. Nes Ji Kyung kambario draugė – kas dieną naujas sukneles vilkinti ir visada, kad ir koks oras, žieminius batus avinti japoniukė – yra mano kambario draugės Natsumi geriausia draugė. Ji Kyung, Korėją apibūdinanti kaip Kinijos ir Japonijos hibridą, kažkada baisiai žavėjosi Tekančios Saulės šalimi, tačiau dabar viską vertina kritiškai. Ji Kyung manymu, nenormalu savyje laikyti emocijas – už japonų perdėto mandagumo ir tylumo slypi didžiulės psichologinės problemos.

Į Pekiną savaitės pradžioje buvo atvykęs mano bičiulis Julius, šiuo metu studijuojantis magistrantūroje Seule. Porą dienų praleidome vaikščiodami po miestą, ypač po Lamos šventyklą, kurioje prapuolė svečio fotoaparatas (dabar į CV galiu įsirašyti, kad kiniškai kalbėjau su budistų vienuoliais: kitą dieną vėl važiavome į šventyklą ieškoti prarasto daikto, visų klausinėti, ar nematė). Iš Juliaus sužinojau apie kimčius – sūdytas, aštrias korėjietiškas daržoves, kurioms pagarbiai skiriamas net atskiras šaldytuvas. Ir apie korėjiečių etiketą sužinojau: lankstosi vienas kitam kaip pakvaišę, dažnai kartoja „atsiprašau“ ir „ačiū“ (visai kaip mano Natsumi). Visiška priešybė kinų kakarinėms ir viešam skrepliavimuisi. Man perpasakojus Juliaus įspūdžius, Ji Kyung šyptelėjo: korėjiečiai nusilenkdami į užantį išsispjauna skreplį.

Ji Kyung patvirtino Juliaus faktus apie korėjiečių perdėtą darboholizmą, kuris dažnai tampa venų susidūrimo su skutimosi peiliukais priežastimi. Pati mano naujoji draugė juokdamasi kartu ir žiovauja, mat miega tik po tris valandas. Dabar dar ir valgyti mėgina mesti, nes turbūt vietoj 42 kg sveria net 43,6 kg. Atskaičiau moralą apie badmiriavimą, norėčiau, kad jis suveiktų – būtų liūdna Ji Kyung po mėnesio lankyti ligoninėje.

Mūsų akademijoje dabar dietų pikas. Mongolė visiems giriasi savo atrastu liekninamuoju metodu à la Jarmusch: dvi savaitės kavos ir cigarečių (toliau turėtų eiti du mėnesiai lašelinių, kaip suprantu). Valytojos, vos man atėjus prie kriauklės plauti rankų, krykštauja rodydamos tarp savo kūno ir rūbų atsiradusį tarpą. Ir toms varžtai atsisuko. Sukiša galvas į mano puodą, kai kartais vakarais darausi salotas. Mano, kad aš irgi laikausi dietos. Apčiupinėjo mane, esą liemuo mei wenti (no problem). Kinams nesuvokiama, kaip galima šiaip sau valgyti žalias daržoves. Aš, pavyzdžiui, nelabai suprantu, kam salotų lapus reikia mesti į čirškantį riebalų puodą. Kita vertus, prie taukų pripratau. Pati to nesupratau, kol su Juliumi nuėjom pietauti. Man visiškai normalu, kad mums, dviem žmonėms, atneša vištienos, sojų varškės, fermentuotų kiaušinių lėkštę, daržovių porciją ir du dubenėlius ryžių. Aš kertu, kad net ausys linksta, o Julius jau dejuoja ir dūsta nuo persivalgymo. Korėjoj jie ten gauna ryžių, kimčių ir kokią žuvytę. Pradžioje niekam neužtekdavo, o dabar kūnas natūraliai adaptavosi – nebelenda daug. Visi užsieniečiai Korėjoj liesėja, Kinijoj – tunka. Mano kinų kalbos mokytojos teigimu, Pekinas yra yin, moteriškos energijos miestas. Todėl čia visos moterys klesti ir storėja.

Ji Kyung, apžiūrėjus porą galerijų, ėmė šauktis xiuxi (poilsio minutėlės). Prisėdome pižoniškame restorane, kuriame limonadas, kuris iš tikrųjų yra citrina, užpilta šaltu vandeniu, kainuoja dešimt kartų brangiau nei įprastai. Kojų nuospaudų ir nemigos išvarginta korėjietė ėmė nei iš šio, nei iš to dėstyti, kad norėtų ištekėti, bet nelabai žinanti, kaip tada reiktų derinti kiną su šeima. Buvo įdomu išgirsti jos pasamprotavimų, nors realiai nelabai mėgstu tą „tarp mūsų, panų“ pokalbių žanrą, kuris randasi ilgiau nei valandą pasėdėjus prie stalo su jauna 24–30 metų moterimi (ar nori vaikų, ar jau galvoji tekėti – brrr).

Kalbėti su Ji Kyung buvo kur kas įdomiau nei lankyti galerijas. Nieko jose gero. Be to, 60 % 798 menų kvartalo sudaro prašmatnios, stilingos parduotuvės. Užsišnekėjusios patekome į D parko teritoriją – pilną kaminų, vamzdžių ir traukinių. Fotografavomės drauge industrinio peizažo fone, korėjietė mokė kiniškos pozavimo metodikos (išsišiepi ir, iš dviejų pirštų sumontavęs pergalės ženklą, atstatai į priekį). Kinų būrys grojo būgnais, visai kaip Berlyne. Ji Kyung nusiauti batų nesutiko (čia tik jūs, europiečiai, taip galit, mane pirštais užbadys), mano siūlomi bateliai jai buvo per dideli, tad toliau, vos statydama kojas, svyravo ir juokėsi. Teko imti taksi ir išvyką pabaigti.

Automobilyje korėjietė dar spėjo papasakoti apie savo vaikystės dienas inkubatoriuje (gimiau labai plaukuota, dabar jau gerai viskas) ir pažadėti nuvesti į korėjiečių budistų susiėjimą.

Kaskart koridoriaus gale pamačiusi Ji Kyung nusilenkiu ir garsiai atsikrenkščiu. Korėjietė leipsta juokais, prašydama iš ritualo pašalinti krenkštimą. Maniau, šitaip juokauti galima tik su, pvz., čekais.

Pedagoginis debiutas

2011 05 16

Noriu papasakoti apie gegužės 7 dienos lemtingą netikėtumą, kuris lėmė, kad dabar esu pakilios nuotaikos. Lyg ant sparnų, kaip pasakytų bet kas, kas yra geros nuotaikos ir nesistengia kvaršinti galvos dėl poetiškesnių ar įdomesnių posakių (griebia seną banalų „lyg ant sparnų“).

Buvo šeštadienis, visą dieną užsidariusi gėriau arbatą ir varvinau akis prie kompiuterio – skubėjau pabaigti vieną tokią paraišką. Kai 6 val. ryto į duris ėmė belsti kažkoks vyras, skanduodamas yundong, yundong (sportas, sportas), apsimečiau, kad manęs kambaryje nėra – tiesiog neatsiliepiau. Turėjau eiti į mūsų mokyklos sporto olimpiadą, skanduoti, atidirbti už treningus, kuriuos, išsiklausinėję mano svorio ir ūgio, pasiuvo atseit „Nike“ (toks užrašas deimančiukais blizgėjo ant juodų kelnių). Džiaugiausi mirtina tyla bendrabutyje ir toliau gėriau arbatą. Į žmones išlindau tik vakare: nuslinkau į savo mėgstamą kinų musulmonų skylę pasistiprinti. Apšvitinta word.doc radiacijos, sėdėjau viena prie kampinio staliuko, mėgindama susivokti realybėje. Aplinkui čepsėjo ir garsiai vienas su kitu kalbėjosi kinai. Pro celofanines skylės duris įėjus žmogui mintyse melsdavau, kad tik neprisėstų prie manęs. Tiesiog žinojau, ką reiškia, kai neturi jėgų ir esi pavargęs, kartu sėdėti prie vieno stalo su kinais: kalbina, šypsosi, nužiūrinėja pirštus, ar moki elgtis su pagaliukais, stebi, kaip kramtai. Viskas gerai, aš nieko prieš, tiesiog norėjau pabūti ramiai viena. Mintyse kartojamas užkeikimas „tik niekas prie manęs nesėskite“ nepaveikė jaunos moters, atėjusios su vaiku. Ši, vos prisėdusi, iš karto ėmė mane kalbinti. Nusukau akis į kabančias ant sienos Korano ištraukas, pasilenkusi imitavau žinutės rašymą, kosčiojau ir kitaip muisčiausi. Visgi jos „Where are you from?“ buvo toks garsus, kad teko pakelti akis ir atsakyti – žinoma, dar galėjau pradėti vaidinti kurčią arba imituoti epilepsijos priepuolį, bet čia jau mėgėjų teatriuko prerogatyva. Moteris liepė berniukui sakyti „Hello“ ir išpyškinti savo vardą. Po kelių minučių mano atsainumą pakeitė mėgavimasis situacija: pasidaviau spontaniškumui. Linksėjau galva, kad taip, mano šalyje anglų kalba yra beveik gimtoji, ir atsakančiai šypsojausi savo nuo žalios arbatos pažaliavusia šypsena.

Nepajutau, kaip atsidūriau tos moters namuose: virtuvėje, ant taburetės, prie berniuko kuprinės. Iš jos buvo ištraukti vaiko anglų kalbos vadovėliai – perverčiau namų darbų sąsiuvinius. Sutikau būti jo asmenine anglų kalbos mokytoja. Moteris, prisistačiusi kaip Violeta, nusifotografavo mano pasą ir liepė ateiti už dviejų savaičių. Paniurėlis vaikas visą tą laiką į mane nepakėlė akių, tik maigė kišeninį kompiuteriuką.

Grįžusi sėdau prie darbo, bet paskambino A. Vėl išlindau į ūžiantį miestą ir nė nepajutau, kaip pasidaviau A. draugės – mažutės, dredus susivėlusios rastamaniukės Sisi – organizacijai. Atsidūrėme kažkokiame prirūkytame dramenbaso vakarėlyje. Įdomiau nei dusintis klube buvo sėdėti lauke: įsitaisiusi ant šaligatvio nužiūrinėjau susirinkusį kinų jaunimą, negalėdama atsigrožėti jų veidų bruožais. Geriausioms DNR vijoms buvo lemta suplūsti į Aziją: toks motinos gamtos sprendimas. Jeigu šie mano akims tobuli veidai ir kūnai dar būna įvilkti į gražius rūbus, mano žvilgsnis prilimpa prie subjekto, it būtų „Super Glue“ teptas.

Šiandien, kaip ir sutarėme su Violeta, 19 val. buvau prie jos namų. Pro metalinių durų langelį mane pasveikino moters anytos galva, išnirusi iš aliejaus garų. Berniukas, kurio kiniškame varde yra Tian (dangus), – todėl į jį užsienietės mokytojos akivaizdoje kreipiamasi Sky, – mane pasveikino žaibais iš padilbų. Mamytė perdėtai šypsojosi ir uždarė mus abu į močiutės miegamąjį, pilną džiovintų šakniagumbių. Vaikas iš karto atsivertęs vadovėlį ėmė paskubomis skaityti, pyškinti Keitės ir Maiko dialogus (aštuonmečių kinų vaikų vadovėliai – tai komiksų knygutės). Paprašytas papasakoti, kas pavaizduota paveikslėlyje, pyktelėdavo: esą reikalauju to, ko nesimokė. Pamažu atmosfera ėmė gerėti, Sky pradėjo pasakoti, kuo domisi (frazės „I am interested in…“ įtvirtinimas), nesipriešino, kai klausinėjau ko nors iš oro, ne iš jo knygos. Sužinojau, ką mėgsta veikti (kompiuteriu žaisti), kada keliasi, kada eina miegoti.

Įpusėjus pamokai Violeta pakvietė prie stalo. Vaiko tėvas maloniai šypsojosi ir dalinosi savo alumi. Gyriau močiutės iškeptus paplotėlius ir kitus patiekalus, kurių pavadinimų nežinau, močiutė džiaugėsi pagyromis. Prie stalo toliau palaikiau savo anglų mokytojos amplua, vardinau: spoon, beer, vegetables, meat and so on and so on. Berniuko tėvai susikaupę kartojo paskui. Violeta kiekvieną savo ištartą žodį tikrinosi elektroniniame žodyne – pakišdavo angliškus man nežinomų daržovių ir kepinių pavadinimus. Paskui su vaiku vėl buvome uždaryti į močiutės miegamąjį.

Tėvai vis radę progą skundžiasi, esą jų sūnaus anglų kalbos žinios nėra geros, kad iš paskutinio testo gavo nekokį pažymį (pavertus būtų mūsiškas aštuonetas), todėl jam uždrausta žaisti kieme… Vienturčiai kinų vaikai arba kenčia nuo perlepinimo, arba turi realizuoti savo tėvų, senelių ir prosenelių neįgyvendintus lūkesčius.

Visa šeima išsirikiavusi prie durų išlydėjo, Sky šypsojosi ir viešai pareiškė, kad jam patinku. Man pačiai labai patiko šis mokytojos debiutas. Be to, tą jau seniai pastebėjau: jeigu nori nuotykių, eik vienas pietauti.

Šiokia tokia tamsaus gymio nauda

2011 05 18

Pekine dabar turbūt 33 karščio. Ėjimas iki vaisių turgavietės tiesiogiai susijęs su skalbimo mašinų gerklėmis: jos dabar itin užsiėmusios, nes tenka plauti lipnų smogo prakaitą ir dulkes. Laukia manęs išsižiojusios, kol greitkeliu parridensiu arbūzo galvą. Universiteto kieme ištiesti raudoni kilimai, ore garuoja jaudulys, visos pavaduotojos dėvi tradicines kiniškas suknytes, slepiančias kaklą, atveriančias šlaunis. Kaukši aukštakulniai, visos užsienio skyriaus bendrabučio darbuotojos netikėtai prabilo angliškai: maloniai šypsosi pilvotiems gruzinams, šimtamečiams japonų docentams, riebiems indams ir kitiems teatro profesoriams – tarptautinio ATEC (Asia Theatre Education Centre) forumo atidarymas.

Po pamokų su alžyriečiais, indu ir afrikiete Rubi ėjome į atokiame Nanluogusian gatvės kieme įsikūrusią siuvyklą. Mažutė kinė išmatavo mūsų juosmenis, rankas, kojas, klubus ir kitas kūno dalis. Birželio gale debiutuosiu kaip modelis. Amiro pasiūlymas demonstruoti tradicinius alžyriečių rūbus kažkokiame kultūrų festivalyje Sijane man pasirodė toks absurdiškas, kad negalėjau nesutikti. Alžyro ambasada apmoka kelionę, gyvenimą, parūpina ekskursiją į terakotos karių kapus ir dar kas dieną po algą išmoka. Už tai, kad du kartus per dieną, skambant arabiškoms melodijoms, pasiplaikstytum scenoje su burka. Pasirodo, net Azijoje, alpstančioje dėl mėlynų akių ir šviesių plaukų (Haris, pvz., vien dėl to, kad yra blondinas, filmuojasi vandens čiaupų reklamoje, rusvi vokietukai visada pageidaujami gerai mokamose fotosesijose), galima papildomos duonos ir kelionpinigių prasimanyti iš juodbruvumo.