Iš mirusiųjų dienų

SIGITAS GEDA

2008 metai

Gegužės 21, trečiadienis

Ezra Poundas

Kai pirmąkart išgirdau jo balso įrašą (K. Bradūnas padovanojo man Amerikos poetų balsų antologiją), susidarė toks vaizdinys: tarsi prie jūros, paplūdimy, pusiau vandeny po didelės katastrofos gulėtų mūšos išmestas žmogus… Gyvas, kniūbsčia, skalaujamas, apkibęs sraigėmis. Ir – kalbėtų kaži ką labai svarbaus. Be galo svarbus pranešimas apie tai, ką matė, patyrė.
Keista, bet atsimenu jau aštunti metai.

Parodijos (Maironio)

Baltos vasaros gėlytės, vasariška paranoja
Ir mergelės baltalytės televizoriuj plasnoja.

Dar kartą

A. K. pasakiau eilėraštuką apie „mobiliakus“. Jis klausia, kodėl neužrašau. Sakau, buvau kažkur užrašęs, bet į galvą lenda vis kiti variantai.

Senovės kinų poetai
daug geresnius mobiliuosius
telefonus turėjo, –
su ugnimi, griaustiniais,
su mėnuliu ir vėju
laisvai susikalbėjo!..

Gegužės 23, penktadienis

Žiedynai

Kaštonų žiedai tik iš paviršiaus balti ar gelsvi žaliuose lapuose (žalia tampa su gelsvu atspalviu, šešėliuoja). Jeigu rausitės gilyn, į taureles, rasit daug rožinių atvašėlių. Šviesių kaip liežuvis.

Žvirblių pasakos

Viena žvirblė kitai, gerdamos iš balos:
– Žinai, vieną parą buvau apsimetusi žvirbliu… Matytum, koks sunkus vyro darbas.

K. Piesiewiczius Vilniuje

Lenkų scenaristas, didžiumos Kieśłowskio scenarijų autorius:
– Mene viskas yra estafetė. Nėr nieko baisesnio, kaip jaunų idiotų gauja, pradedanti viską iš naujo.

Kaimiškumas

Tikriausiai reikia sutikti su tuo architektu, kuris mestelėjo:
– Esam žagrės žmonės ir naikiname viską, kas susiję su tuo, kas vadinama miestų paveldu.
Gamta neturi sąmonės, neturi atminties. Jai neegzistuoja istorija. Viskas išnyra, viskas panyra į chaosą.

Iš Klaipėdos

Kartais sunku atskirt – kasdienybė ar anekdotas. Vyras plaukiojęs jūromis, žmona – namie. Prieš sugrįžimą vis paskambindavęs. Grįžęs rasdavo garuojančius pusryčius…
– Kaip gerai aš gyvenu, – svajodavo jūrose.
Kartą grįžo naktį, paskambint neturėjo kapeikų, mobiliųjų dar nebuvo…
Atsirakina duris, viskas gerai, tik žmona ir kitas vyras – lovoj… Žmogus mąsto, ką daryt. Nudobti ar neliesti?
Apsigalvojęs išbėga, stabdo taksi, važiuoja išsikeist kapeikų automatui, skambina… Žmona atsiliepia, vyras grįžta iš ryto. Viskas kaip anksčiau – pusryčiai ant stalo. Žmogus pavalgo, išeina į balkoną, užsirūko ir mąsto:
– O kaip lengvai dėl kelių kapeikų galėjau sugadinti savo gerą gyvenimą!..

Pasiklydusios SMS

1.
O jei turėčiau aš tave tarp kelių,
Tai susirasčiau daug siaurų tarpelių…

2.
O jei turėčiau aš tave tarp kojų,
Sulauktum daug labai gražių aukojimų.

Dvinarės žvaigždės

Yra mintis, kad esama žvaigždžių, kurių orbitos „sukimba“. Jos negali viena be kitos ir visą laiką viena sukasi apie kitą. Tai jų lemtis ir jų malonė… Ar čia tik poetizmas?

Gegužės 26, pirmadienis

Infliacija

Ji kerta ne tik per pinigus, bet ir per visus žmogiškus santykius, įmonių, instancijų darbą. Dreba viskas – iki gyvenimo pamatų. Žmonės niršta, keikia ne priežastis, o vieni kitus. Skyrybos, infarktai, avarijos keliuose… Visur infliacija.
Šunelis prie šiukšliadėžės – ir tas nusiminęs!

Iš Br. S. atsiminimų

1939 m. Hitlerininkai užima Lenkiją, visi apylinkės vyrai klauso radijo. Ašembergas, kaimynas, kuris laikė save lenku:
– Jeigu vokiečiai užima Varšuvą, aš rytoj vedu karves į bažnyčią.
– ? ? ?
– Dievo nėr!

Apie Vilnių

Kai rusų kariuomenė įžengė į Vilnių, Kaune žydukai, pardavinėjantys laikraščius, šaukė:
– Pirkit laikraštį! Vilnius mūsų, o mes rusų…
Sklido kalbos, kad šį kalambūrą patys rusai ir paleidę.

Gegužės 28, trečiadienis

Šermukšniai – iš kito rudens.
Šermukšniai prie upės. Jie kartūs, raudoni.
Ir taip prarandu aš gyvenimo skonį.

Vienintelis būdas: jeigu jums l. blogai, ieškokite žmonių, kuriems dar blogiau. Paguoskite juos.
Visad atsiras vos pavelkančių kojas, nepasikeliančių, merdinčių, mirštančių.
Yra žmonių, kurie skundžiasi, mano manymu, mažomis nesėkmėmis, dėl juokingų priežasčių. Pavyzdžiui, tas negavo premijos, to nepristatė… Ir aš kažkada taip išgyvendavau, tačiau yra žmonių, kuriems – tik gyvent ar mirt.
Tuotarp pirmieji skundžiasi antriesiems.
Taip sutvertas žmogus, taip žvirblis čirškia dėl grūdo.

Gegužės 29, ketvirtadienis

Iš 1989-ųjų

Dienų tėkmėj išbluko ir prapuolė
Tos – Šiaurėje žydėjusios
Neužmirštuolės.

Pažintys

Sąjūdžio 20-mečio proga girdžiu per radiją kalbant Jurą (Georgijų) Jefremovą.
Jis tikrai daug gerų darbų padaręs… Vedėja ir sako:
– Vienas garsus rusų dainininkas sakėsi, kad su savo žmona lietuvaite susipažino vasarą, per tėvų atostogas kurorte.
Jura:
– Aš irgi.

– Keturiolikos…
– Aš irgi.
– Mergaitės vardas buvo Rūta…
– Mano irgi Rūta…
– Nidoje.
– Aš irgi. Prie didžiosios kopos…
Tas pats Jura apie situaciją: jeigu žmonėms valdžia nepatinka, tai reikia gydyti…
– Ką?
– Žmones. Viskas brangsta, bus dar blogiau. Valdžia nepadės.
Anksčiau tas poetas rėkė, visi klausė, dabar rėk nerėkęs, niekas neklausys.
Anksčiau – šiukšlės plaukė iš Rytų, dabar iš Vakarų…
Žmonės visad nori, kad būtų geriau.

Apie Sąjūdžio pradžią

Jura (klausiamas) pasakoja taip:
– Aš buvau nusipirkęs trobą prie Giedraičių. Ten žmonės labai nenorėjo vieno veikėjo rinkti direktoriumi. Ką daryt? Prieš savaitę Vilniuje buvo susikūręs Sąjūdis. Sužinojau, kad iniciatyvinė grupė renkasi kas antradienį Dailininkų sąjungoj. Atvažiavau ir į posėdžio galą išdėsčiau tą bėdą… Sako, kas pas mus rūpinasi Molėtų rajonu?
Greit sužinojau, susitikom, vėl direktoriaus rinkimai, žmonės sukilo ir – to tipelio neišrinko…
Tokia buvo pradžia. Labai konkreti. Dabar jaunimui dažnai sunku paaiškinti, kas dėjosi Lietuvoje 1988-aisiais…

Neįvykęs susitikimas

Man atrodo, kad 1966-ųjų rudenį Aušra Sluckaitė-Jurašienė „per plauką“ nesupažindino manęs su V. Mykolaičiu-Putinu.
„Man atrodo“ rašau tik todėl, kad negarantuoju, koks buvo mėnuo… Pirmoji mano poezijos knyga, jos redaguota, išėjo 1966 m. Tai buvo po darbo, vakarop. Putinas gyveno Tauro g. Pakeliui iš „Vagos“ leidyklos ir užėjom. Regis, antram aukšte. Įleido žmona, išvirė arbatos. Sako, Vincas prigulė ir užsnūdo. Palaukite, gal atsikels… Išgėrėm arbatos, paplepėjom ir nenorėdami žmogaus žadinti – išėjom… Palikau jam (buvo toks įprotis) savo pirmą knygą. Nemanau, kad jinai jam būtų patikusi. Tiesiog nieko nemanau. Jis buvo gimęs 1893 m., taigi tada jam ėjo 74-i… Po metų, birželio 7 d., mirė Kačerginėje.
1963 m. buvo jo jubiliejus. 70 metų… Atrodė sausas ir rūstus. Užsisklendęs žmogus. Gal čia kaltas gyvenimas, gal dėstymas universitete? Tada daugelis turėjo „užtvaras“ veiduose… Ką darysi!
A. S. kalbėdavo, kad jaunųjų kūryba jis visad domėdavosi ir ją klausinėdavo. Per jos „rankas“ (dirbo redaktore) pereidavo visi, bent jau daugelis poezijos rinkinių. Jeigu ryžosi mane „parodyti“ Putinui, manau, kad prieš tai buvau ir „apkalbėtas“.
Aš pats, kaip ir daugelis tada, žavėjausi jo „Langu“, išėjusiu tais pačiais metais. Į svečius, regis, įsileisdavo retą. A. S. mėgo ir Putino žmona.
Ar ko nors gailiuosi? Man regis, šneka nebūtų išėjusi. Buvau pernelyg jaunas ir nedrąsus. Arba tokia kaip tarp profesoriaus ir studento.

Senasis Šventraščio vertimas

Man l. imponuoja (kaip ir 2001 m.) pranašo Joelio frazės vertimai, teisingiau, viena metafora: rugių butai.
„…sėkla po žeme supuvo, rugių butai stovi tušti, skūnės iširusios, nes javai sugedę…“ (Jl 1,15)

Laikausi vien nuotaikomis

Jeigu sekasi darbai, sumanymai,
jeigu pavyksta ką parašyti,
jeigu klostosi tarpusavio ryšiai,
jeigu negresia – ligos, bėdos, nelaimės…

Keista, kad visa mano „architektūra“ dažnai sugriūva. Tiesiog, stačiai. Viskas perniek! Net nemaniau, nesapnavau, kad taip gali būti.