Gražiausias paukštis – gyvatė*

MARTA VOSYLIŪTĖ

6.50 Lietuvos ir Rusijos pasienyje mus pasitiko – ne, ne miegančios pasienietės, o benzino par-vežėjai. Negražios mašinos vadinosi „Volkswagen Passat Universal“, nes jų bakuose telpa – kiek? – taip, iki 120 litrų – ko? – taip, benzino arba dujų. Taigi, kol nužiūrinėjome skustus nesportiškus vyrus, jie visa mašinų eile tarpusavy šnekučiavosi, nes vienas kitą pažinojo, o kol mes pervažiavome sieną, vienas net spėjo grįžti. Taip keliskart per dieną – pirmyn ir atgal. Beje, benziną rusai turėtų mums dalinti nemokamai – juk „Lukoilo“ kosminio dydžio platforma stovi prie pat mūsų sienos bendroje jūroje. Bet prie jūros dar grįšime.

Rusų pasienietės – o abiejuose postuose mus tikrino moterys – staiga paklausė, ar tik ne į paradą susiruošėme, bet pionieriaus garbės žodžiais prisiekėme, kad jokiu būdu jokie paradai mūsų nedomina, iki pat dažytų plaukų šaknų esame coolturistai – lyg paradas nebūtų kultūros dalis. Dėl to puikiai suprantam, ką reiškia Valentino Antanavičiaus knygos „Gyvenimas be parado“ pavadinimas. Zemfira buvo teisi, kad mes davno zagruženy v matricu.

Rusijoje jau žydėjo slyvos, vyšnios ir kitokia augalija. Iš lietuviškos +10 temperatūros įžengėm į neadekvatų +25 karštį, nors taip, priežasčių tam buvo – jų raudonas paradas. Karštos policininkės (jau formaliai) ir jų dailios kojos. Jų uniforminiai miniakai. Jų mariakai kadetai. Jų veteranai. Jų blizgantys balionai.

Pirma benzokolonkė, reikalinga, aišku, tik dėl higienos, žadėjo kosminius nuotykius – duris atvėrus į mus spoksojo bankomatas, pilnas išdidžiai tylių sliekų.

Paskui važiavom gražiausiu nauju aplinkkeliu, puoštu dailiais metaliniais vėtrungių tipo šviestuvais, išrikiuotais kas aštuoni metrai, jų buvo 790. Kai tą dizainą gyrėm Mr. Fastui (gabuoliui, kurio pusė kraujo olandiškas, pusė – rusiškas, ir jis vietinis), jis tik pasijuokė, kad vietinis vadukas turi metalo gamyklą, bet juk darbais, o ne žodžiais mes ir jie tėvynes mylim.

Kai savo prabangios giminių skaičiumi vaikystės laikais iš jūros dažniausia grįždavau per Karaliaučių, mano darbštieji ir turtingieji suvalkai per sukąstus dantis skausmingai žiūrėdavo į apleistus vokiečių statinius. Pamenu aš tuos raudonų tamsių plytų statinius su kirilicos riksmais my tebia liubim, viktor coi. Ir dar visi pamenam legendą (nes niekas nepatikrins), kad po karo Sniečkui buvo siūloma prisijungti tą kraštą, bet jis atsisakė, nes tai galėjo reikšti lietuvių kalbos išnykimą.

Jei būčiau vokietė, verkčiau, šešis kartus sakiau Karaliaučiuje. Klausiau Mr. Fasto, ar vokiečiai atvykę kelia nuosavybės klausimą, bet jis sunkiai suprato, ko klausiu, juk jie deržava, tik paaiškino, kad tokių klausimų ten nebūna, vokiečiai tiesiog atvyksta į savo vaikystės namus, paverkia, prisifotografuoja ir duoda pinigų remontui. Kaip rašo mokslininkė Ana Karpenko, kaliningradietė, tyrinėjanti savo kraštiečių savivoką, „Kaliningradas negali būti suvokiamas kaip priklausantis vienai ar kitai etninei ar religinei grupei. Žmones, gyvenančius šiame rusiškame anklave, sieja bendra patirtis jaukinantis erdvę ir bendraujant su kitomis kultūromis. Jie save mato kaip unikalią rusų bendruomenę, norinčią būti atvirą pasauliui, dėmesingą ir jautrią tam, kas vyksta už šio krašto sienų, ir gebančią savitu būdu išreikšti gyvenimo kelių Europos šalių kaimynystėje patirtį. Regioninės sąmonės atvirumas leidžia kiekvienam atvykėliui jaustis kaip namie ir tapti šios unikalią istoriją turinčios vietos dalimi.“

Mes stebuklingai pakliuvome į vieną fortą, kur entuziastai prižiūrėtojai ir pusiau nelegaliai ten gyvenantys žmonės tądien šventė gimtadienį ir maloniai įsileido paganyti akis. Buvo ten ir Prūsijos imperijos stiklo gaminių rinkiniai, rūsiai su mikrofoniniu aidu, apsaugos kanalai.

Kiti lankytojai irgi tykiai laukė šalia vartų, kol šeimininkai išgirs beldimus į kulkom suvarpytus storus metalo vartus, ir kai mili-poli-cininkas (taip taip, jie neseniai pakeitė pavadinimą, bet ne veidų išraiškas) neoficialiai paklausė, o kaipgi mes švenčiame tą Gegužės devintąją, aš labai mandagiai atsakiau, kad komu to den’ pobedy, a komu to – den’ okupaciji. Jis šiek tiek nustėro, bet buvo laisvadienis, areštuoti negalėjo, o kadangi ką tik su manim kaip lietuve pagarbiai šnekėjo jo moteris ir pasakojo apie keturiolika lietuvių kalbos klasių Karaliaučiaus krašte ir folkloro grupes, tai į Sibirą ir neišvažiavau. Horoskopas man žadėjo puikią dieną.

Kaliningradiečiai yra visokių tautybių ir įvairaus grožio stileivos. Mr. Fastas, kuris atrodo lyg iš geriausio madų žurnalo nužengęs Jude’as Law, pavyzdžiui, visus rūbus perka tik užsienyje. Bet jie patys juk ir gyvena užsienyje, jausdamiesi atskirti nuo didžiosios tėvynės ar tiesiog deržavos. Kad į ją nuvažiuotų, jiems reikia užsienio paso, taigi, jie jaučiasi užsieniečiai užsienyje ir nevalgo daug žuvies. O turėtų, nes uostas yra uostas.

Gerb. Mr. Fastai, klausiu, ar Kaliningrade jūsų turčiai turi jachtutes, saugomas kaip vaikai, su išnuomotais elingais žiemai? (Elingas yra pats gražiausias nelietuvių kalbos žodis.) Ne, atsako Mr. Fastas, ne ir ne, mūsiškiams viskas turi būti speed – speed kateriai, speed svaigalai, speed tabletės. Nes SPID’o epidemija ten jau baigėsi. Dabar karaliauja kitos ligos. A, kukliai nuleidžiame galvas, pagalvoję apie miniatiūrines jachtutes apvaliuose Nidos ar Klaipėdos prieplaukų užkaboriuose.

Taip, Karaliaučiuje viskas brangiau. Ten viskas labiau – dydžiai, pastatai, moterų miniakai, spalvos, marškinių baltumas, gatvių plotis ir taip toliau… Policininkių uniforminiai sijonai buvo tokie trumpi, jos buvo taip išsipiešusios veidus, kad Amžinosios ugnies aikštėje nedrįsau jų fotografuoti.

Naudingi adresai yra tokie (prisiminti vaikystei): būtinai į zoologijos sodą, kur kai kurie vandens gyvūnai gyvena be vandens, ir dar v Prospekte Mira, kak raz naprotiv zooparka, i jest’ etot magazin krasok, a v ulice Deviatogo Aprelia jest’ supermarket „Viktorija“, a tam – sval knig.

Mane visiškai pribloškė švelni Pionerskio (liet. Naujieji Kuršiai, vok. Neukuhren, rus. Пионерский – kurortinis miestelis Zelenogradsko rajone, Kaliningrado srities vakarinėje dalyje, 40 km nuo Kaliningrado, 11 800 gyventojų (2006 m.) landšafto elegancija – promenada, ramūs žmonės, daug medinių molų likučių, dideli gintarų gabalai čia pat po kojomis, kad ir kaip mes jų nemėgstam ir nerenkam. Pionerskio vaizdą visiškai raižo šitas svetimkūnis pavadinimas, įsikūręs rojaus likučiuose. Įkypaakiai energingi gasterbaiteriai nuoširdžiai pluša prie Mr. Rusijos prezidento rūmų, ant visų jų mėlynųjų karučių užtepliota MOJO 1, MOJO 2, MOJO 3, bet pasikartosim, kad Mr. Fastas patikino, jog visi kaliningradiečiai puikiai sutaria tarpusavyje, nes jie visi – nevietiniai. Vietinė yra tik mūsų bendraamžių pirmoji karta, gimusi pokaryje atsikrausčiusiems tėvams.

Pionerskyje klesti gerų žuvies konservų fabrikas „Roskon“, kuris gamina skanius tikrus konservus su „Rybnoje Meniu“ ženklu. O Vašingtone yra didžiausias pasaulyje balalaikų orkestras, nuolat koncertuojantis po visą pasaulį, bet čia jau tikrai „ne į temą“.

Netoli, Svetlogorske, karaliauja buržujai su džipais ir kotedžais – vokiečių vilos ten beveik nesugriautos per karą. Apie tokias vietas rašyti neįdomu.

„Elizos“ vila Lesnojės gyvenvietėje išduoda paslaptį, kad ten Beethovenas parašė savo elegantišką melodiją.

Kuršių nerijoje, visai prie mūsų bendros sienos, yra tokia sąmoningai išdailinta, turistams paruošta vieta – „Šokantys medžiai“. Tvorelių labirintu įrėminta turistinė atrakcija būtų nebloga, nes yra aprašyti keli galimi labai susikreivinusių medžių kamienų augimo būdai, priežastys ir laikas. Tik vienas bet, iš kurio galime suprasti, kaip skirtingai veikia informacinė sklaida Lietuvoje: viskas apie šokančius medžius surašyta tik rusiškai. Ir, nepamirškim, poetiškai: staraites neprikasatsa k stvolam, poteria kory možet privesti k gibeli dereva. Ir Pionerskio ilgame paplūdimyje – nė vieno kiosko, tualeto, kavinukės, ledų pardavėjos, u nas vsio ne dlia liudei. Ir aplink Amžinosios ugnies aikštę – nė vieno vaisvandenių ar ledų kiosko, net gėlių kiosko šventės proga, tik balionai. Tiesiog, kaip sako Mr. Fastas apie rusų bendrinėje kalboje įsigalėjusį slengą – aš vyčislila ir nastučiala apie infrastruktūros trūkumus.

Pakeliui namo, prie Rybačio gyvenvietės, irgi yra stebuklinga vieta, į kurią reikia tolokai pakilti, kad nuo viršaus matytum ir Nidos apylinkes, ir apačioje marių pusėje esantį apskritą Gulbių ežerą. Geriausia vieta piknikui. Prisivalgę rūkytų žuvų ramiai pereinate siaurą Kuršių nerijos juostą ir norite pasigrožėti saulėlydžiu ir bac: vietoj horizontalios jūros ir vertikaliai ją kertančių saulės spindulių, kai jau norisi dainuoti giesmes baltai Žilvino putai, iš jūros išnyra – ne, ne Loch Neso drakonas, o didžiulė, net kosminė „Lukoilo“ platforma. Ji yra už kelių kilometrų, bet tokia aukšta, kad bando užgožti saulės stiprumą. Čia lietuviams suspurda širdis dėl bejėgystės, užsieniečiai pradeda prisiminti ekologinių straipsnių antraštes iš nesenų laikų, kai ji tik buvo statoma. Saulė žibina į akis, „Lukoilas“ į smegenis. Štai todėl mums benzinas turėtų būt nemokamas, nes platforma ne tik antiekologiška, bet ir stovi pasienio zonoje. Fotografuoti rankos nekilo.

Dar nepaminėjau nuo pat ryto girtų uniformuotų vyrų, alyvų kvapo, saliutų. Ir kad rusai – labai mieli emocingi žmonės. Kad Karaliaučių ir Rygą per Nidą jungia senasis pašto kelias, kuris buvo ir šventųjų drąsiųjų knygnešių veiklos erdvė. Kad Rusijoj šviežiai rūkyta žuvis buvo skaniausia iš mano ragautųjų ir kad labai norėčiau mėnesį pagyvent Pionerskyje.

Tyliai kaip sliekams grįžtant atgal, prieš mūsų nekuklią mašiną sustojo keli kieti džipai. Mandagiai patikrinti ir pralaukę ilgas minutes, supratome, kad juos sustabdė ne posto šviesoforas. Persikreipę, išlindę pro langus, visų mašinų keleiviai kažką fotografavo tyloje. Kažką, ką pagarbiai bijojo išbaidyti. Nors, pripratę prie briedžių užpakalių po savo langais, niekinamai išplėtėme akis, vaizdelis mus nustebino: pačiame niekieno zonos viduryje stora veislinė rudoji lapė vešliausiu mano matytu kailiu pozavo rusams.

O kitą rytą namie, Nidoje – briedžio užpakalis. Ir taip kasdien.

___

* Gyvatės tie paukščiai, žadina ir žadina rytais.