„Audi“ ir saulėgrąžos

VYGANTAS VAREIKIS

Įpusėjusi lietuviška vasara miestiečius gena prie jūros, upių ir ežerų, į miškus ir girias, kaimus ar sodybas. Lietuva yra puiki vieta ilsėtis, o Vokietija ar Britanija – dirbti. Kai pietinę Europos dalį kamuoja daugiau kaip trisdešimties laipsnių karštis, prie Nemuno Mažojoje Lietuvoje, šalia Žemaitijos ar Ignalinos ežerų, prie sraunių Dzūkijos upokšnių, ką ir kalbėti apie elitui (pagal kainas) skirtą Neringą, gali puikiai išvalyti miesto gyvenimo nualintą organizmą.

Miestai, kaip ir vaikai, turi tokių užslėptų ir nerealizuotų savybių, kad jų tikrąjį charakterį būtų sunku ir nuspėti. Nelygu kaip žiūrėsi – jie gali būti apibūdinami kaip pavojingi, šlykštūs arba kaip puikūs, mieli ir patrauklūs. Šiandieniniame pasaulyje, kuriame dominuoja miestai ir jų kultūra, galima pasirinkti bet kokius epitetus. Ryškiausia urbanizacija egzistuoja Amerikoje ir Europoje. 2000 metų duomenimis, 80 procentų amerikiečių gyveno 100 000 gyventojų turinčiuose metropoliuose. Tai ir paaiškina, kodėl ši milžiniška šalis yra taip menkai apgyvendinta. Grafikos dizaineris Shane’as Keaney apskaičiavo, kad jeigu visa Amerikos teritorija būtų apgyvendinta taip kaip Niujorko Bruklino rajonas, jos gyventojai tilptų į vieną Naujojo Hampšyro valstiją, palikdami likusias 49 valstijas tuščias.

Ne tik pasidalijimas tarp miesto ir kaimo, bet ir stratifikacija miestuose moderniojoje sociologijoje yra suvokiama manichėjinio pasaulio pavidalu (t. y. kaip pasidalijimas tarp gėrio ir blogio). Amerikos miestų, o ypač Niujorko, atžvilgiu pasirinkimas tarp centro ir priemiesčių ilgai buvo lemiantis gyvenimo kokybės veiksnys. Niujorkas pirmasis tapo priemiesčių miestu. Prieš trejetą dešimtmečių dominuojanti urbanistinė idėja buvo ta, kad priemiesčiai yra skirti privilegijuotiesiems, o miestai – neturtingiesiems, bohemiškai publikai ir neturintiems aukštesnių tikslų (beje, ir negalintiems sau leisti prabangos gyventi priemiesčiuose). Amerikos priemiesčiuose viena šeima gyvena name su sodu ir garažu. Atrodytų, idilė, bet kodėl miestai vis dar egzistuoja šiame „globalinio kaimo“ pasaulyje, kuriame darbas, bendravimas ir bet kokia veikla yra taip virtualizuoti? Atrodytų, sėdėtum prie kompiuterio ir bendrautum su visu pasauliu iš namo su sodeliu…

Pastaruoju dešimtmečiu lietuviai intensyviai pradėjo keltis į nuosavus namus priemiesčiuose, tarsi sekdami amerikiečių svajone. Tačiau Vilniaus ar Klaipėdos pašonėje įsikūrusiuose kvartaluose vis dar trūksta infrastruktūros – asfaltuotų keliukų, mokyklų, darželių, pagaliau ir vandens bei nuotekų tinklų. Gyvenimas tebevyksta tarp kaimo ir miesto.

Tradiciškai lietuviai buvo ir tebėra susiję su kaimo kultūra ir kaimo tradicija. Todėl ir perkasi sodybas, įrengia ten valstietišką buitį atspindintį interjerą – vežimo ratai, senovinės grūstuvės, akėčios, mėgsta kaimiško interjero restoranus ir paprastus neįmantrius patiekalus.

Natūralu – miestai XX amžiaus pirmoje pusėje lietuvių buvo apgyvendinami pamažu, o Vilnius ir Klaipėda nelietuviški išliko iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Miestų kultūra mūsų visuomenėje iki šiol nėra virtusi sava. Sovietinė sistema, urbanizavusi Lietuvą ir į miestus įvedusi rytietiško tipo kultūrą, taip pat padarė savo. Tokia smulkmena kaip architektų tuomet suprojektuoti suoliukai prie daugiabučių laiptinių yra rusiško, o ne lietuviško mentaliteto atspindys. Rusijos miestuose įprasta kolektyviškai sėdėti kieme ir aptarinėti dideles ir menkas problemas. Lietuviai yra santūresnio būdo.

Šiandien Lietuvoje miestų gyvenime turime tai, ką būtų galima sąlygiškai pavadinti „Audi“ ir saulėgrąžų kultūra. Automobilių, modernios virtuvės įrangos ar aparatūros vartojimas virsta šiurkščiu jų pritaikymu kasdienybėje – kelių eismo taisyklių nesilaikymu ir pėsčiųjų ignoravimu, trankia muzika, nuolatiniu šiukšlinimu ir agresija.

Ir visgi miestai patrauklūs savo teatrališkumu ir gyvenimo daugialypiškumu, ko nerastum priemiesčiuose. Miestuose gausybė skirtingų tikėjimų, tautybių, pažiūrų ir rasių žmonių gali nuolat bendrauti be konfliktų. Yra tam tikros vietos, kuriose visos kultūros aktyviai komunikuoja. Tarkim, turgūs – kur nors Londono Brick Lane. Arba tas pats Vilniaus Kalvarijų turgus, kuriame įvairiakalbė pardavėjų ir pirkėjų minia šnekasi apie kasdieniškus dalykus, o ne apie lenkų pavardžių rašybą ar Armijos Krajovos vaidmenį kare.

Lietuvos radijo „Savaitės komentaras“ (VII.19)