Žemuogiavimas Nemunaityje

VIDAS POŠKUS

– Apšildami nurinkime uogas šioje vietoje, – tarė tėvas, kai iš siauro vieškeliuko pasukome kairėn – į dar siauresnį žolėmis apžėlusį provėžotą kelelį.

Šis vingiavo kalneliu žemyn – viename šone augo tankokas jaunas pušynas, kitame už kelių medžių plytėjo laukas. Čia ir stabtelėjome. Lenkiausi, bandydamas įžiūrėti žemuoges. Saulę trumpam pridengė pilkšvai balti pūkuoti debesėliai, todėl akys turėjo priprasti prie šešėlio apimtos miško paklotės. Raudonais rutuliukais (prisirpusios), žalsvai baltomis akelėmis (dar neprinokusios) šmėkščiojo žemuogės. Atrodė, kad jų apstu visur. Kur beeisi – tik žemuogės.

– Vakar, kai čia rinkau, buvo gaila žengti žingsnį pirmyn atgal, kairėn dešinėn – atrodė, kad užlipsiu ir sutrinsiu uogas. Atsiprašant – net nusičiurkšti nebuvo kur, – pakomentavo tėvas.

Jis dar pasakojo, kaip prieš kelias dienas buvo atėjęs stogų specialistas ir padarė jam įspūdį kalbėdamas apie osmosą (šį terminą jis pavartojo aptardamas prastą lietaus vandens nutekėjimą). Tačiau aš pats jau ėjau į kitą šoną ir prie žemuogių palinkusi tėvo figūra pamažu tolo, jo kalba po truputį tilo.

Mąsčiau, kad žemuogiavimas skiriasi nuo kitų uogavimo formų. Pavyzdžiui, mėlyniavimo. Mėlynių rinkimas yra sėslesnis – atsitupi vienoje vietoje (gali net, netausodamas kelnių, atsisėsti) ir sukdamasis apie savo ašį beri uogas. Žemuoges reikia „medžioti“ – aptikti plotelį, nukreipti akis, stebėti apšvietimą (kartais uogos geriau matyti prieš šviesą, kartais – apšviestos). Turi eiti ir į visas puses kraipyti galvą, šokinėti nuo gausesnio krūmelio prie skystesnio, aptikti dar derlingesnę pievelę. Bet kokiam uogavimui (turiu omenyje apskritų uogelių, ne kokių polinkį tižti turinčių aviečių skynimą) būdingas meditacinis charakteris. Uogelės paėmimas tarp pirštų, nugnybimas nuo kotelio, dėjimas indan primena rožinio karolėlių dėliojimą. Kažkada tėvas aiškino, kad taip veikiami pirštų galiukai, „kažkokios nervinės zonos“. O ir mintys plūsta laisvai, skaidriai (paprastai galvojama apie artimus žmones, jausmus arba malonias, nervų negadinančias gyvenimo smulkmenas).

Tingiai puolė uodai. Ant rankų klastingai tūptelėdavo varmai. Tekdavo pamojuoti ranka. Vieną kitą priplodavau.

– O, čia ir mėlynių yra! – riktelėjau.

Tėvas man kažką atsakė, tačiau nesupratau. Jam irzliai skalydamas atsiliepė šuo. O aš puoliau saujon kaupti mėlynas uogas. Pagalvojau apie smulkią apgaulę – taip galima greičiau surinkti tarpinį saiko vienetą – nedidelį plastikinį indelį. Maniškė patirtis šnibždėjo, kad mėlynes rinkti sekasi greičiau nei žemuoges. Mėlynės buvo vos prasidėjusios, dar sunkiai raškėsi nuo krūmelių žaliais, stangriais lapais.

Paėjau keleliu dar žemiau. Pušyno pakraštyje švietėsi laukai. Smalsumas ginė ten – norėjau pamatyti, kaip atrodo pievos. Krūptelėjau dešinėje išvydęs pasilenkusią moterį. Ji taip pat uogavo. Ir praeitais ar užpraeitais metais toje pačioje vietoje mačiau moterį. Galulaukėje matėsi visa grupelė moterų – jos šeima ar giminaitės. Žalio miško fone bolavo kai kurių skarelės. „Bet juk visiems užteks“, – pagalvojau, ruošdamasi galimam jų nepasitenkinimui.

Sutrinksėjo perkūnija. Dundėjo vakarų pusėje, galbūt už Nemuno. Aplinkui ratus suko tamsūs lietaus debesys. Žvyruotos kalvelės veikė magnetinio atstūmimo būdu – lietaus debesys jas dažniausiai apeidavo. Tik ne šį kartą. Į pušų spyglius ėmė barbėti krištoliniai lašai. Žemuoges vieną po kitos skyniau tankumyne. Spygliuočių vainikas veikė kaip skėtis – lietus beveik nepalietė. Tik uogos sudrėko lyg apverktos ar apšliaužiotos vabalų, kurie po savęs palieka seilėtas šliūžes.

Mąsčiau, kad uogas lengviau skinti pradžioje į saują, paskui į nedidelį indelį, tada – į didesnį. Tokia hierarchija palengvina skynimą, atrodo ne taip monotoniška. Taip ir darėme. Neužsirakinančioje automobilio bagažinėje laikėme aukso spalvos kibirėlį, į jį pylėme savo porcijas. Tėvas mane lenkė. Buvau išpylęs tik du „kružikėlius“, o jis jau surinko tris savuosius puodelius.

– Paskutinioji gegutės giesmė, – pasakiau jam, tai šen, tai ten pasigirdus kukavimui.

– Taip, turbūt ką tik padėjo kiaušinį kokiam vargšeliui į lizdą.

– Taip, šis, užauginęs saviškius, pagalvojo: „Na, dabar tai pagyvensiu“, o gegutė visus ateities planus ėmė ir sugriovė.

– Įdomiausia, kad jos irgi kartais nepataiko.

– Kaip nepataiko? Į lizdą?

– Ne, perėjimo ciklai nesutampa. Jeigu aukų perėjimo ciklas būna vienas, o gegutės kitas, tai tada pirmieji neperi.

Skyniau uogas buvusios galulaukės vietoje. Pušaitėmis apaugęs krantelis buvo apdėtas akmenimis, akmenėliais, vietomis kūpsojo raudonų plytgalių kampai.

Samanose pamačiau kaukolę. Žemėtą, želiančią samaniniais raštais. Kaukolė buvo sena ir aplūžinėjusi. Pakėliau ir nunešiau  prie automobilio.

– Ar matėte kaukolę? – paklausiau tėvo, kai šis grįžo išpylęs uogas į kibiriuką.

– Ne.

Kitąkart išpylęs pasakė:

– Aha, mačiau.

– Kažkokio stambaus padaro. Gal raguočio?

– Kad nėra ragų vietos. Likusi tik smegenų dėžutė. Ir labai plati bei didelė. Turbūt kiaulė vulgaris, ne kas kita.

Kalbėdami perėjome į kitą vieškeliuko pusę.

– Kaip viskas keičiasi. Tiesiog akyse. Prieš kelerius metus ten dar buvo pieva. Čia – žvyrynas. Dabar viskas užžėlę pušaitėmis. Ir šios jau aukštos. O va ten, truputėlį toliau – būklė. Taip seniau vadindavo buvusias sodybas. Gražus žodis. Štai čia mano orientyras – akmuo. Šioje pievelėje ir rinkau.

– Akmenys išdėlioti pusračiu. Gal kokia senovinė dangaus stebykla.

– Taip, buldozeriu visada stengdavosi gražiau sustumdyti.

Sutarėme, kad mistika tikime tiek, kiek norime patys tikėti („neperžengdami sveiko proto ribų“). Akmenys kyšojo lyg neseniai išdygę grybai.

Tamsiai raudonomis uogomis buvo nubarstytas visas krantelis. Rinkau ir dėjau, akimis stengdamasis nepamesti didžiausio sirpimo epicentro. Būna, kad kai pameti, paskui taip lengvai neberandi. Akys paklysta.

Ausyse vis dar monotoniškai skambėjo grupės „Ufo“ bugis, tačiau jį vis labiau gožė paukščių giesmės.

Pirštai aptekėjo žemuogių sultimis. Ant pagalvėlių laikėsi viena kita sėklytė. Aplaižydavau pirštus. Žemuogių kvapas svaigino.

Fone žaismingai griaudėjo perkūnija. Nuo Nemuno platoku frontu ėjo debesys, aiškėjo, kad silpnesnio ar stipresnio lietaus neišvengsime. Takelio tolumoje, eglynėlyje sparnais sušmėkščiojo tamsus vanaginio paukščio siluetas. Stiprūs dideli sparnai ir stamantrus jo kūnas pasirodė akimirksnį. Paskui girdėjosi tik čaižus balsas.

Lietaus lašai pradėjo byrėti ant švelnios ilgaplaukės žolės ir į ją įsipainiojusių raudonų uogelių. Bridau, bridau link tankesnio eglynėlio. Prasibroviau pro jį, perėjau nedidelį berželių guotelį. Išlindau į duburyje nusidriekusią pievą. Ant priešingos dubens briaunos balansuojančioje sodyboje leido trankią muziką, vėjas kartais atnešdavo riksmų nuotrupas. Pro baltus kamuolinius debesis nušvito saulė. Pagalvojau, kad turėtų išnirti vaivorykštė, bet ji slėpėsi už miškelio.

Šlapia aukšta žole nubridau į buvusią sodybą. Būklę. (Vėliau tėvas pasakė: „Taip ir galvojau, kad ten nueisi.“) Pirkios vietoje žėlė dilgėlės ir kitokios nejaukios, pažastis siekiančios žolės. Pušų pašonėje šakomis rėmėsi akacijos (medžiai, ne krūmai), pievelėje stūksojo viena kita sulaukėjusi obelis ir kriaušė.

Po kojomis atsivėrė keista duobė. Lyg kokio šerno ar stirnino išrausta (laukinių gyvūnų pėdsakų ir išraustų duobių jau mačiau miškelyje, įtariau, kad jie taip pat pasmaguriavo žemuogėmis). Tačiau miniatiūrinio kraterio pakraščiai pagal nesuvokiamos logikos dėsnius buvo išdėlioti spygliais. Tarp jų bubendamos dūzgė kelios kamanės. „Kamanių lizdas“, – supratau.

Užlipus ant kalnelio baltų, kalnus ar pilis primenančių debesų sankaupos ir grupės atsivėrė visu akipločiu. Debesys slinko iš vakarų į rytus, pradingdami už javais apaugusio kalno. Tolimesnėse pievose mėlynavo žiedynus viršun keliančios šiurkščialapės laukinės gėlės. Staigiai nudžiūvęs, nuo sausumo net baltas vieškelis pjovė laukus lyg duonos kepalą aštriu peiliu. Pievoje priskyniau gėlių. Ramunės ir šunramunės, kraujažolės, mėlyni varpeliai ir buožainės, rugiuose – rugiagėlės.

Nebūtume sugalvoję žemuogiauti iš pat ankstyvo (nebuvo jis toks ir ankstus) ryto, jeigu ne Nemunas. Atrodė, kad po vakarykščio skynimo skauda pirštus, akys užtinusios nuo matytų vaizdų, kojos ir juosmuo sustingę gerokai pasilanksčius ir pasivaikščiojus. Beveik prisiversdami perėjome nuo naktinio lietaus šnarančiu, drėgmės pertekliumi besipurtančiu mišku. Slidinėdami molingu takeliu nusileidome prie upės. Ant kranto jau budėjo keli meškeriotojai („Tie, kurie tiki, kad žuvys geriausiai kimba ryte, o ne iš vakaro“). Klupinėdami išplautais akmenimis, apžiūrinėdami juodmargius titnago luitus, įvairiausiais atspalviais šviečiančias ochrines atodangas, paėjėjome prieš srovę. Išsirengę ir palikę drapanas ant stalo – plačianugario granitinio riedulio, įlindome vandenin. Pėdos nugrimzdo į švelnų pošiltį dumblą. Tolėliau pliaukštelėjo medžiojantis karšis. Pasileidome pasroviui, kovodami su nesustojamai srūvančiu vandeniu, išsiropštėme sausumon.

Barškančiu ir generatoriaus dirželiu čaižiai švilpaujančiu, ant asfalto iššliaužusias vynuogines sraiges smagiai traiškančiu „renuku“ lėkėme į savo žemuogiavimo vietą.

– Štai čia tas žymusis kalnelis, prie kurio žuvo motociklininkas. Kaimo bernai tykojo milicijos įgaliotinio – viela užtvėrė kelią. Tačiau lėkė vienas iš saviškių. Jam ir nupjovė galvą.

Kairėje matėsi medis žaibo nuskelta viršūne. Prie jo kamieno prikalta koplytėlė su Nukryžiuotuoju jau buvo apipuvusi.

– Kaži kaip ta senoji vinkšna? Ar tebėra?

Keliu į kalnelį lėtai stūmėsi dviratininkas. Sidabriškai kaip visada pro vos apčiuopiamą rūkelį sužibo Nemunaičio bažnyčios smailė.

Priešais iš silikatinių plytų sumūrytą sandėlio dėžę sukom kairėn (spėję perskaityti baro-kavinės „Klevas“ iškabą).

Prieš pat mus išsuko mėlynas automobilis išjungtomis šviesomis.

– Kaimiečiai turbūt važiuoja (taupydami kurą) kontrabandinio benzino pirktis. Arba šnapso.

Kelias jau vinguriavo mišku. Viduryje kūpsojo arklių mėšlo gurvuoliai.

– Prisimenu, kaip mamytė prašydavo parinkti arkliamėšlio kiaulėms. Dėdavo į jovalą, kad geriau ėstų. Jei paršai skursdavo, būdavo ligoti (o ji visada taupumo sumetimais pirkdavo smulkiausius ir mažiausius bei deglus – esą „atsparesni ligoms“), sakydavo, kad gerai būtų gyvatę pagauti ir sušerti. Būdavo smagu – žiema, pašalę, o tu semi kastuvu šiltus gabalus. Arba būdavo – eini miškan, apsimetęs indėnu, tai mamytė paprašo: „Paskink uogų.“

– Uogų rinkimas – irgi indėniškas užsiėmimas.

– Taip. Bet tada kitaip atrodydavo. Norėdavosi vaikščioti su tomahauku, tūnoti kur nors pasaloje. O čia imi bidonėlį ir skini. Atsakyti negali, nors ir jautiesi nelaimingas… Mašiną statysiu čia, giliau, kad koks girtas neįvažiuotų.

– Šiandien uogautojų turėtų pagausėti.

– Taip, tai lietuviška. Vieną dieną pašventė, o paskui jau apie žemiškus reikalus galvos.

Judėjimas iš tikrųjų buvo intensyvesnis. Kelis kartus prakriokė automobilis. Iš tolimos sodybos ant Nemuno kriaušio atsklido riksmai.

Žemuoges rinkau rasotoje lomoje. Kelnės iki kelių kaipmat sudrėko ir apsunko. Pakaušį šildė apsimiegojusi saulė. Už kalnelių kukavo gegutės, miškeliuose be saiko ir proto visais balsais giedojo strazdai.

Pauosčiau indelį. Žemuogės jau buvo užpildžiusios dugną. („Kai pirmą kartą pririnkau uogų, žemuogėmis kvepėjo visas automobilis, bet parūkėme su mama ir kvapas išnyko“, – sakė tėvas.) Visada neįdomiausia užpildyti dugną. Į sieneles atsimušančių uogų skleidžiamas garsas regisi beviltiškas. Pusė indo suteikia pasitikėjimo.

Užkopiau į sausą, žvyruotą kalnelį. Čia uogų dairiausi vos ne atsigulęs – pasirėmęs kaire ranka, retkarčiais (lyg išsigandęs) atsigręždamas ir pasitikrindamas, ar sugebėsiu rasti paliktą indelį. Sausesnėse, saulės labiau kepinamose vietose žemuogės buvo smulkesnės („drabnesnės“), apdžiūvusios tartum egiptietiškos mumijos. Tarp žolių ir po pušaitėmis – sultingos ir didelės.

Stengiausi rasti kiekvieną iš pirštų išsprūdusią uogelę. Galvojau, kad jas ir taip sunku rasti. Kažkodėl pagalvojau ir apie periodiškai užmušamus uodus – taip, jie labai kamuoja, bet kiekvienas mums kasdienis atrodantis pliaukštelėjimas baigiasi galima piktadario mirtimi. Žmogui – niekas, o mažam padarėliui – pabaiga. Taip ir su žemuogėm. Kol surenki kraitelę, daugybę kartų mechaniškai skini ir skini. O kiekviena uogelė atsiskiria nuo ją išauginusio krūmelio.

Apėmė keistas begalybės pojūtis pagalvojus, kad kiekviena tolumoje už horizonto arba Nemuno pranykstanti kalvelė yra apaugusi tokiomis žemuogių giraitėmis.

Neaukštame pušynėlyje spyglys klastingai įdūrė kairėn akin. Ašarojančią tryniau ir marksčiausi. Saulei dingus už debesėlio, akis pasijuto geriau. Toliau raškiau uogas nuo kotelių (pats smagumas keliais pirštais nukabinti po dvi nuo vieno), retkarčiais nuskindamas prie žalesnės tvirčiau prisikabinusius žvaigždiškai iškarpytus lapelius ar iš indelio išimdamas kokį spyglį ar skruzdėliuką (vakar valgant namuose  vienas pasiklydėlis buvo negailestingai sutraiškytas nagu).

Žemuogiauti baigiau ant kalvelės, kurios viršūnėje tvarkingu pusračiu pūpsojo stambūs, pilkais kristalėliais švytintys, samanomis apžėlę, spygliais apkritę akmenys.

Suvėrėme tris smilgas žemuogių – vaikams. Sutarėme, kad dėmesio niekam nebūna per daug. Tėvas rinko, bėrė man saujon, o aš vėriau. Kai kurios uogelės tižo ir krito žolėn. Ilgi vėriniai apsunko.

Nuo kalnelio nusileidau paskinti gėlių – geltonų ir baltų ramunių, mėlynų rugiagėlių.

– Šieną ravite? – paklausė du keliu einantys vyrai. (Tėvas vėliau pasakojo, kad irgi juos buvo užkalbinęs ir tie pastebimai nudžiugo. Jie rinko pirmąsias voveraites – „jaunas, augančias tiltais, bet dar nesupirkinėja“.)

– Beveik, – atsakiau.

Vyrai nusijuokė ir nuėjo pievas pjaunančiu keliu. Pakilo viršun ir pranyko už kelio smaigalio.