Vesna Lemaić: „Knygos keičia pasaulį per skaitytojus“

Su jauna slovėnų prozininke Vesna Lemaić susitinkame vienoje iš Liublianos lauko kavinukių, prieš pat audrą. Vesną labai sunku sugauti – ji buvo viena iš birželio viduryje rengiamo festivalio „Literatūra gyvai“ organizatorių, dalyvauja įvairiuose judėjimuose, daug skaito ir keliauja. Pernai rudenį lankėsi Lietuvoje, ten ir susipažinome. O dabar susitikome pasikalbėti apie jos prozą ir gyvenimą Slovėnijoje. Laiko turime nedaug, nes jau žaibuoja, bet pokalbis teka iš lėto.

– Prieš trejus metus buvo išleista Tavo pirmoji knyga – novelių rinkinys Popularne zgodbe („Populiarios istorijos“). Kada supratai, kad atėjo laikas išleisti pirmąją knygą? Ko gero, jaunuoliui nėra lengva priimti tokį sprendimą. Ar sunku jaunam autoriui Slovėnijoje publikuotis?

– Viskas prasidėjo kūrybinio rašymo dirbtuvėse. Viena iš novelių patiko žurnalo „Literatura“ redaktoriui, ir jis man pasiūlė publikuotis. Prieš registruodamasi į dirbtuves, turėjau nusiųsti pluoštą savo parašytų istorijų, kad ten galėčiau jas tobulinti. Tada apie knygą išvis negalvojau. Bet tuo metu intensyviai rašiau, ir kai parašiau tiek novelių, kad iš jų būtų galima sudaryti knygą, mano mentorius, rašytojas ir redaktorius Andrejus Blatnikas, pasiūlė Cankaro leidykloje išleisti mano pirmąją knygą. Buvau labai laiminga.

Kita vertus, jauni autoriai Slovėnijoje gali savo kūrybą publikuoti patys, jaunimo ir literatūriniuose žurnaluose arba portaluose. Bet kelias į leidybą ne visada būna lengvas.

– Gal galėtum apie kūrybinio rašymo dirbtuves papasakoti plačiau? Lietuvoje irgi buvo keletas bandymų jas steigti, bet tokio populiarumo kaip Slovėnijoje jos nesulaukė. Kur glūdi kūrybinio rašymo dirbtuvių sėkmė Slovėnijoje?

– Iš pradžių į kūrybinio rašymo dirbtuves Slovėnijoje buvo žiūrima skeptiškai, tačiau dabar, kai jos veikia jau septynerius metus, galiu tvirtinti, kad vis mažiau skaitytojų ir autorių abejoja jų nauda. Tam įtakos turėjo ir tai, kad, be manęs, nemažai kitų jaunų autorių, besitobulinusių dirbtuvėse, jau išleido savo pirmąsias knygas arba yra jas parengę.

Tarp mūsų, dalyvavusių dirbtuvėse, užsimezgė draugystės ir meilės ryšiai, todėl drįsčiau tvirtinti, kad dirbtuvės mums buvo ne rašymo mokykla, o veiklios grupės susitikimai, mus siejo skaitymas ir rašymas. Tai niekada nebuvo uždara literatūrinė grupelė, turinti savo manifestą.

– Kokių sulaukei atsiliepimų apie savo pirmąją knygą?

– Kritikų atsiliepimai buvo išimtinai teigiami, ir tai mane labai džiugino. Gavau ir kelis apdovanojimus. Vis dėlto labiau vertinu neigiamus atsiliepimus, pasirodžius antrajai knygai – romanui Odlagališče („Sąvartynas“), nes tada turėjau atitolti nuo jos, pažvelgti taip, lyg nebūčiau pati jos parašiusi. Tada supratau, kad pasielgiau teisingai parašydama knygą tokią, kokia ji yra – šiurkščiai ideologišką, kritikuojančią kapitalizmą ir patriarchatą.

Dabar turiu du vaikus: gražų, sėkmę pelniusį ir bjaurų, nemėgstamą. Abu jie mano.

– Pirmosios knygos herojai yra jauni, ieškantys žmonės. Jie trokšta, bet nežino ko. Nenori būti vieni, bet nežino, kaip būti su kitu žmogumi. Kas Tave paskatino sukurti tokį veikėjo tipą?

– Man atrodo, kad sukūriau labai skirtingus veikėjus. Pradžioje stengiausi pabrėžti veikėjo dvasingumą, pasinėriau į jį. Vėliau mane pradėjo dominti kas kita – būtent tai, kad veikėjas neatskiriamas nuo bendruomenės. Man rūpėjo suvokti, kokią įtaką ji turi veikėjo elgesiui. Individualūs herojai, kurių charakteriui skiriama daugiausia dėmesio, arba intymios istorijos be visuomeninio konteksto manęs nedomina.

– 2009 metais lankeisi Lietuvoje, Europos literatūros dienose, tąkart viena Tavo novelė buvo išversta į lietuvių kalbą. Kiek žinau, tai buvo vienas pirmųjų Tavo, kaip jaunos rašytojos, pristatymų užsienyje.

– Lietuvoje lankiausi 2009 metų rudenį kaip Europos literatūros dienų festivalio viešnia. Iki to laiko niekada nebuvau taip toli nuo namų. Man atrodo, kad Lietuva slovėnams vis dar neatrasta šalis. Į festivalį mane pakvietė rašytojas Evaldas Flisaras. Sulaukusi tokio kvietimo, labai nudžiugau, o mano tėtis ėmė užeigoje aiškinti, kad tapau „Europos rašytoja“. Žinoma, juokiausi tai išgirdusi – ką išvis reiškia būti Europos rašytoju? Puikiai prisimenu Lietuvos rašytojų sąjungą. Tas pastatas man atrodė be galo gražus ir bohemiškas, koridoriuje užuodžiau degtinės kvapą, šviesa mirguliavo ir buvo be proto šalta, nes trūko pinigų šildymui. Kartu su slovėnų rašytoju Igoriu Bratožu kalbėjomės, kad slovėnų Rašytojų sąjungos patalpos pernelyg sterilios.

– Pamenu, kai Rašytojų klube buvo perskaityta Tavo novelės „Žinoma, myliu tave“ ištrauka, viena klausytoja pakomentavo, kad tekstas jai labai patiko dėl spalvingumo…

– Manau, kad mano novelėms nemažą įtaką padarė filmai. Man patinka kurti įvykius plastiškose, juntamose vietose. Tačiau tai stengiuosi padaryti be ilgų ir nuobodžių aprašymų.

– Vis dėlto norėčiau klausimą išplėtoti, nes tavo stilius  išskirtinis, nebūdingas lietuvių prozai. Temų, kurios Tave domina, tesiima retas lietuvių autorius. O kaip yra Slovėnijoje? Kokia buvo skaitytojų reakcija?

– Novelėje „Žinoma, myliu tave“ ir romane „Sąvartynas“ ryški homoseksualumo tema. Dėl to neturėjau jokių problemų. Gėjų ir lesbiečių judėjimas Slovėnijoje pradėjo formuotis aštuntajame dešimtmetyje, ir tai labai padėjo visuomenei tapti tolerantiškesnei gėjų ir lesbiečių atžvilgiu. Nors, žinoma, ir Slovėnijoje būna homofobiškų išpuolių, už kuriuos dažniausiai atsakingi skustagalviai, kurie nekenčia visų iš eilės: gėjų, romų, migrantų, afrikiečių. Jei gatvėje sutinku skustagalvius, man būna labai nejauku.

– Pakalbėkime geriau apie pernai išleistą Tavo pirmąjį romaną „Sąvartynas“. Bent jau aš, kaip skaitytoja, šią knygą interpretuoju kaip kapitalizmo kritiką. Ar esu teisi?

– Išleidus pirmą knygą prasiplėtė mano pažįstamų ratas ir atsitiktinai atsidūriau tarp žmonių, kurie kritiškai žvelgia į šiuolaikinę visuomenę. Tapau aktyvesnė, su draugėmis Metelkovoje (skvotas Liublianoje) ėmiau kurti lesbiečių ir feminisčių universitetą, skaitydama feministinius ir anarchistinius tekstus, į šiuolaikinę visuomenę pradėjau žiūrėti kitu kampu. Dalį to, ką sužinojau ir išmokau, įpyniau į romaną „Sąvartynas“, kuris visų pirma nukreiptas prieš kapitalizmą ir darbininkų išnaudojimą. Vėliau kiberfeministės Marijos Perez paskaitoje išgirdau apie elektroninių įrenginių sąvartynus, kurie įkuriami trečiojo pasaulio šalyse. Elektroniniai prietaisai naudojami Vakarų „išsivysčiusiose“ šalyse, o gaminami skurdžiose, silpniau ekonomiškai išsivysčiusiose valstybėse ir į jas atgal gabenami panaudoti ir niekam nebetinkami prietaisai. Šis neteisingas padalijimas ir lėmė romano idėją.

– Tavo romanas yra visoks – realistinis ir fantastinis, kasdieniškas ir šiurpus, kartais atrodo, kad tai tik miesto legenda, o kartais peršasi įkyri išvada, kad jame vaizduoji realybę. O kaip pati jį apibūdintum?

– Romanas „Sąvartynas“ yra antiutopija. Kita vertus, nelegalūs elektroninių prietaisų sąvartynai jau egzistuoja besivystančiose šalyse. Juose darbininkai išmontuoja elektroninius prietaisus, naikina juos įvairiomis rūgštimis, o plastikinius paviršius degina, nesinaudodami tinkamomis apsaugos priemonėmis. Dėl to jie kasdien rizikuoja savo sveikata. Labai dažnos kvėpavimo takų ligos, nervų ir hormoninės sistemos sutrikimai, apsinuodijimai sunkiaisiais metalais, vėžys. Tie darbininkai ir darbininkės nėra apdrausti, jiems labai menkai mokama. Jei Europa ir Jungtinės Amerikos Valstijos pačios pasirūpintų savo elektroninėmis atliekomis, besivadovaudamos griežtais aplinkosaugos įstatymais, joms tai labai brangiai kainuotų. O elektronines šiukšles išveždamos į besivystančių šalių sąvartynus dešimtis kartų sumažina išlaidas. Kita vertus, dešimtis kartų padidėja ekologinės krizės grėsmė.

– Romano pabaigoje pasirodo baisus nežmogiško kūno herojus, į kurio nagus pakliūva prieš korporaciją ir išnaudojimą kovojančios pagrindinės herojės. Kodėl sukūrei jį tokį – panašų į gyvatę, didžiulį, šlykštų ir su milžinišku peniu vietoj galūnių?

– To monstro išvaizda keičiasi ir formuojasi per visą romaną. Tai korporacijos įsikūnijimas. Jame nėra nieko žmogiška. Jo kūnas funkcionuoja groteskiškai. Jis šizofreniškas, baisus ir nelogiškas. Kita vertus, savo neišmatuojama įtaka jis primena dievybę.

– Pastebėjau, kad tas nežmogiškas herojus kalba rimuotai, tai jį išskiria iš kitų, slengu kalbančių veikėjų. Kodėl?

– Rimai man primena vaikiškas daineles ir skaičiuotes. Todėl kalbėjimas rimais netinka tam, kas užima aukštas pozicijas, yra galingas. Taip pat man atrodo, kad korporacijų vadovai, vadybininkai ir bankininkai elgiasi taip, lyg žaistų su pasauliu, valstybėmis ir jų gyventojais. Jie visai negalvoja apie galimas katastrofiškas savo ekonomikos pasekmes, elgiasi taip, lyg žaistų strateginį stalo žaidimą vaikų kambaryje.

– Vienas keisčiausių ir kartu svarbiausių įvykių romane yra darbininkių grobimai ir žudymai. Vėliau paaiškėja, kad tai iš anksto suplanuota strategija, nes jų kūnai reikalingi korporacijai. Kai šis faktas paaiškėja, pasakojimas pakrypsta visai kita linkme, ir romano pabaiga tampa nenuspėjama. Kodėl pasirinkai būtent tokią eigą?

– Šiais laikais dar gerbiame mirusiuosius. O antiutopijoje norėjau parodyti kapitalizmo nežmoniškumą, kai randamas dar vienas būdas užsidirbti, t. y. paaiškėja, kad mirusiųjų kūnai irgi gali būti pelningai panaudojami, ir jo griebiamasi, pamirštant moralę. Norėjau iš vidaus parodyti kapitalistinę sistemą, kuri visame kame mato galimą finansinę naudą.

– Romanas nutapytas labai tamsiomis spalvomis. Sąvartynas, kuriame priverstinai dirba deportuotos, ištremtos ar nusikaltusios moterys, Bazė, kuri viską reguliuoja „iš viršaus“, ir beveik jokios vilties ištrūkti iš sistemos gniaužtų. Manai, kad taip gali iš tiesų įvykti?

– Realybė neretai yra sunkiau įtikima nei fikcija.

– Beje, jei jau kalbame apie politines sistemas. Pastebėjau, kad slovėnai ilgisi Jugoslavijos, ne tik vyresnio amžiaus žmonės, bet ir studentai trokšta grąžinti senąją sistemą, idealizuoja ją. Slovėnijoje, priešingai nei Lietuvoje, yra daug komunistų ir socialistų, tarp jų daugiausia jauni, išsilavinę žmonės, nusivylę kapitalizmu. Slovėnijoje finansinė krizė dar tik prasidėjo, o jau šitiek jaunuolių nebemato (ar nebenori matyti) šviesesnės ateities. Iš kur tokios nuotaikos?

– Komunistinė sistema, kuri vyravo Lietuvoje, labai skyrėsi nuo komunistinės sistemos, kuri vyravo Jugoslavijoje. Tito režimas ekonomiškai prikėlė šalį, įstatymai gynė darbininkus, buvo pasirūpinta vaikų priežiūra, o sveikatos apsauga ir mokslas buvo nemokami bei prieinami visiems, nedarbo beveik nebuvo. O šiuolaikinėje Slovėnijoje didelis nedarbo lygis, darbo negali rasti nei jauni, nei vyresni piliečiai, beveik neįmanoma rasti ilgalaikio darbo, socialiniai skirtumai padidėjo, darbuotojai išnaudojami visais įmanomais būdais, darbo inspekcija neefektyvi, teisinė valstybė rūpinasi tik daugiau kapitalo turinčiais piliečiais, ir padėtis kasdien blogėja. Dėl to nekeista, kad žmonės ilgisi senosios sistemos.

Buvusioje Jugoslavijoje buvo vienpartinis režimas, t. y. valdė komunistų partija. Dabar Slovėnijoje turime daugiapartinę „demokratinę“ sistemą, bet skirtumo beveik jokio. Visos partijos vergauja neoliberalaus kapitalizmo imperatyvui.

Nenorėčiau nekritiškai pristatyti tuometinės komunistų partijos valdymą. 1948–1952 metais, taigi tuo metu, kai atsiskyrė Stalino ir Tito ideologijos, Stalino rėmėjai ir nekalti disidentai buvo deportuojami į darbo stovyklas saloje, vadinamoje Goli otok, ten žuvo daugybė žmonių. Tai didžiulė gėda tuometinei Jugoslavijai.

– Jei jau kalbame apie represijas, Tavo romane minima, kad dauguma sąvartyno darbuotojų buvo ten deportuoti neribotam laikui, kai kurių jų kaltė niekada ir nebuvo įrodyta. Galbūt Tavo sukurtas sąvartynas ir Jugoslavijos darbo stovyklos turi ką nors bendra?

– Ne. Rašydama romaną, visai negalvojau apie Jugoslavijos darbo stovyklas. Girdėjau apie apdirbimo ir eksportavimo zonas besivystančiose šalyse, kur korporacijos pasiekė tiek, kad darbuotojus ginantys įstatymai būtų panaikinti, ir dabar jie faktiškai neturi jokių teisių. Tie žmonės yra priversti dirbti sunkiomis sąlygomis, kad išlaikytų save ir savo šeimas.

– Kaip manai, ar atvirai kalbėdama literatūra galėtų bent kiek ištaisyti pasaulio blogybes ir pakeisti žmonių mąstymą?

– Galbūt tai skambės idealistiškai, bet aš vis dar tikiu, kad knygos keičia pasaulį per savo skaitytojus. Tikriausiai nesu vienintelė skaitytoja, kuriai perskaitytos knygos padėjo atrasti savyje stereotipų, kurių reikia atsikratyti, suvokti manipuliacijas medijomis, išgirsti apie vartotojų interesus ir pabandyti bent savyje pakeisti blogybes.

Kalbėjosi Kristina Tamulevičiūtė