Sidabrinė silfidė
JŪRATĖ VISOCKAITĖ
Anželikos Cholinos baleto „Ana Karenina“ premjera įvyko praėjusį rudenį beformėse Ūkio banko teatro arenos erdvėse, į kurias kaip į kojinę gali kišti ką tik nori. O pavasarį, per Teatro dienos ceremoniją, akibrokštų nebijanti Cholina pagrindinio vaidmens atlikėjai Beatai Molytei viešai atidavė savo „Auksinį scenos kryžių“ (primenu, kad baletinis kryžius komisijos buvo paskirtas „nueinančiai nuo scenos“ E. Špokaitei – apie jos Aną Kareniną dabar, deja, galime tik pasvajoti). Premjerinės aistros nurimo, spektaklis persikėlė į Nacionalinį dramos teatrą (birželio 27, 28 d.) – jo akademiška scena ir santūri nepremjerinė publika priėmė baletą kaip čia gimusį ir priaugusį. Vis dėlto kokia svarbi vieta, kurioje įvyksta spektaklio aktas. Ir kokie netušti aktorių žodžiai: kontaktas su publika buvo!
"Ana Kerenina". Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Klaipėdietė Molytė, tapusi Cholinos alter ego, praėjusį sezoną, be Kareninos, gavo dar ir išskirtinį Barboros vaidmenį („Barbora Radvilaitė“). Taigi lyg ir užėmė dabar Lietuvoje tuščią primabalerinos sostą. Molytė, nespecialisto akimis vertinant, šoka tarsi su paslaptingu vualiu. Ji – puikus plastilinas choreografės rankose, bet individualių bruožų dar nematyti. Jos Ana Karenina labiau primena „sidabro amžiaus“ mistiko A. Bloko apdainuojamą Nepažįstamąją nei L. Tolstojaus žaižaruojančio charakterio heroję. Žinoma, tai ir Cholinos kaltė, nes ji kiek sumaišo romano siužetines kortas ant savo stalo: „aukso amžiaus“ rusų aristokratų visuomenė rodoma kaip komiška, kartais net pirkliška ir kafešantaninė; laikai ir akcentai pasislenka gerokai į priekį ir romano herojai gyvuoja kažkur jau amžių sandūroje, Bloko niūriai sustingusioje gatvėje su „naktimi, žibintu ir vaistine“. Ana tampa abstrakčia silfide, o ne ta aistringa ir labai konkrečia moterimi iš kūno ir kraujo.
Nors kodėl gi ne? Žiūrovas tuos romantiškus silfidės siluetus gali užpildyti pagal savo išsilavinimą. Kur kas apmaudžiau, kad spektaklio autorė, kurdama choreografinės kalbos tekstą, pernelyg supaprastina romano esmę ir prasmę: Ana puolė po traukiniu, nes griežta visuomenė ją atstūmė. Vyrai ir moterys sutartinai trinksi kėdėmis į grindis ir tas trinksėjimas pavirsta traukinio bildesiu. Tačiau Tolstojus buvo „iškasęs giliau“: Ana nusižudė apskritai dėl meilės neįmanomybės, jos neilgaamžiškumo. Parodyti vidines meilės romano iširimo priežastis sunku – balete gal net neįmanoma? Bet štai, pavyzdžiui, garsiajame balete, pastatytame specialiai M. Pliseckajai, daug vietos buvo skirta Mužikui iš lemtingojo Anos sapno, ir akcentai savaime susidėliojo pagal Tolstojų.
Nors apie tai, kas perfekcionistę Aną Kareniną iš tikrųjų stūmė į tragišką finalą, pasakoja muzika. Atrodo, kad sudėtingas, ekspresyvias orkestruotes mėgęs Alfredas Schnittke parašė ją būtent šiai inscenizacijai, – Cholinos drąsa pačiai renkantis muziką ne pirmą kartą pasiteisina.
Prie šaltame Peterburgo salone stovinčio fortepijono sėda ir tvarkingai groja mažasis Anos sūnus, vėliau jis, perrėždamas motinos širdį, lėtai nueis aukštu buomu ir Ana brausis pas jį per kėdžių virtinę. Per sceną „Karenina operos teatre“ dainininkė atlieka Tatjanos ariją iš „Eugenijaus Onegino“ – gaila, kad Ana čia pasirodo ne su aprašytąja aukštuomenę atvirai provokuojančia suknia (Juozo Statkevičiaus sukurtos dramblio kaulo, prisirpusių vyšnių etc. spalvų suknelės gal pernelyg santūrios, kuriančios nuolankios Anos portretą). Įkyriai ten atgal pėdinantis Kareninas pasendinamas apavus šiltais štibletais. Laimingos tradicinės šeimos meilę vaizduojantys Kiti ir Levinas pasirodo su gobtuvu, kuris nelauktai virsta tramdomaisiais marškiniais. Inteligentas Levinas gali ir išgerti, sušokti net kokią „Kamarinskają“ – kodėl gi ne? – gal tik iš spektaklyje dalyvaujančių dramos aktorių vyrų būtų galima pareikalauti didesnės išraiškos ir energijos, o ne vien asistavimo damoms. Žinoma, pralošia tie herojai, kurie negauna nors kiek savarankiškų epizodų (Oblonskis, Doli). Bet dauguma siužetinių posūkių režisuota lakoniškai, elegantiškai (valdininkai su knygomis, arklių lenktynės, Kiti vestuvės, visai nedrastiškas atgailaujančios Anos finalas stotyje).
Prieš dešimt metų pas mus visi labai veržėsi į atvykėlio choreografo Boriso Eifmano karštakošiškus hamletus ir žizel. Cholina irgi plėšia tą patį neoklasikinio baleto dirvoną, bet jos aistros ir efektai stilingai prigesinti. Iš talentingos choreografės jau būtų galima tikėtis ir drąsiai deromantizuoto baleto, išėjimo iš zonos, kurios centre matai tik lyrinius duetus. Jausmai mene dabar yra didelė vertybė, bet šiuolaikinis baletas, manau, turi remtis ir intelektu.
