Pasivaikščiojimas po Isos slėnį
REGINA JASUKAITIENĖ
Apie Czesławą Miłoszą šiomis dienomis tiek daug rašoma ir kalbama, kad susidaro įspūdis: viskas jau pasakyta. Tačiau skaitydama supratau, kad tai – besikartojantys tekstai, teatskleidžiantys mažą žmogaus gyvenimo dalį. Kita, didesnioji – jo kūriniuose, kurių į lietuvių kalbą išversta labai nedaug.
Kai prieš kokius 15 metų skaičiau „Isos slėnį“, ir pats Miłoszas, ir jo Isos žemė man buvo kaip koks egzotiškas atradimas, traukiantis, viliojantis paslaptimi. (Labai norėjosi tą žemę pamatyti, bet norėjimas išblėso, atsiradus kitiems norėjimams!) Miłoszas – vienintelis lig šiol lietuvių kilmės rašytojas, apdovanotas Nobelio premija, – taip įtaigiai, su vaikišku naivumu pasakojantis apie sulenkėjusių lietuvių būtį, kurioje formuojasi ir mažojo Tomo-Czesławo dvilypė pasaulėjauta, vėliau, jau suaugus, skatinusi ieškoti savosios tapatybės: kas aš esu? Kur mano Tėvynė? Šis nuolatinis ieškojimas ir buvo jo modus vivendi: iškentėtas, bet atveriantis žmogaus intelektualines ir emocines galias. Nuolatinis savęs klausinėjimas, lyg srūvantis šaltinis ar upės versmė, neleidžianti užsnūsti minčiai, anot Mindaugo Kvietkausko, ir darė jį atvirą tapatybės sudėtingumui.
Šio žmogaus-poeto esmę man labiausiai atskleidė amerikiečių poetės Jane Hirshfield iš Kalifornijos Miłoszui skirtas eilėraštis. Išgirdau jį Poeto gimtinėje, Šeteniuose, jubiliejinio gimtadienio šventėje. Pagalvojau, kad skirtingų tautybių, bet panašią patirtį turintys žmonės gali geriau suprasti vieni kitus nei tos pačios kultūros atstovai.
Jane eilėraštyje – visas Miłoszo gyvenimas: Šeteniai, kur prabėgo vaikystė, Vilnius, Krokuva, Paryžius, Amerika. Pirmasis eilėraštis, prasidėjęs galbūt nuo pamiršto miško tako, sutiktos mergaitės, nuo akmeniu užmušto žalčio (Miłoszo vaikystės metais būdavo padedami dubenėliai su pienu žalčiams) – visa telpa poetės vadinamoj „vakaro laiko taurėj“, kai jiedviem kalbantis apie pasaulinę literatūrą Poetas nuolat sugrįždavo prie Nevėžio, kur plūkauja vandens lelijos, prie valstiečių moterų dainų apie rūtas… Ir Meksikoje, ir Lietuvoje būdavo paprotys per Vėlines kapinėse deginti laužus. „Ką atnašaujame mirusiems, atnašaujame sau“, – sako poetė, atvykusi iš Kalifornijos pamatyti Isos slėnio. Ir atnešusi eilėraštį kaip padėką Poetui.
Pamiršusi namuose fotoaparatą, nusiminiau negalėsianti įsiamžinti nei Isos slėnyje, nei prie dvarvietės liepų. Antra vertus, pasijutau niekam neįsipareigojusi: reportažo iš šventės nebus, tad galiu leisti mintims ir pajautoms dūzgėti kaip toms bitėms liepžiedžiuose. Prisiraškome jų pilnas rieškutes. Sultingi, kvepiantys medumi liepžiedžiai iš Miłoszo tėviškės! Nelyginant Prousto romane skleisis arbatos puodelyje – prisiminimuose būtasis laikas kiekvienam bus padaugintas savais išgyvenimais…
Ankstokai atvykę turime laiko neskubėdami vaikštinėti senojo dvaro alėjomis. Prie baigiančio užakti tvenkinio – Algimanto Sakalausko išdrožta mistinė juodoji kiaulė, vis pasirodanti nakties tamsybėse… O ir šiaip visokių mistinių būtybių tame prosenelio Simono Siručio įkurtame (net 1830-aisiais!) dvare buvę. Šitaip susipynė seni, pagoniški pasakojimai su vaiko fantazija.
Dvaro vietoje pasodinti ąžuolai. Čia 1999 metais nutarta tokiu būdu įamžinti suniokoto dvaro (kolūkio pirmininkas jau buvo sumūrijęs pamatus nuosavam namui – graži vieta!) atgimimą ir naują pradžią. Krokuvos Jogailos universiteto profesorius Aleksandras Fiutas, pažinojęs Nobelio premijos laureatą net 20 metų ir su juo kartu lankęsis Lietuvoje, sakė, kad bendraujant Miłoszas niekad nebūdavęs sentimentalus, į patosą puldavęs taip pat retai, mėgdavęs konkretumą, nenorėjęs kalbėti apie praeitį, tuoj pat užvesdavęs kalbą apie ateities planus, apie tai, ką galima padaryti, kad būtų atkurtos šios vietos. Jam rūpėjo ir paribiuose gyvenantys žmonės, domėjosi abiejų tautų partneryste, kultūriniu dialogu. Kadangi pakritikuodavo lenkiškąjį nacionalizmą, lenkų „patriotų“ buvo ne itin mėgstamas. Ir vėl, anot Mindaugo Kvietkausko, tariantis dėl šių metų paskelbimo Miłoszo metais, lenkų pusėje diskutuota ilgiau, nors pats Poetas save laikė lenkų tautybės.
Už kokius nuopelnus Miłoszui buvo paskirta Nobelio premija? Už poeziją. Dažnas pasakytų tik tiek. Aš taip pat tos poezijos nebuvau skaičiusi. Ir ne tik todėl, kad jos maža išversta į lietuvių kalbą. Aukštas literatūros intelektualumas dažnai atbaido paprastą skaitytoją. (Miłoszo kūryba atvira viso pasaulio intelektualiniams lobiams, jis neabejotinai priklauso tautų erudicijos žiedui.) Bet po kūrybinės grupės (aktoriai V. Kochanskytė, P. Venslovas, dainininkė R. Preikšaitė, pianistė Š. Čepliauskaitė) programos, atkūrusios dvaro kultūros atmosferą (ilgos, puošnios suknelės, nerūpestingas dvaro panelių koketavimas, Chopino, Schumanno muzika), į kurią nuolat sugrįždavo Poetas, buvau „sužadinta“ nuodugnesnėms Miłoszo kūrybos „studijoms“. „Pastovieji Poeto kūrybos motyvai, sugrįžimai prie vaikystės upės, apmąstant būties klausimus bei išreiškiant pasaulėjautą ir egzistencinius sąryšius su gimtine“, kaip rašoma šventės programoje, mums (daugeliui) tebėra neatrasta žemė. Kas supras vaiko, augusio sulenkėjusių lietuvių dvare, kur visa gamta kalbėjo lietuviškai (bet čia pat buvo aiškinama, kad tai mužikų, žemesniojo luomo, kalba), širdį ir tuos įspaudus, pasilikusius visą gyvenimą? Šią nelengvą lemtį Poetas pavertė Kūryba. Visi, norintys ją suprasti, nėra skirstomi į lenkus ir lietuvius, nes visi tėra Miłoszo kelio piligrimai…
