Iš slenkančio Vilniaus
NERIJUS CIBULSKAS
Literatūrinės Vilniaus slinktys 2011. Jaunųjų poetų, prozininkų ir fotografų kūrybos almanachas. Sudarė Aivaras Veiknys. V.: Naujoji Romuva, 2011. 156 p.
Ar galimas toks apibūdinimas kaip „almanacho debiutas“? Tikriausiai taip. Naują kūrybinį reiškinį, literatūrinį įvykį ar konkretaus autoriaus atėjimą – garsesnį ar tylesnį – visuomet statome ant pradinės pakopos. Be abejo, tikslaus šitokių pakopų skaičiaus niekas nežino, nes specifinė hierarchija yra paslaptinga tiek skaitytojui, tiek kritikui. Tačiau ji yra ir jos reikia paisyti. Žinoma, tas „reikia“ gali pasirodyti perdėm pretenzingas, bet visko nutinka, nes literatūra, žinia, yra slanki, slenkanti, procesai jos viduje – patys netikėčiausi.
Kažkada ant pirmojo laiptelio atsidūrė ir „Poezijos pavasario“, ir „Poetinio Druskininkų rudens“ almanachai, kurie šiandien yra bene solidžiausi įvairiapusių (taip pat ir įvairiakalbių) literatūrinių tekstų telkiniai. Minėtos sutelktinės pamažu tapo reprezentacinės, vienijančios margaspalvį būrį kūrėjų. Na, o gana ankstoką šiųmetį pavasarį su būsimais skaitytojais pasisveikino almanachas „Literatūrinės Vilniaus slinktys 2011“. Šio leidinio sudarytojas ir vienas iš iniciatorių – poetas Aivaras Veiknys.
Jeigu galime kalbėti apie almanacho kaip naujo subjekto debiutą, tai tą būtų sunku pasakyti apie autorius, kurių kūryba šiame leidinyje publikuojama. Čia surinkti ne debiutai. Žvelgdami į almanacho turinį, dauguma atpažins ankštesniuose ar erdvesniuose literatūriniuose poligonuose jau įsitvirtinusių kūrėjų pavardes. Tai įdomu jau vien dėl to, kad viena pagrindinių almanacho koncepcijų – sutelkti būtent jaunųjų poetų, prozininkų ir fotografų darbus. O štai šių jaunųjų kūrybos sklaidos diapazonas – atskira kalba. Vieni jų jau yra publikavę nemenkus savo eilių pluoštus tiek Lietuvos kultūrinėje spaudoje, tiek minėtuose didesniuose almanachuose. Kiti – ganėtinai produktyvūs poetai, savo jaunumu palaistę ir užauginę ne vieną, o dvi ar daugiau knygų. Todėl toks almanacho „Literatūrinės Vilniaus slinktys 2011“ bruožas džiugina: visi savo patogiose nišose ar celėse, tačiau svarbu, kad po vienu knyginiu stogu. Arba dar kitaip – po erdviu, freskomis ištapytu Vilniaus skliautu. Persimetantys keletu žodžių, dedikacijų, o kartais – ir aktyviau komunikuojantys tarpusavy tekstais. „Mindaugai tavo apuokas / bus miręs ir / sunku bus pamėgdžioti / jo graudų ūbavimą“, – konstatuoja Aidas Marčėnas poeto Mindaugo Nastaravičiaus eilėraščio epigrafe (p. 77). A. Veiknio lyrinis subjektas beveik užpustytas „knygomis Aido, Stankevičiaus, Prusto“ (p. 147). Taip akcentuojama autentiška skaitymo patirtis ir tartum užmezgamas literatūrinis dialogas, kurio vedamas „kartą pabandai / ir pats ką nors reikšmingo parašyti“ (p. 148). Drąsus gali pasirodyti prozininko Aurimo Novikovo pasirinkimas į savo tekstą „Pėdos ant drėgno akmens. Ray“ (p. 101) perkelti vaidybinio filmo apie muzikantą Rayų Charlesą siužetinį vingį. Autorius elgiasi garbingai ir neslepia pasiskolinęs motyvą. Kaip tik priešingai: A. Novikovas prikaišioja intertekstinių nuorodų ir pateikia savo prozinę versiją.
Nesunku nuspėti, kad almanacho tekstuose vyrauja Vilniaus įvaizdis, kuris keisčiausiais rakursais pateikiamas skirtingų autorių. Anot almanacho sudarytojo, Vilniuje „prasideda visos slinktys: istorinės, geografinės, filosofinės, kultūrinės, dvasinės“. Pridurčiau: taip pat ir bendravimo. Slinkimo procesas prasideda nuo noro pažinti savąją sostinę, ją ištirti ir prakalbinti. Tai siekis įeiliuoti, įrašyti, fotografijos technika įvaizdinti savo patirtą miestą. Poetai, prozininkai ir fotografai tampa archetipiniais odisėjais ir leidžiasi į nepažinią kelionę po senąjį daugiakultūrį Vilnių. Piligriminės išvykos veda prie mistiškų, legendinių miesto ištakų, kurios pažymimos vandens simbolika (Vainius Bakas: „Mažasis Vilniaus Gangas / teka toliau“, p. 11). Tačiau miestas gali būti nužymėtas ir kaip grėsmės, atgrasumo ir mirties epicentras (Vytauto Stankaus eil. „Miestui“, p. 124), tapti visiškos monotonijos, splino ir juodos nevilties pritvinkusia erdve (Antano Šimkaus eil. „Šiandien“, p. 127, „Kai nėra ką veikti…“, p. 128). Vilnius netikėtai virsta vieta, kurioje gali save įkurdinti tūkstančiuose vienos plokštumos taškų (Dovilė Kuzminskaitė: „Nebijok, mano mielas. Čia tik vakaras. Vilnius. Žibintai. Europa čia. Akropolis. Forum Palace ir Cinemas“, p. 61). Netgi esant atstumo perspektyvai, gimtajame mieste įgyta patirtis darniai sugula į „Vilnialaiškį“ (Ramunė Brundzaitė). Kūrėjas ir miestas dažnai suvokiami kaip vienis, nedaloma figūra. Almanache jungiasi vaizdas ir tekstas, jame publikuojamos trijų jaunų fotografių – Ievos Gudmonaitės, Kristinos Aleknaitės ir Viktorijos Vosyliūtės – nuotraukos. Šiose fotografijose – į vaizdinius fragmentus subyrėjusi sostinė. Iš šių nuotrupų žvelgia atpažįstamas ir drauge paslėptas Vilnius, buities detalių mozaika ir žmonės.
Skaitytojas tikrai atkreips dėmesį, kad Vilnius – vyraujanti almanacho tema. Tai susiklostė gana natūraliai ir yra savotiškas 2008 metais išleistos poezijos rinktinės „Iš Vilniaus į Vilnių“ tęsinys. Pastarojoje knygoje įgyvendinta kita programa: laikotarpis nuo pirmo iki paskutinio publikuojamo teksto apima pusę amžiaus. Kokius tekstus norėtų publikuoti almanache „Literatūrinės Vilniaus slinktys 2011“, galėjo pasirinkti patys autoriai, nes griežtų atrankos reikalavimų nebuvo. Taigi nenustebkite šiame leidinyje aptikę eilėraščių ar prozos kūrinių, kurie jau buvo publikuoti kultūrinėje periodikoje ar knygose. Ir dar. Almanachas buvo sudarytas ir parengtas spaudai per itin trumpą laiką, todėl jam pritrūko vientisumo. Pasirinktas elementarus, abėcėlinis autorių išdėstymas. Kita vertus, galbūt šis principas yra vienas iš neutralesnių, nes mažiau ir daugiau patyrę kūrėjai, vienų ar kitų nišų atstovai neatskiriami, neatribojami vienas nuo kito, o gali publikuotis greta.
Prieš rašydamas šį tekstą, internete pamėginau paieškoti almanachui „Literatūrinės Vilniaus slinktys 2011“ skirtų recenzijų. Nieko neužtikau. Jau ir seniau atkreipiau dėmesį, kad tokios sutelktinės, kad ir rimčiausios PP ar PDR, pristatomos tik literatūriniuose vakaruose. Apie jas skambiai pašnekama, jomis pasidžiaugiama arba dėl jų paliūdima. Na, toks ritualas įprastas per bet kokių knygų pristatymus. Tačiau vis rečiau pasirodo apžvalgų, kurios bent minimaliai pristatytų almanachus. Nors, be abejo, numanau, kad rašant apie almanachą, kuris neturi vienijančio aspekto (koncepcijos), turėtų būtų sunkiau aprėpti visų autorių tekstus, jų esminius bruožus etc. Visgi „Literatūrinėse Vilniaus slinktyse 2011“ gana tvirtai jaučiami bendravimo ir tematikos saitai. Žinoma, kiekvienam autoriui dėmesio nepavyko skirti, bet atskleisti ir įrodyti tam tikrą jų visų bendrystę buvo galima pasitelkus ir keletą citatų ar tekstų fragmentų. Šiuo atžvilgiu tai yra MIESTAS. Galiu teigti, kad almanache bendrystė sėkmingai ir sklandžiai užsimezgė. Todėl turiu vilties, kad kūrybiškas slinkimas tik prasidėjo. Nors ir slenkama neskubriai, lyg ta Domanto Razausko „sraigė į Fudzijamą“ (p. 115), tačiau reikiama kryptimi.
