Iš mirusiųjų dienų

SIGITAS GEDA

2008 metai

Įpročiai, kerštas, kultūra

Sovietų Sąjungą T. R. vadina Sovdepija. Apie Sovdepijos raudonarmiečius Lietuvoje jis rašo:
„[...] pradžioje gyveno tiesiog miškuose, o jų „kamandieriai“, parsikvietę iš Sovdepijos savo „katiušas“ su vaikais, iškeldinėjo iš pačių prašmatniausių namų šeimininkus ir patys ten apsigyvendavo. Gal dėl savo ypatingo išauklėjimo, o gal todėl, kad Sovdepijoje namus stato be klozetų, jie kaipmat klozetais pavertė butų vonias ir net liftus…“
Sovdepija – junginys iš „sovietai“ ir „deputatai“.

Gegužės 16, penktadienis

S. J. Leco klausimas:
– O nuogos moterys… irgi protingos?

Senosios karo tradicijos

Čia būta dabar neįtikėtinos garbės, ypač tiems, kurie narsiai kovoję.
Antai T. Reingardas, pakliuvęs į japonų nelaisvę po Port Artūro tvirtovės paėmimo, rašo:
„Port Artūro kapituliacijos protokolo 11-asis paragrafas skelbė, kad [...] Japonijos Imperatorius, įvertindamas Port Artūro įgulos narsą ir ištvermingumą, leidžia ir nelaisvėje rusų karininkams turėti jų asmeninius ginklus.“ Taigi, ir nelaisvėje mes nelikome nuginkluoti. O ir toji nelaisvė dabar mums atrodo tartum rytietiška pasaka.

Detalės

Iš 1945-ųjų Vienos T. Reingardas jau rašo apie pasibaisėtinus amerikiečių bombardavimus. „Bombonešiams artėjant link Vienos, per radiją pradėdavo kukuoti gegutė…“

Japonas apie gamtą

Viena gyva esybė perduoda gyvybę kitai. Būtis nėra beprasmė. Tai gamtos didybė. Visuomet ją jaučiu…
P. S. Tas jausmas absoliučiai svetimas amerikietiškajai civilizacijai. Jinai išugdė pramoninį žmogų. Gamtojauta čia nežinoma – pamiršta, išguita.

Gegužės 17, šeštadienis

Kaip pažiūrėsi…

Vienos aktorės (A. G.) jubiliejus. Ta proga apie 1958–1968 m.
– Tai buvo labai gražus dešimtmetis, – sako kalbintoja.
Aktorė šypsosi… Man rodos, kad ji gerai prisimena: Vengrijos sukilimo numalšinimas (1956) ir „Prahos pavasaris“ – Varšuvos pakto kareiviai siaubia Prahą… Susidorota ir su tais, ir su tais.
Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros išvaikymas, naujieji „chunveibinai“, Chruščiovo „galas“ 1962 m., Brežnevo atėjimas… Tai tik rėmai. O iš vidaus – bet kokio modernaus meno smaugimas. Kaip menininko pavyzdys iškeliamas Demjanas Bednas…

Laikas

Savaitgaliais, į vasarą, kai Neris pilna baidarių. Raudonų, geltonų, ilgų, irklai spindi saulėje. Švyst pašvyst!
Ir – viena šone. Berniokėlis tokioj senoviškoj, gal dar iš karo laikų. Nelyginant žalia varlė… Tada pajunti laiko kaitą. 1971-ųjų birželį, po Aisčio krikštynų, panašia pripučiama valtimi aš ir Leonardas plaukėme Žeimena. Jis traukė upėtakius. Aš žiopsojau.

Žodžio klausa

Aną savaitę kažkur buvau perskaitęs, kad, be kitų privalomų savybių, vertėjui dar reikia turėti „žodžio klausą“.
Tai geras terminas, be reikalo užmirštas.

Tai, kas atsitiko

Jau kuris metas aš nieko nerandu gimtojoje literatūroje. Nei prozoje, nei poezijoje. Nebent žodį, eilutę. Visa kita man – senojoje, kad ir XIX a. Kūryboje.
Ir turinys, ir forma. Problematika. Energija, žodžio įkrova. Nieko nekaltinu, tik norėčiau ką paklausti: ar kitiems irgi taip?
Tiesa, džiugių veidų nelabai matau.

Europos Sąjungos metodais

Esam girdėję, kad iš jos tam tikri fondai primoka žmonėms, neauginantiems cukr. runkelių, bulvių ar pan.
Pasirodo, panašiai suburta ir meninė grupė „Wilniaus Cailiai“ (plg. Veličkienės firmą…). Jie teisinasi (ar didžiuojasi) irgi tuo!
– Mūsų tikslas – neteršti eterio lietuvišku „popsu“…
Jiems, regis, išmokų jokių…

Charizma

Jeigu kokią kada turėjau, tai l. nelemtą. Atmenu, trečiakursis kažką leptelėjau anuometiniam Ped. institute. Apie taryb. literatūrą. Skandalas…
– Tai gal jūs ir Šekspyrą taip sukritikuotumėt? – pašoko vienas kom. sekret.
Po to į universitetą atėjo du iš saugumo (apie 1963 m.).
Baigęs dirbau „Mūsų gamtoje“. Ėmiau kritikuot poeziją. Įpykęs pav. Julius G. drėbė:
– Tau visi blogi. Tai gal tu už Jėzų didesnis?
– Ne.
Ir taip iki šių dienų. Vidudienį gavau SMS:
„Neįsivaizduoju, kaip toks šūdvabalis skaitys eiles Botanikos sode. Pizdenite, i zastrelius!“
Aš parašiau:
– Neskaitot mūsų poetų. Šūdvabaliu seniai apsiskelbė jūsų pašnekovas (…).
Dabar eisiu skaityt. Per lietų.

Gegužės 19, pirmadienis

Naujoji cenzūra

Kažkuri Rusijos galva (Sokolovas?) uždraudė vežti į naujojo rusų meno parodą į Paryžių paveikslą „Mėlynos nosys“. Kas gi ten? Ogi tapyba, milicininkai, besibučiuojantys beržyne…

Laukimo paradoksas

Laukti yra sunku, nuobodu, bjauru. Pavyzdžiui, traukinio, lėktuvo reiso, autobuso.
Kartais – šalta…
Šįkart apie knygas. Laukti knygos pasirodymo, išleidimo irgi – vidinė nerimastis, betgi išėjus – l. trumpas mirksnis džiaugsmo ir – tuštuma. Kartais žmogus galėtų būti laimingas, kad dar yra, kad dar turi ko laukti.
Gyventi – laukimu.

Nedėkingumas – žmonių

Kada girdžiu čiauškiant (per radiją ar televiziją) kokią paną ar jaunuoliuką, prisigraibiusius seniai girdėtos ir permaltos informacijos… Iš pradžių pikta, paskui graudu.
Juk patys tokie buvom! Ir aš daugeliui profesorių, išmintingų žmonių net nepadėkojęs…
O kaip padėkoti mirusiems arba jų veikalams? Amžinas Kolumbo entuziazmas:
– Eureka!
Jūs nežinote, o aš žinau.
Amžinas banalybės triumfas, karviškas žolės atrajojimas. Nėr prezervatyvo.

Neorokokinės… žinutės

Jos atgimsta su mobiliaisiais telefonais. Pavyzdžiui:
Dabar aš pasakysiu tau, mergyt, kad nieko nenorėjau pasakyt. Paklausiau, ką veiki, kaip gyveni, o tu iškart pradėjai šaukt „Velnie!“
Iš nevilties prasmegsiu skradžiai žemę, o iš vilties ir vėl atgal išlįsiu. Atgulsiu lovon, vilksiuosi pižamą ir mažąjį pirštelį tau iškišiu.
Greičiau nuo staktos pakaruoklį nukabinti, lengviau man Lozorių iš mirusių prikelti negu šiuo atveju turėt mažiausią viltį.
Dangus man siunčia slaptą SMS-ą, kad aušta valanda nuimti tavo stresą.
Neturi kalės miegamųjų, tu – bent kambariuką, iš kur gali pasprukti į bariuką.
Laba diena, brangioji nelaboji, tai ką veiki? Ką veikt dabar galvoji?
Netinka poniai vyrai – ciamciai, liamciai, tai nencų dar yra. Dar čiukčiai, šmukščiai, chantai – mansiai…
O jeigu man, kaip silpnaregiui, būtų leista pasižiūrėt, kas ten viduj užkaista?
Norėčiau aš pagarbint tavo moterystę, bet rūpi, kaip, kada ir kokiom pozom ten įlįsti?
Žmogus dažniausiai prašo rašalinės, net ašaros jam srūva ant krūtinės ir leidžias upeliu… Linkui sėdynės.
O jei labai gerai padažo, tai jam nereikia jokio dažo.
Žinoma, pasitaiko ir plakatų. Antai:
Nemosuok liaudies kūju ir nevaidink Busho, kalbančio Irane!
Bet maniera lieka maniera:
Kai aš kreipiaus „brangioji nelaboji“, tai stilius aukštas buvo, rafinuotas! Koks gėrimas, jei nėr nė lašo nuodo? Negertų jo net ir menkiausias uodas.

Bėgančioji amazonė

Iš toli pakrante plaikstėsi tik geltona plaukų gniūžtė… Surišta ant pakaušio. Paskui – žali marškinėliai, liumpsinčios krūtys. O svarbiausia: krūtinės lygmeniu dvi sugniaužtos plaštakos su juodom antpirštėm. Dėl viso pikto!
Pilna gyvasčio kumelaitė. Treniravosi ponuožmiu blondinės smakru.

Tarmės

Vakar Botanikos sode akt. Ramūnas A. labai raiškiai paskaitė Silvestro Gimžausko „Lietuvos pagyrimą“. Visi buvo sužavėti, o aš pamaniau, kad grįžimas į tarmes būtų gera išeitis mūsų lyrikai. Dabar kas ką berašytų – sterilu, pilka. Tai kas, kad aktualu ir pan. Žodžiai atšipę, balsai, artikuliavimas.
Pirmiausia – į aukštaičių tarmę. Jų juk sukurtas galingas silabotoninis rūmas. Žemaičiai kad ir kaip stengiasi, kolei kas – primityvu. Neišvystyta, nesuformuota poetika.

Zanavykai

A. K. uždavė man mįslę:

Atvažiavo bakalioriai,
Išsigando gaspadoriai,
Namai pro langus išlindo…

Bakalioriai – valdininkai, gal iš „bakalaurai“, raštininkai?
Atsakymas: žmonės žuvis tinklais gaudo.
Bakalioriai – žvejai, gaspadoriai – žuvys vandeny, o vanduo – pro tinklo skyles bėga…
Ir Lazdynų Pelėdos raštuose esama:
– Pamanyk, bakaliorius atsirado!

Gegužės 20, antradienis

15 val. l. svarbu būti klinikoje…
Apie ką galvoji? Kur dabar veržies?
Visa tai, kas žalia, turi geležies…

Replikos

Recenzentas, kuris sukritikavo mano naujadarą „dievasūnis“ (Jėzus Kristus), bus neskaitęs religijotyros terminų žodyno, kur ta pačia reikšme vartojamas „dievažmogis“. Tarsi sūnus ne žmogus būtų?..

Apie mąstymo logiką

Net sudėtingas mąstymas neišsemia žmogaus. Įgudę pokalbio meistrai taip išmėsinėja žmogų, kad net iš jo meilės ir draugystės nieko nelieka.
O manė!

Patirtys

Žinau, ką jaučia žmogus, įkištas į mirties kilpą.
Tikiu, kad iš jos ištrauktas gali padaryti stebuklą.
Tos patirties neturi žmogus, įkišęs kitą.
Padėkokime savo budeliams.