Czesławo Miłoszo bibliografiją beskaitant

JERZY KANDZIORA

Jerzy Kandziora – profesorius literatūrologas, Lenkijos mokslų akademijos Literatūros tyrimų instituto bendradarbis. Knygos Ocalony w gmachu wiersza („Išgelbėtas eilėraščio pastate“) apie Stanisławo Barańczako poeziją autorius. Pastaruoju metu paskelbė knygą Jerzy Ficowski. Bibliografia za lata 1947–2009 („Jerzy Ficowski. 1947–2009 metų bibliografija“), daugelio studijų, mokslinių ir populiarių publikacijų autorius.

Paskelbta 2009 metais Agnieszkos Kosińskos parengta Czesławo Miłoszo savarankiškų, tai yra knygų pavidalu išleistų, spaudinių bibliografija* yra svarbus lenkų literatūros dokumentinio savęs pažinimo po 1989 metų įvykis. Ji esminiu segmentu papildo autorių, Lenkijos Liaudies Respublikos metais gyvenusių ir rašiusių emigracijoje, kūrybos vaizdą. Ligi šiol šį paveikslą kūrė įvairaus pobūdžio iniciatyvos: tos pačios plačiausios, siejusios literatūros dokumentaciją ir archyvistiką su leidyba ir literatūros istorijos darbais (Torunės emigracijos archyvas), visų pirma bibliografiniais ir leidybiniais, daugiausia susijusiais su atskirais autoriais (Varšuvos lenkų literatūros dokumentacijos ir tyrimų institutas), taip pat grynai leidybinės, apimančios šalies ir emigracijos tarpusavio ryšių sritį, korespondenciją rašytojų, kurie savo bičiulystėmis ir kelionėmis dažnai peržengdavo šių abiejų erdvių ribas (ketvirtinio žurnalo „Zeszyty Literackie“ serija, be kitų, Stempowskio, Herberto, Miłoszo, Jeleńskio, Barańczako laiškai), arba siekiančios dokumentuoti konkretaus kultūros ir politinės minties centro veiklą emigracijoje, jo ryšius su rašytojais (leidyklos „Czytelnik“ serijos „Archiwum „Kultury“ epistoliniai leidiniai). Pilna Miłoszo kūrybos bibliografija – ją sudarys dabar išleistas tomas ir planuojama Nobelio premijos laureato nesavarankiškų spaudinių bibliografija – nušvies visus tuos darbus kaip gal svarbiausios lenkų rašytojų bibliografinių monografijų lygio dokumentacinės prievolės atlikimas.

Bibliografija, kurios autorė yra Agnieszka Kosińska, parengta bendradarbiaujant su Jaceku Błachu ir Kamiliu Kaspereku, konsultuojant Jadwigai Czachowskai, pasirodo su Lenkų literatūros dokumentacijos ir tyrimų instituto knygų grafiniu apdaru ir neišvengiamai siejasi su to paties instituto paskelbta bibliografine serija „Konstelacja „Kultury“. Piotro Kłoczowskio iniciatyva, dalyvaujant profesorei Czachowskai kaip metodologinės koncepcijos autorei, 2007–2008 metais buvo parengti ir toje serijoje išleisti šeši tomai, sudarantys pagrindinių žurnalo „Kultura“ autorių: Miłoszo, Witoldo Gombrowicziaus, Jerzy Stempowskio, Konstanto Aleksandro Jeleńskio, Józefo Czapskio ir Gustawo Herlingo-Grudzińskio – Paryžiaus literatūros instituto leidiniuose išspausdintų publikacijų bibliografiją.

Tie darbai radosi viename lenkų bibliografistinės dokumentalistikos sraute, XX ir XXI amžių sandūroje pasižymėjusiame raiškia kokybe. Turima omenyje bibliografija, smarkiai prisodrinta b i o g r a f i s t i k o s  e l e m e n t ų. Serijoje „Konstelacja „Kultury“, be knygų, išleistų serijoje „Biblioteka „Kultury“ ir leidinyje „Zeszyty Historyczne“, prie atskirų bibliografinių įrašų būdavo pateikiama plačių anotacijų. Jos aiškino tekstų genezę, jų istorinį foną, taip pat atskleisdavo polemikų ir sąsajų kryptis. Susietos su medžiagos chronologinio tvarkymo taisyklės pripažinimu, tos anotacijos ilgainiui suteikė bibliografijoms rašytojo gyvenimo kalendariumo bruožų. Tad tas monografijas galima skaityti ne tik kaip bibliografinių adresų rinkinį, padedantį, pavyzdžiui, nustatyti kūrinių pirmų leidimų vietas, bet ir kaip autoriaus gyvenimo ir jo intelektualinių interesų, asmeninių ryšių, taip pat ir su žurnalo „Kultura“ aplinka, istoriją, o galiausiai – kaip jo kūrybos recepcijos Lenkijoje istoriją.

Taip pat ir Kosińskos publikacija Czesław Miłosz. Bibliografia druków zwartych išlieka „biografiniame“ bibliografijos tvarkymo sraute. Ji operuoja atskirų spaudinių medžiaga, todėl chronologinė publikacijų tvarka, natūrali žurnalinių publikacijų atveju, čia pakeista atskirų kūrinių a t s i- r a d i m o chronologija. Taip tad Miłoszo bibliografijos ritmą nustato kūrinių atsiradimo metai, kuriuos Kosińska išsiaiškina ir pateikia pirmo leidimo anotacijoje. Skaitant bibliografiją tenka prie to priprasti. Nes iš pradžių sunku susitaikyti, kad, pavyzdžiui, pirmas savarankiškas Traktat moralny („Moralinis traktatas“; Lublin, 1981) leidimas bibliografijoje atsiranda tuoj po Ocalenie („Išgelbėjimas“; Warszawa, 1945), ką, aišku, lemia „Traktato“ parašymo data (1947). Skaitytojui būtų šiek tiek lengviau, jeigu bibliografijos autorė neapsiribotų signalizavusi kūrinių atsiradimo datas tik pirmo leidimo anotacijose, bet būtų išskyrusi kūrinio pavadinimą kartu su ta data taip pat ir antraštės forma.

Į didžiausią bibliografijos skyrių „Kūryba“ – jį sudaro 522 pozicijos – sudėti 45 Miłoszo veikalų, tai yra kūrinių, kurie nors kartą pasirodė atskirų spaudinių forma, pavadinimai, „abėcėlinės“ antraštės. Jis apima veikalus, parašytus nuo 1930 iki 2004 metų. Po pirmo leidimo su anotacija įrašo eina kitų leidimų, pogrindinių leidimų ir vertimų įrašai. Pirmoji skyriaus „Kūryba“ pozicija yra Miłoszo poetinis debiutas 1930 metais „Alma Mater Vilnensis“ puslapiuose – eilėraščiai Podróż („Kelionė“) ir Kompozycja („Kompozicija“), išspausdinti Varšuvoje 1980 metais kaip proginis spaudinys po to, kai poetui buvo skirta Nobelio literatūros premija, paskutinė pozicija – Wiersze ostatnie („Paskutinieji eilėraščiai“; Kraków, 2006), rinkinys, apimantis 2002–2003 metais parašytus eilėraščius (nors gal vis dėlto gale privalėjo atsidurti Spiżarnia literacka („Literatūrinė klėtis“; Kraków, 2004), jei anotacijoje skaitome, kad tai knygai paskutinį eilėraštį Miłoszas diktavo 2004 metų gegužės mėnesį).

Kaip rodo statistika, vienam Miłoszo veikalui skyriuje „Kūryba“ tenka vidutiniškai daugiau negu 11 jo leidimų: šalies viduje (abiejų apyvartų), užsieninių ir vertimų. Bet bibliografijoje esama ir kitų skyrių („Vertimai“, „Redagavimas“, „Korespondencija“, „Pokalbiai“, „Eilėraščių rinkiniai“, „Esė rinkiniai“, „Eilėraščių svetimomis kalbomis rinkiniai“, „Esė svetimomis kalbomis rinkiniai“, „Rinktinių raštų leidimai“, „Įvairūs tekstai“ ir „Miscellanea“) ir tą eilę uždaro 931-a pozicija: Historie ludzkie. Pierwodruki (1983–2006) („Žmogiškos istorijos. Pirmi leidimai (1983–2006)“), išleisti kaip žurnalo „Zeszyty Literackie“ specialus numeris (2007, Nr. 5).

Bet vėl grįžtu prie b i o g r a f i j a paremtos bibliografijos siužeto. Konkrečių Miłoszo knygų parašymo datų iškėlimas į svarbiausią leidimų rikiavimo bibliografijoje kriterijų statusą byloja apie grynai autorinį, Miłoszui būdingą požiūrį. Ko gero, pats poetas apie savo kūrybą mąstė kaip apie individo naujus pažinimo proceso patyrimus, pradedant „jaunojo proto nuotykiais“, baigiant „kita erdve“ (darant sąsajas su bibliografijos herojaus knygų antraštėmis). Iš tikrųjų Kosińska bibliografiją sukomponavo kuo labiau įsijautusi į Miłoszo asmenybę, jautrumą, likimus. Autorė – tai būtina pabrėžti – 1996–2004 metais buvo poeto sekretorė, taip pat eilėraščių knygos Wiersze ostatnie sudarytoja. Savotiškas šio palikimo „šeimininkės“ dalykiškumas, kartais net jautrumas reiškiasi kompetencija, su kuria ji nustato kūrinių atsiradimo datas, nurodo jų genezę, gilinasi į atskirų leidimų redakcines vingrybes, nurodo jų turinio skirtumus, rašytojo sprendimus dėl kai kurių kūrinių perspausdinimo arba pasmerkimo užmarščiai (Poemat o czasie zastygłym, „Poema apie sustingusį laiką“), su kuria galiausiai ji išgauna iš leidybinių įrašų informacijos maksimumą.

Biografinis raktas ir empatija bibliografijoje susiję su pačios Kosińskos asmenybe ir temperamentu, kas kartais išveda autorę už bibliografinės normos ir rutinos ribų. Toks pavyzdys gali būti traktavimas kaip atskiros leidybinės pozicijos rankraštinio egzemplioriaus iš ciklo Świat, poema naiwne („Pasaulis, naiviosios poemos“), kuris atsirado 1943 metais Varšuvoje vienu egzemplioriumi, pasirašytas slapyvardžiu B. B. Kózka. Tuo tarpu išleistos karo meto spaudinių bibliografijos, kurios rankraščių nevertino kaip atskirų leidinių, tą poziciją apėjo. Tas bibliografinės normos pažeidimas leidžia praturtinti mūsų žinias smulkiu rankraščio aprašymu ir informacija apie išlikusius mašinraščio variantus.

Pirmojo Dolina Issy („Isos slėnio“) leidimo aprašyme stebina citavimas bibliotekos lipduko ant Oakland Public Library rinkinių egzemplioriaus titulinio puslapio, atpasakojančio amerikiečių skaitytojams Miłoszo romaną. Tokį patį koncentruotą dėmesį kūriniui ir poeto biografijai taip pat matau Kosińskos pastabose poetikos ir kūrinių temomis, kurios peržengia grynai bibliografinę prievolę (tomų Gdzie wschodzi słońce i kędy zapada („Kur saulė pateka ir kur nusileidžia“) ir Nieobjęta ziemia („Neaprėpiama žemė“) pirmųjų leidimų anotacijose, kuriose bibliografijos autorė, cituodama paties Miłoszo komentarus, signalizuoja apie „talpesnės formos“ atsiradimą), kaip ir veikiau biografijai būdinguose paminėjimuose pastabų ar įžangų, kurias savo vėlesniems leidimams Miłoszas asmeniškai „padiktavo Agnieszkai Kosińskai“.

Aptariant Bibliografia druków zwartych nevalia apeiti tylomis Czachowskos, šio leidinio mokslinės konsultantės, vaidmenį. Jos vadovaujamuose kolektyviniuose literatūrinės dokumentalistikos leidiniuose, tokiuose kaip žodynas Współcześni polscy pisarze i badacze literatury („Šiuolaikiniai lenkų rašytojai ir literatūros tyrinėtojai“), bibliografija visuomet susipindavo su rašytojų biografijomis. Profesorė Czachowska ir į Kosińskos veikalą įdėjo patrauklų „Priedą“ – apybraižą Czesław Miłosz a bibliografia polska. Relacja o dziejach hasła w „Słowniku współczesnych pisarzy polskich“ („Czesławas Miłoszas ir lenkų bibliografija. Pranešimas apie „Lenkų šiuolaikinių rašytojų žodyno“ antraštinių žodžių istoriją“), kurią, be kitų, iliustruoja Miłoszo laiškų iš žodyno redakcijos archyvų faksimilės.

Tas „Priedas“ yra istorinis kontrapunktas Kosińskos parengtos bibliografijos ir apskritai bibliografinių iniciatyvų, kurių imtasi Lenkijoje po 1989 metų. Jis liudija, kaip labai į ideologiją, cenzūros ir administracinius draudimus buvo įsipainioję seni, LLR laikais rengti literatūros dokumentavimo darbai. Kai 1951 metais Literatūros tyrimų instituto rašytojų žodyno redakciją pasiekė Czesławo Miłoszo žodyno anketa (užpildyta, beje, jo brolio Andrzejaus), poetas jau turėjo „LLR priešo“ statusą, gyveno žurnalo „Kultura“ redakcijos namuose Mezon Lafite, kur prisiglaudė palikęs LLR ambasadą Paryžiuje. Bibliografai tuomet pasinaudojo pospalinio atšilimo laikotarpiu – Czachowskos vaidmuo čia buvo pirmaeilis – mezgė ryšius nepaisydami egzistavusių politinių barjerų, kantriai, remdamiesi asmeniniais kontaktais rinko informaciją žodynui tiesiogiai iš rašytojų, gyvenusių už šalies ribų.

Czachowskos apybraižos lektūra leidžia geriau perprasti „biografinio“ stiliaus šaltinius naujai atsirandančių bibliografijų, išsaugojusių saitus su ankstesnėmis dokumentalistikos tradicijomis ir drauge besisemiančių vis gilesnių žinių iš emigracinių archyvų fondų. Bet laikas pereiti nuo tų istorinių apmąstymų prie fundamentalesnės problemos ir paklausti, ką esminio Kosińskos bibliografija mums sako apie Miłoszo kūrybą ir jo vietą lenkų ir europiečių kultūrinėje sąmonėje. Nes pažintinė nauda, kurią teikia Kosińskos parengtas veikalas, visų pirma susijusi su tomis dviem problemomis.

Bibliografijos skaitymas leidžia suvokti, kaip labai Miłoszo recepcija susipynusi su lenkų ir europine istorija. Pažvelgę į rekordinius Zniewolony umysł („Pavergtas protas“; 96 leidimai, pradedant pirmuoju leidimu 1953 metais, tarp jų 59 užsienio kalbomis ir 28 pogrindiniai necenzūruoti leidimai šalyje) ar Zdobycie władzy („Valdžios paėmimas“; nuo 1955 metų 49 leidimai, tarp jų 36 užsienio kalbomis ir 7 pogrindiniai leidimai šalyje) leidimus, matome, kaip tos dvi knygos savo problematika pataikė į pačią dramatiškų Lenkijos ir Rytų Europos XX amžiaus išgyvenimų esmę. To patyrimo apmąstymas buvo ir „Isos slėnis“, kaip poemos „Ponas Tadas“ XX amžiaus versija, pasakojanti apie prarastos tėvynės ilgesį (57 leidimai, pradedant 1955 metais, tarp jų 42 leidimai užsienio kalbomis). Iš nepoetinės Miłoszo kūrybos šios keturios knygos yra pačios skaitomiausios. Kita iš eilės pagal leidimų skaičių pasirodo knyga Ziemia Ulro („Ulro žemė“), ne be pagrindo laikoma hermetišku veikalu, bet ir jis nuo pirmo leidimo 1977 metais sulaukė net 24 leidimų (tarp jų 13 leidimų užsienio kalbomis ir 6 pogrindinių leidimų).

Ši statistika įtikina, kad nors pats Miłoszas vengė kūrėjo, išreiškiančio kolektyvines emocijas, vaidmens, kelios jo knygos tapo daugelio Lenkijos ir pasaulio skaitytojų dvasiniu vadovu. Kiekvienoje minėtoje knygoje galima išskaityti kokią nors pasaulio diagnozę ar vienijančią viziją. Kiti Miłoszo esė tomai jau nesiūlė tokios vientisos, visapusiškos vizijos, būdami veikiau savotiški intelektualiniai dienoraščiai, autoriaus kelionių per kultūras ir kontinentus, žmogaus išmintį ir istoriją užrašai. Ir gal tuo paaiškinamas mažesnis jų leidimų skaičius. Jų percepcija buvo kitokia, kontempliatyvesnė, kaip knygos Kontynenty („Kontinentai“; 1958, tik 2 leidimai; pats autorius neatnaujino tos knygos, pripažino ją perdėm žurnalistine) ar Widzenia nad zatoką San Francisco („Regėjimai prie San Fransisko įlankos“; 1969, 11 leidimų) atveju, ar labiau analitinė, tarp jo esė turinti didesnę „stikliuko ir akies“ dozę, tokia kaip Prywatne obowiązki („Privačios pareigos“; 1972, 7 leidimai), Ogród nauk („Mokslų sodas“; 1979, 6 leidimai), Świadectwo poezji („Poezijos liudijimas“; 1983, 14 leidimų), Zaczynając od moich ulic („Pradedant nuo mano gatvių“; 1985, 5 leidimai; į šią knygą Miłoszas įtraukė „Kontinentų“ fragmentus).

Bibliografia druków zwartych taip pat teikia įdomios medžiagos apmąstymams jo poezijos recepcijos tema. Bet šiuo požiūriu gal svarbesnis bus numatomas antras tomas, apimantis nesavarankiškas poeto publikacijas. Tuomet sužinosime, kurie Miłoszo eilėraščiai dažniausiai skelbti žurnaluose ar antologijose. Tuo tarpu skaitydami pirmą tomą visų pirma turime nepamiršti, kad pats atskirų poezijos knygų pakartotinio leidimo faktas vis dėlto yra kitoks reiškinys negu nauji leidimai, pavyzdžiui, „Isos slėnio“ ar „Pavergto proto“. Tai kulto pasireiškimas didesniu laipsniu (bibliofiliniai, proginiai ar moksliniai leidimai), ypatingo požiūrio į poeto kūrybą ir drauge į jo ypatingą poziciją tautos literatūroje liudijimas. Nes eilinių skaitytojų poreikiams tenkinti paprastai skiriami rinkiniai ar rinktiniai autoriaus eilėraščiai.

Kosińskos bibliografija informuoja, kad pakartotinių leidimų su komentarais po 1980 metų sulaukė Miłoszo knygelės (ciklai, poemos) Trzy zimy (Trzy zimy oraz głosy o wierszach, Londyn, Aneks, 1987, faksymile z interpretacjami pióra 19 autorów) („Trys žiemos“ („Trys žiemos ir balsai apie eilėraščius“), Świat, poema naiwne (Kraków, Wydawnictwo Literackie, 1999, faksymile z referatem Helen Vendler), Traktat moralny („Moralinis traktatas“) ir Traktat poetycki („Poetinis traktatas“) („Wydawnictwo Literackie“ leidimai: jungtinis 1996 ir 1998 metais serijoje „Literatūros pamoka iš…“ bei atskiras Traktat poetycki z moim komentarzem („Poetinis traktatas su mano komentaru“) 2001 metais). Bibliofilinio pobūdžio yra naujas leidimas Gdzie wschodzi słońce i kędy zapada (Gdańsk, Słowo / obraz terytoria, 2004), išėjęs pirmo leidimo trisdešimtmečio ir poeto devyniasdešimtojo gimtadienio proga. Paryžiaus literatūros institute leisti Miłoszo tomeliai paprastai turėjo tik vieną leidimą, o po Nobelio premijos suteikimo, tai yra nuo 1980-ųjų, ir iki 1989 metų – papildomą vienkartinį oficialų leidimą (pradedant Gdzie wschodzi słońce i kędy zapada, Znak, 1980, ir baigiant Kroniki, Znak, 1988).

Šiame fone savotiškas fenomenas yra Miłoszo emigracinių tomelių plitimas šalyje apeinant cenzūros draudimus. Kosińskos bibliografija – atspindinti tą reiškinį būtent pirmųjų leidimų Paryžiuje ir negausių oficialių perspausdinimų Lenkijoje kontekste – leidžia įvertinti iš esmės kultinį Miłoszo poezijos buvimo šalyje apeinant cenzūrą pobūdį laikotarpiu nuo 1978 (pirmi leidimai Miasto bez imienia („Miestas be vardo“) bei Traktat poetycki ir Traktat moralny, išleisti leidyklos NOWa) iki 1988 metų (Kroniki, išleista Lodzės leidyklos „Fakt“). Statistika iškalbinga: Trzy zimy – 3 leidimai, Ocalenie – 2, Traktat moralny ir Traktat poetycki – 3 ir 5 bei 4 jungtiniai leidimai, Światło dzienne („Dienos šviesa“) – 6, Król Popiel i inne wiersze („Karalius Popielis ir kiti eilėraščiai“) – 4, Gucio zaczarowany („Užburtasis Gucio“) – 4, Miasto bez imienia – 13, Gdzie wschodzi słońce i kędy zapada – 12, Nieobjęta ziemia – 2, Kroniki – 1.

Aišku, galima skeptiškai pasakyti, kad tokie gausūs sunkios poezijos, kurioje net ir už intensyvaus vaizdingumo slypi filosofinės gelmės, leidimai pogrindyje buvo pirmiausia simbolinis gestas ir vargu ar galima įsivaizduoti didelius skaitytojų būrius, tais karštais laikais, ypač devintojo dešimtmečio pradžioje, nuleidusius galvas virš Traktat poetycki filosofinių meandrų arba eilėraščio Ars poetica? „talpesnės formos“ problematikos. Miłoszas, taip pat ir tuose tomeliuose, visų pirma buvo švietimo dikcijos poetas, neįspraudžiamas į lenkų romantinius stereotipus, judėjęs „keliais žemiškos tėvynės, susisiekiančios su sferų muzika“. Tad kiek tada buvo Miłoszo skaitytojų, kurie sėmėsi jėgų iš tos poezijos tokiu neromantišku būdu, būtent atsiverdami neaprėpiamam pasauliui, įskaitė tuose eilėraščiuose paslaptingus gamtos kodus, atminimų klodus, vaizduotės klajonę tarp Amerikos ir lietuviško užkampio ir tai traktavo kaip dvasinio gyvenimo išsaugojimo formą ir išsigelbėjimą nuo egzistencijos apribojimo išlikimo refleksais, bendruomenės kovos simboliką?

Sunku atsakyti į šį klausimą. Poezijos recepcija niekada nėra vienareikšmė. Žinoma, poetas, ypač karinės padėties sąlygomis, buvo laikomas kovojančios lenkų dvasios ikona. Netgi būta pogrindiniuose žurnaluose spausdinamų eilėraščių, pasirašytų Miłoszo pavarde, – Kosińska šį reiškinį tikriausiai pažymės antrame bibliografijos tome. Minėta statistika, atspindinti gerokai didesnį abiejų „Traktatų“ bei knygelių Miasto bez imienia ir Gdzie wschodzi słońce i kędy zapada leidimų skaičių, byloja taip pat apie gilesnį Miłoszo suvokimą, apie kai kurias aiškiau pastebimas ir ieškomas jo poezijos temas. Ankstyvuoju platesnės visuomeninės recepcijos laikotarpiu, tai yra atsiradus pogrindinei apyvartai ir paskyrus Nobelio premiją, prie jų priskirtini apmąstymai apie naujausią istoriją ir lenkų poezijos likimą, taip pat grįžimų į vaikystės kraštą prie Nevėžio tema, prarastų senovės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės puslapių su jų „partikuliarine“ magija, bet ir kultūriniu universalizmu tema.

Keliaudami su bibliografijos lektūra į naujesnius laikus, po 1989 metų, pakeliui dar pastebime oficialius, su cenzūros palaiminimu devintajame dešimtmetyje išleistus esė tomus, kurie šiandien tėra laiko žymė, ir patys kartais nelabai žinome, ar juos droviai užkišti į antrą bibliotekos lentynos eilę, ar jau gal traktuoti kaip vertingus epochos paminklus (turiu omenyje Ziemia Ulro, PIW, 1982, Ogród nauk, Redakcja Wydawnictw KUL, 1986, ir Świadectwo poezji, Czytelnik, 1987). Taip pat praeiname pro šalyje išleistus oficialius Miłoszo eilėraščių rinkinius, kurių viršeliai išlieka vyresniųjų skaitytojų akyse: Wiersze wybrane („Rinktiniai eilėraščiai“), PIW, 1980 (2 leidimai), Poezje („Poezija“) leidyklos „Czytelnik“ tiražu (3 leidimai), tuomet pirmas beveik pilnas Miłoszo eilėraščių rinkinys, du LSW rinkiniai (Poezje wybrane, 1981, ir Wiersze („Eilėraščiai“), Wydawnictwo Literackie, 1984, 3 leidimai). Šias knygas vardiju įkandin Kosińskos bibliografijos, nes per daugiau negu dešimtmetį, iki paskutinio dešimtmečio pradžios, jos pažindino plačius skaitytojų sluoksnius su Miłoszo poezija ir tik jos darė ją iš tikrųjų jiems prieinamą.

Bibliografijoje atsiskleidžiantis Miłoszo kūrybos buvimo ir recepcijos vaizdas po 1989 metų, kai jis nustojo buvęs „emigracijoje“ kuriantis autorius, viena vertus, rodo nepaprastą dinamiškumą ir jo asmeninės kūrybos srautų gausą, kita vertus – jau aiškią Miłoszo kaip klasiko poziciją.

Kad į rašytoją jau imta žiūrėti kaip į klasiką, liudija paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje pasirodantys nuodugniai komentuojami leidimai su prierašais, rodyklėmis, kartais su poeto interviu ar paties autoriaus pastabomis. Jau minėjau „kultinius“ poezijos knygų leidimus. Tarp jų jungtinis kūrinių Traktat moralny ir Traktat poetycki (su Aleksandro Fiuto ir Andrzejaus Franaszeko interviu su Miłoszu) leidimas nuo 1996 metų padaro pradžią rašytojo buvimo leidyklos „Wydawnictwo Literackie“ serijoje „Literatūros pamoka iš…“, kurioje pasirodo taip pat ir Dolina Issy (baigiamasis žodis Mareko Zaleskio, 1998) ir Zniewolony umysł (interviu su Miłoszu ir Włodzimierzo Boleckio komentaras, 1999). Išėjus Dzieła („Raštai“) (3 veikalai 1984–1989 metais) leidyklos „Wydawnictwo Literackie“ ir „Znak“ pradeda leisti Dzieła zebrane Czesława Miłosza („Czesławo Miłoszo rinktiniai raštai“) su pilnu leidybiniu aparatu (iki 2007 metų išleisti 26 tomai). Kosińskos bibliografija puikiai atspindi šį leidybinį užmojį ir atskirai, skyriuje „Rinktinių raštų leidimas“. Apie Miłoszo kaip klasiko poziciją taip pat byloja nuo 1989 metų pasirodantys gausūs kūrinių rinkiniai, pateikiantys įvairių jo kūrybos tvarkymo ir suvokimo variantų. Tai yra ir poezijos (11 leidimų 1989–2007 metais), ir eseistikos rinkiniai, be kitų, Joannos Gromek parengta Metafizyczna pauza („Metafizinė pauzė“; 1989) ar Mareko Zaleskio parengti Eseje („Esė“; 2000). Pridurkime, kad jau devintojo dešimtmečio viduryje pasirodė vertingas Krzysztofo Kopczyńskio (slapyvardžiu Konrad Piwnicki) parengtas Miłoszo pogrindinis publicistikos rinkinys Poszukiwania („Ieškojimai“; CDN, 1985).

Bibliografia druków zwartych taip pat padeda susisteminti dviejų paskutinių Miłoszo gyvenimo dešimtmečių kūrybą: poetinę (Dalsze okolice („Tolimesnės vietovės“), 1991; Na brzegu rzeki („Ant upės kranto“), 1994; Piesek przydrożny („Pakelės šunytis“), 1997; To („Tai“), 2000; Druga przestrzeń („Kita erdvė“), 2002; Orfeusz i Eurydyka („Orfėjas ir Euridikė“), 2002; Wiersze ostatnie („Paskutinieji eilėraščiai“), 2006) ir eseistinę (į tomus surinkti esė Szukanie ojczyzny („Tėvynės ieškojimas“), 1992; Życie na wyspach („Gyvenimas salose“), 1997; O podróżach w czasie („Apie keliones laike“), 2004). Miłoszas pats arba jam artimų leidėjų ir redaktorių padedamas taip pat imasi pastangų prisiminti savo ankstesnį intelektinį kelią. Parengia leidimus rinkinių Legendy nowoczesności („Nūdienos legendos“), Eseje okupacyjne („Okupacijos meto esė“), Listy-eseje Jerzego Andrzejewskiego i Czesława Miłosza („Jerzy Andrzejewskio ir Czesławo Miłoszo laiškai-esė“; Wydawnictwo Literackie, 1996), Zaraz po wojnie. Korespondencja z pisarzami 1945–1950 („Tuoj po karo. Susirašinėjimas su rašytojais 1945–1950“; Znak, 1998), Przygody młodego umysłu. Publicystyka i proza 1931–1939 („Jaunojo proto nuotykiai. Publicistika ir proza 1931–1939“; oprac. Agnieszka Stawiarska, Znak, 2003). Kosińskos bibliografija rodo jį taip pat kaip antologijų sudarytoją ir vertėją, rinkinių Wypisy z ksiąg użytecznych („Naudingų knygų ištraukos“; 1994), A Book of Luminous Things (1996) ir Wyprawa w Dwudziestolecie („Išvyka į Dvidešimtmetį“;1999) sudarytoją. Galiausiai taip pat kaip minčių, dienoraščių ir literatūrinių pokalbių autorių: Rok myśliwego („Medžiotojo metai“; 1990), Abecadło Miłosza („Miłoszo abėcėlė“; 1997), Inne abecadło („Kita abėcėlė“; 1998), Spiżarnia literacka („Literatūrinė klėtis“; 2004).

Kokius rašytojo vaidmenis, misijas, ketinimus įmanoma įžvelgti iš tų gausių paskutinių keliolikos Miłoszo gyvenimo metų iniciatyvų? Vienas jų bus vaidmuo istorijos liudytojo, bet ypatingo liudytojo, kupino pilietinės aistros (kaip rašo poetas „Tėvynės ieškojime“), besipriešinančio lenkiškai kolektyvinės istorijos supratimo ortodoksijai. Kai įsigiliname į anaiptol ne idealizuojantį tarpukario paveikslą, esantį pasakojimų ir dokumentų rinkinyje Wyprawa w Dwudziestolecie, arba į polemiką su mūsų etnocentristine „Kresų“ („Pakraščių“) (Miłoszas čia paprastai rašo kabutes) atmintimi ar romantinio palikimo partikuliarizmais, esančiais, be kitų, knygoje „Tėvynės ieškojimas“, toji aistra ar misija pastebima labiausiai. Kitoje rašytojo aktyvumo srityje Miłoszas imasi pastangų parengti naują lenkų poezijos projektą, kam turėjo praversti vertimų antologija Wypisy z ksiąg użytecznych. Ją reikia skaityti kartu su esė Przeciw poezji niezrozumiałej („Prieš nesuprantamą poeziją“) (išspausdinta ne antologijoje) ir gal su knyga apie Anną Świrszczyńską Jakiegoż to gościa mieliśmy („Kokio svečio sulaukėme“; 1996). Toje veikalų gausoje esąs pokalbių ar silva rerum srautas apie bajorišką ir seną lenkų tautos kilmę rodo, kad rašytojas, kur kitur polemiškas išvešėjusio lenkiško ego atžvilgiu, būtent šioje savo kūrybos erdvėje sąmoningai sėmėsi įkvėpimo iš lenkiškų tradicijų.

Bibliografija, knygų sąrašas, leidžia nustatyti proporcijas įvairių žanrų, teikia impulsą autoriaus kūrybą sudarančių minčių srautų rekonstrukcijai, ir dėl to tai, kas yra Miłoszo tyrinėtojo ir skaitytojo intuicija, išryškėja ar pasitvirtina. Bet vis dėlto esama tam tikros Miłoszo kūrybos savybės, lyg ir prieštaraujančios bet kokiai bibliografijai, taip pat ir knygų bibliografijai, pagal savo prigimtį siekiančiai aiškių klasifikacijų ir suskirstymų. Turiu omenyje kažką, ko esmė yra diskursų, svetimų ir savų žodžių, prozos ir poezijos susipynimas, kažkas, ką Miłoszas pavadino „talpesnės formos“ ieškojimais. Tos poetikos aptikdavome jo tomeliuose (Gdzie wschodzi  słońce i kędy zapada, Nieobjęta ziemia) ar esė knygose (Prywatne obowiązki, Ogród nauk). Bet dabar, skaitydami Miłoszo bibliografiją, staiga atrandame tai kaip visiškai esminį jo paskutinių dviejų dešimtmečių kūrybos bruožą, pastebimą taip pat ir aukščiausiu formalių suskirstymų lygiu, nurodantį negalutinumą tokių sąvokų, kaip poezija, antologija, laiškų rinkinys, esė.

Visos tos knygos ir žanrai tiesiog įsilieja į vieną galingą Egzistencijos srautą, kuris tampa Miłoszo Neaprėpiamo Pasaulio Knyga, nors joje ir būtų daugiausia svetimų žodžių, eilėraščių, pasakojimų ar dokumentų. Paskutinių poeto gyvenimo dešimtmečių knygose ar antologijose savi kūriniai, laiškai, publicistika liaujasi buvę vien jo tekstais ir tampa dalimi didesnio pasaulio, o svetimi tekstai, tarpukario dvidešimtmečio seiminė interpeliacija, japonų poetų eilėraščiai, lenkų dvarininko nuo Nevėžio pasakojimas tampa sudėtine dalimi kažkieno atminties, kažkieno vidaus. Rašau „kažkieno“, bet, žinoma, turiu omenyje patį Miłoszą.

Tad pradedame skaityti Kosińskos bibliografiją jautrūs ne tik veikalų atskirumo ir autonomiškumo, bet ir jų sąsajų, vieningumo signalams. Tam mus skatina Miłoszo pastabų, užrašų, komentarų gausa, toji svetimų ir savų tekstų susipynimo taisyklė, kurią pažįstame iš Wypisy z ksiąg użytecznych, Zaraz po wojnie, Wyprawa w Dwudziestolecie. Bibliografija skrupulingai registruoja tuos vidinius autoriaus pasakojimus, o be to, tai, kas gal ne visada signalizuojama pačiose knygose – tų pastabų ir komentarų diktavimo redaktoriams faktą. Ta iš pirmo žvilgsnio techninė detalė išjudina mūsų mąstymą interpretavimo link, gimdo mintį, kad tas diktavimas, kalbėjimas reiškia tarsi intensyvesnį autoriaus buvimą veikale negu tiesiog rašymas, verčia stipriau suvokti pasaulio priklausomumą jo – autoriaus – emocijų ir atminties srautui, nors juos lydėtų ir mokslingi redaktorių prierašai.

Tarp bibliografinės monografijos, jos stiliaus ir rašytojo, esančio jos herojumi, be abejonės, esama paslaptingų sąryšių. Bibliografija išryškina tam tikrus kūrybos bruožus ir tuo pat metu kūryba formuoja daugelį bibliografijos aspektų. Agnieszkos Kosińskos parengto veikalo atveju tos sąsajos ypač įdomios. Kosińska su jautria intuicija ir dokumentalisto santūrumu registruoja biografijos ir kūrybos proceso aspektus, kurie svarbūs Miłoszo kūrybai suprasti ir gali būti impulsu naujiems apmąstymams apie ją.

„Zeszyty Literackie“, 2010, Nr. 3 (111)

Vertė Kazys Uscila

___

* Czesław Miłosz. Bibliografia druków zwartych. Oprac. Agnieszka Kosińska przy współpracy Jacka Błacha i Kamila Kasperka. Kraków-Warszawa, Krakowska Akademia im. Andrzeja Frycza Modrzewskiego – Instytut Dokumentacji i Studiów nad Literaturą Polską, 2009, s. 815.