Britiškas meno meniu Klaipėdoje

AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Aukštoji g. 1 / Didžioji Vandens g. 2) iki liepos 31 d. veikia paroda „Trys pasauliai viename“.

Žinomo britų rašytojo, dailės kritiko ir kuratoriaus Edwardo Lucie-Smitho apsilankymas Lietuvoje menotyrininkams – lyg kokio Bruce’o Springsteeno gastrolės roko muzikos gerbėjams. Garsus, įtakingas, o svarbiausia – skaitytas 1996-aisiais, kai žodis „internetas“ dar buvo rašomas iš didžiosios raidės, o statistinis doras lietuvis nebūtinai tiksliai žinojo, kas yra gėjai, lesbietės ar feminizmas. Į lietuvių kalbą išversta E. Lucie-Smitho knyga „Meno kryptys nuo 1945-ųjų“ buvo viena pirmųjų, pasakojančių apie šiuolaikinio meno žymiuosius vardus, kryptis ir tendencijas.

Žvelgiant į E. Lucie-Smithą šiandien, stebina veiklumas ir produktyvumas. Gimė 1933 metais Jamaikoje, studijavo ir dirbo Londone. Rašytojo karjerą pradėjo nuo poezijos – išleistos keturios poezijos knygos. Taip pat rašė reklaminius tekstus, linko ir į mokslinę fantastiką. Kiek vėliau ėmė rašyti meno temomis ir šiuo metu yra išleidęs apie 60 knygų. Taip pat skaito paskaitas ir kuruoja parodas. Žinant visa tai, nenuostabu, kad į parodos atidarymą Klaipėdoje sulėkė nemažas būrys įvairių kartų ir krypčių menotyrininkų. Juk – žvaigždė! Ką E. Lucie-Smithas atvežė į Klaipėdą, kaip jam sekėsi formuoti parodą vietiniuose Parodų rūmuose ir kuo paroda gali būti įdomi platesnei nei ankstyvieji jo skaitytojai publikai?

James Jessop. Gražuolė ir pabaisa. 2010

Pagrindinis parodos „Trys pasauliai viename“ (3 Worlds in 1) kuratorius E. Lucie-Smithas per atidarymą buvo panašesnis į Anglijos karalienę nei į žvaigždę. Juodai apsirengęs žmogus žilais vos banguojančiais plaukais daug ir tyliai kalbėjo, ramiai šypsojosi ir visiems norintiems maloniai leido kartu nusifotografuoti. Paroda sudaryta iš trijų dalių: „Tarptautinis Londonas“, „Polemiškai maža“ ir „Naujasis Irano menas“. Dirbant prie atskirų dalių jam talkino kuratoriai Z. Ellisas, J. Rady, I. Kazakevičius. Nors tokia struktūra atrodo gan paini, iš tiesų paroda tarsi svajonių ledai – trys skirtingo skonio ledų rutuliukai vafliniame kaušelyje. Kodėl „svajonių“? Eksponatų ne per daug – apžiūrėjęs parodą nesijauti beviltiškai pervargęs. Kita vertus – nesijauti ir veltui atvykęs, nes pažiūrėti yra į ką. Bene labiausiai nustebino eksponavimas – kiekvienas kūrinys turi savo „vietą“, tarpai tarp jų leidžia žiūrovui atsikvėpti, apžvelgti visumą ir vėl panirti į detales. Kiekviena iš trijų parodos dalių turi ir savo „skonį“ – aiškius akcentus. Trumpai apie kiekvieną iš jų.

Pagrindinėje salėje rodoma paroda „Tarptautinis Londonas“ skirta jauniems Londono menininkams. Demonstruojami videodarbai, fotografijos ir instaliacijos dažniausiai turi kūniškumo ar lytiškumo atspalvį. Ne veltui prie įėjimo pasitinka įspėjimas apie galintį šokiruoti parodos turinį. Tam yra bent dvi priežastys. Pirmoji – parodos kuratorius pats pastaruoju metu tyrinėja kūniškumo, lytiškumo temas mene. Antroji – ryšio su žiūrovu siekis. Žinant, kad paroda bus demonstruojama Lietuvos publikai, pasirinkti universalūs kūriniai, kuriuos norint suprasti nereikia išmanyti specifinį lokalų kontekstą. Sutikime, politines ar socialines Londono gyvenimo temas tyrinėjantį meną žiūrėti būtų sunkiau. Kitas parodos bendrumas – menininkų dėmesys žiūrovams. Neretai „nuotykis“ kuriamas per intrigą: teigiant, paneigiant ir apibendrinant. Pavyzdžiui, Alexio Milne’o videodarbas „Riaušės pirma dalis (daugkartinės saugios riaušės 68)“ – tik žvilgterėjus aišku: rodo riaušes. Tačiau jau antrą sekundę supranti, kad ekrane rodomos dar kitame ekrane vykstančios riaušės, kurias papildo šalia judantys žmonės. Suvokęs save kaip trečiąjį šio kūrinio sluoksnį, supranti, kad kūrinys atrakintas ir pasirengęs bendrauti. Kūriniai „perskaitomi“ be papildomų aprašų ar paaiškinimų, todėl tikiu kuratoriaus teiginiu, kad šioje ekspozicijoje svarbiausi jam buvo Lietuvos žiūrovai ir jų santykiai su kūriniais.

Kartu su paroda „Polemiškai maža“ E. Lucie-Smithas „atvežė“ į Lietuvą terminą „stakizmas“ (stuckism). Šiandien lietuviškas „Google“ primygtinai siūlo žodį „stakistai“ keisti į „statistus“. Vargu ar šis judėjimas prigis Lietuvoje, tačiau susipažinti artimiau buvo tikrai įdomu. Stakizmas – 1999 metais Didžiojoje Britanijoje atsiradęs tarptautinis meno judėjimas. Stakistai propaguoja figūrinę tapybą, priešinasi konceptualizmui, nemėgsta garsiosios Charleso Saatchi YBA (Young British Artists) kartos ir Turnerio prizo. Patys teigia kuriantys remodernizmą. Vizualiai jų kūrybai būdingi nedideli formatai (kaip priešprieša šiandien įsigalėjusiems didžiulio formato kūriniams) ir stilistinis artimumas vokiečių ekspresionistams ar primityviajam menui. Kelis stakistams priklausančius menininkus galima pamatyti parodoje „Polemiškai maža“, kurioje eksponuojami tik nedidelio formato kūriniai. Šalimais besiglaudžiantys lietuvių menininkų mažo formato darbai daugiausiai sukurti specialiai šiai parodai ir neturi vienos ideologijos. Tačiau bendrame parodos kontekste lietuviškasis kampelis atrodo įdomiai. Gražu stebėti, kaip atskiri darbai siejasi su kitais eksponatais. Su provokuojančiais britų darbais dera Laisvydės Šalčiūtės moteriškumo tema, vykusią partiją sudaro Žygimanto Augustino ir Maslen&Mehra „žaidimai“ su meno istorija, į ekspresyviai tapybiškų stakistų panoramą natūraliai įsilieja Audriaus Zakarausko paveikslai. Sumanymas šalia britų menininkų rodyti ir lietuvių autorius įdomus vietiniams žiūrovams ir naudingas patiems menininkams. Juo smagiau, kad lietuviškoji dalis neatsiskyrė tylia siena, o visavertiškai įsiliejo į parodos visumą.

„Naujasis Irano menas“ – paroda, pasiekusi Klaipėdą internetu, taip apeinant šalies cenzūrą. Rodomi fotomenininkų ir kelių tapytojų – Irano stakistų – darbai. Projekte dalyvaujantys fotomenininkai buvo atrinkti 2010 metais „Facebook“ vykusiame Irano meno konkurse „Persbook“. Tikiu, kad estetiški, užuominų ir metaforų kupini kūriniai pasirodys artimi atsargiai ir kiek konservatyviai Lietuvos publikai.

Apibendrindama drįsčiau teigti, kad profesionaliai parengta paroda bus įdomi ir vertinga skirtingoms auditorijoms. O stebint ambicingas ir nuolat tobulėjančias Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro rengiamas parodas galima ir atsidusti: norėčiau, kad KKKC būtų Vilniuje.