Balvonas

ANDRIUS PATIOMKINAS

Ar žinojote, kad veidrodžiuose gyvena balvonas? Neturiu supratimo, kada jis ten apsigyveno, bet užtat gerai atsimenu, kada aš tai sužinojau. O sužinojau tada, kai vienas žmogus manęs paklausė: „Ar esi matęs balvoną?“ – „Ne“, – sakau. „Tai pažiūrėk į veidrodį ir pamatysi.“ Na, aš ir pažiūrėjau. Ir tikrai pamačiau balvoną! Aš taip išsigandau, o paskui taip pasišlykštėjau ir įsiutau, kad sudaužiau veidrodį. Bet balvonas, žinokit, niekur nedingo. Jis persikėlė į kitą veidrodį. Kovoti su juo – bergždžias reikalas: kad ir kiek veidrodžių vėliau sudaužiau, tą patį balvoną išvysdavau vis kitame veidrodyje. Galiausiai neapsikentęs nutariau jį toleruoti. Tegu gyvena, ką jau čia. Juo labiau kad tai tapo savotiška pramoga: kai užsimanau pasišiurpinti, pasižiūriu į veidrodį ir… niekada nenusiviliu! Rekomenduoju ir jums. Jei kada kils noras pamatyti siaubingą padarą, tiesiog žvilgtelkite į veidrodį. Geriau už bet kokį siaubo filmą. Ar zoologijos sodo eksponatą. Kai pagalvoji, kokių tik padarų Dievas nėra sutvėręs!

_

Trys varnos

Dvi varnos.

Viena ilgai, atkakliai, aistringai gainiojasi kitą. Neatsilieka nė per sparno mojį.

Turbūt įsimylėjėlės. Pardon. Įsimylėjėliai. Pardon. Nesvarbu. Žodžiu, dvi įsimylėjusios varnos.

Viena pražiojusi snapą. Ta, kurią gaudo. Pavargo? Užduso? Duoda ženklą? Taip gundo?

Ne, išsižiojusi ir antroji. O pirmoji snape kažką nešasi.

Ne, atrodo, tai ne alyvos šakelė…

Besigainiojančioji turbūt nori padėti panešti! O pirmoji varna, matyt, nenori varginti savo draugo. Arba bando savo mylimąjį: kaip ilgai jis dėl jos lakios?

Sprendžiant iš antrosios varnos įkarščio, jos ketinimai labai rimti. Ji tiesiog veržiasi perimti mylimosios nešulį. Ji įsitikinusi, kad galėtų saugiau panešti, geriau paslėpti mylimosios snapo turinį!..

Tačiau varna su nešuliu dar nepasiduoda, dar koketuoja…

Ei!.. Pirmoji varna, atrodo, per daug prasižioja ir… ir… ir… niam niam niam!

Tfu, na ir šlykštynė!..

_

Nėr to blogo

Dirbau aš vienoje stambiausių šalies įmonių. Didžiosios krizės laikais joje taip pat buvo sumanyta susiveržti diržus, o taupyti pradėta, kaip ir dera, nuo pačių mažiausių dalykų.

Taigi pradėjus veržtis diržą prispyrė mane vienas ir, beje, labai rimtas reikalas. Ilgai nelaukęs, ėmiau jį tvarkyti – išėjau iš kabineto ir patraukiau į tualetą, kurių būta po vieną kiekviename daugiaaukščio mūsų įmonės pastato aukšte. Užsidegęs šviesą ir užsirakinęs, sagstydamasis kelnes meiliai pažvelgiau į klozeto ryklę. Bet šypsena nuo veido dingo, o kelnes teko paskubom vėl užsitempti, pamačius, kad tualete nėra popieriaus. Nėra ir padėties be išeities, greitai sumečiau ir pakniopstom užlėkiau laiptais į trečią aukštą. Čia prie kabineto su užrašu WC driekėsi nekantriai trypčiojančių tik iš matymo pažįstamų kolegų eilutė. Kadangi mano reikalas buvo skubiai tvarkytinas, neklausęs, kas čia paskutinis, nukūriau į ketvirtą aukštą. Šičia tualetas skendėjo visiškoj tamsoj – kažkas taupymo sumetimais buvo sugalvojęs išsukti lemputę. Nutaręs apgraibomis nebandyti laimės ir nedaryti revizijos, nusispjoviau (tikiuosi, į kriauklę) ir užlipau dar aukščiau. Penkto aukšto tualetas buvo užrakintas, o į mano mandagų, bet atkaklų beldimą niekas neatsakė. Praradęs viltį sulaukti žodelio „prašom“, strimgalviais nulėkiau į šeštą aukštą – į pasaulį vis dar veržėsi tai, ko liežuvis neapsiverčia pavadinti nauja gyvybe. Prie šešto aukšto tualeto durų niekas nesibūriavo, nors čia netrūko nei šviesos, nei popieriaus. Tokio keisto elgesio priežastis išaiškinau be didelių protinių pastangų: klozete, skleisdama ne oro gaiviklio kvapą, pūpsojo aiškios paskirties objektų krūvelė (koks prustiško sukirpimo rašytojas aprašytų ir jų spalvų paletę, ir kvapų puokštę, bet aš gi ne prozaikas). Kažkas, sutvarkęs svarbų reikalą, matyt, sugalvojo pataupyti vandenį ir užsuko bakelio čiaupą. Smarvė mane įveikė be didesnio pasipriešinimo – užsikimšęs nosį, nėriau lauk ir, nieko geresnio nesugalvodamas, užšuoliavau į septintą aukštą. Iš šalies žiūrint turbūt buvau panašus į žmogų, kuris laksto kaip susišikęs. Bet, tiesą sakant, nuo šešto aukšto toks apibūdinimas jau nebeatitiko realybės. Po paskutinio aplankyto tualeto, kurio smarvė man ne susuko vidurius, o atvirkščiai, rimtas reikalas manęs nebespyrė. Tačiau užlipus net iki septinto aukšto nesinorėjo, taip sakant, grįžti nieko nepešus (buvau parašęs „tuščiomis rankomis“, bet išbraukiau). Buvo gaila įdėtų pastangų ir sugaišto laiko, be to, po šitokio lakstymo norėjosi pailsinti kojas, prisėdus kur ant klozeto. Septinto aukšto tualete, kaip tyčia, buvo ir popieriaus, ir šviesos, ir vandens bakelyje, tad, ilgai nesvarstęs, nusprendžiau šioje vietoje žūtbūt užbaigti antrame aukšte pradėtą misiją. Taigi užtūpiau klozetą.

Vis dėlto pasiekti išsikeltą tikslą nebuvo taip paprasta ir lengva, kaip atrodė iš pradžių. Nepadėjo nei valingos pastangos, nei savitaiga. Galiausiai nutariau atsipalaiduoti ir neforsuoti įvykių. Tiesiog sėdėjau ir laukiau. Mano vienišus apmąstymus kartais nutraukdavo nekantrus beldimas ar net baladojimas į duris iš anos pusės. Laimė, taupymo entuziastams dar nebuvo šovę į galvą iš tualeto durų išimti spynos (kad nesidėvėtų), tad jaučiausi gana ramus. Vienu metu buvau pradėjęs rimtai gailėtis, kodėl įmonės vadovybė nenurodė vietoj tualetinio popieriaus naudoti laikraščių, bet tuoj pat prisiminiau, kad ir laikraščiai jau buvo tapę prabanga – jų niekas nebeužsakė. Įdomu, iš kur sužinosime apie krizės pabaigą, dar spėjau pagalvoti, bet tuo metu mano neplanuotai užsitęsusį plano vykdymą vainikavo sėkmė. Palengvėjusia širdimi ir ne tik galėjau palikti septinto aukšto tualetą ir grįžti į savo darbo vietą. Tiesa, ne iš karto, nes ir čia ne viskas ėjosi kaip sviestu patepta. Septintame aukšte buvo nuspręsta pataupyti higienos sąskaita, tad muilo rankoms nusiplauti teko dar kiek palypėti. Aštunto aukšto tualete muilo radau, bet iš čiaupo, žinoma, nebėgo vanduo. Muiluotomis rankomis teko ropštis dar aukščiau. Taip aš atsidūriau devintame aukšte, kur, pagaliau nusimazgojęs rankas, laikrodyje prie lifto išvydau, kad tvarkydamas rimtąjį reikalą sugaišau, t. y. sutaupiau, net pusę darbo dienos. Todėl nenusiminiau – juk per krizę svarbiausia kuo ilgiau turėti darbo. Džiaugiausi ir tuo, kad mūsų aukščiausieji vadovai nebuvo išsiugdę įpročio spausti rankų žemesniosios grandies personalui, todėl sutiktiems ant laiptų nereikėjo nei tiesti dar smirdančios, nei kišenėje slėpti muiluotos rankos. Vis dėlto nenorėdamas ilgiau gaišti, – darbo diena jau ėjo į pabaigą, – išsikviečiau liftą. Įlipęs į jį, pakilios nuotaikos nuspaudžiau antro aukšto mygtuką. Kaip tik tuo metu kažkam kilo mintis – turbūt elektros taupymo sumetimais – liftą išjungti. Ir įjungti, ko gero, tik Didžiajai krizei pasibaigus… Kaip tik dėl to dabar aš turiu gražaus laiko čia sėdėdamas jums visa tai aprašyti. Tik neklauskite, kuo.