Apie tai, kaip niekada nestudijuosiu semiotikos

JURGA TUMASONYTĖ

Štai jau antra diena tėvo sode skinu vyšnias. Atsikeliu prieš septynias, pasiimu nupjautą limonado butelį (jį reikia pasikabinti ant kaklo lyg gigantišką medalioną). Pasilypėjusi kopėčiomis, raškau į jį prisirpusius vyšnių kūnelius, retkarčiais sušvilpdama pririštam šuniui, kuris pavydžiai inkščia medyje įsikūrusiam objektui. Taigi esu strazdas, renkantis uogas. Vakare jas apipilu cukraus kalnu ir verdu, o tėvas mazgoja stiklainius. Šiais metais geras derlius.

Po „Panoramos“ susitinku su draugu, užpraeitais metais sugalvojusiu tapti kunigų seminarijos auklėtiniu. „Ar jau įstojai į magistrantūrą?“ – klausia jis, ir aš atsidūstu į viršų užversdama akis. Liepos pradžioje vykusioje „Baltų lankų“ akademinių studijų savaitėje šis klausimas buvo dažnesnis už: „Ką šiandien gersime?“ Semiotikų chebra godžiai klausėsi pranešimų, grožėjosi Liškiava, vakarais diskutuodavo apie semiotinius kvadratus, Harį Poterį, vaikingas katytes etc. Šio straipsnio autorė tokios didelės koncentracijos semiotikų gaujoje atsidūrė pirmą kartą, todėl vakariniuose pokalbiuose išliko kukli. Retkarčiais uoliai atsakydavo į klausimus apie tolesnes savo studijas ir bakalauro darbo pažymį (tačiau paslapčia svajojo, kaip grįžusi iš Druskininkų lengvabūdiškai klausysis ponios Holiday, virs vyšnių uogienę, paskui važiuos prie jūros ir pasiims kokį pono Irvingo romaną arba kitą lengvybę).

Pasakojimas apie įvykusius renginius man panašus į aistrą rodyti vaizdo klipus internete: reikia pasikviesti nieko neįtariantį draugą (geriausia, jeigu jis tuo metu iš tiesų yra užsiėmęs) ir junginėti klipus sakant: „Nesupyksi, jeigu parodysiu dar vieną? Šitas labai geras. Oi, pala, o tu matei tokį kitą? Tuoj parodysiu.“ Paprastai adresatas vangiai reiškia entuziazmą, mandagiai linkčioja galva ir desperatiškai dairosi į duris. Tiesa, nutinka ir taip: vangumas perauga į susidomėjimą, o kartais net į katarsį. Panašiai būna ir su ilgiausiais renginių aprašymais. Jie įdomūs tiems, kurie tame diskurse dalyvavo. Visiems kitiems – tik per atsitiktinumą… „Tumasonyte, po velnių, gal jau pasakyk, koks šio rašinio tikslas?“ – sakau nuo vyšnių pajuodusiais nagų pusmėnuliais klapsėdama daugtaškius. Manau, kad tikslas būtų savaiminis įvykusios tikrovės rekonstravimas, mėginimas įtraukti Kitą į savo pačios atmintį. O į atmintį įtraukti objektai turėtų perversti kitą puslapį. Na, nebent norėtų pamatyti deformuotus daiktus ir garsus, kuriuos su malonumu savo patirtyje suvirškinau.

Taigi dvidešimt pirmoji „Baltų lankų“ akademinių studijų savaitė prasidėjo nuo policininkų racijų, šnypščiančių palei Prezidentūrą (galbūt to veiksmo kaltininkė Hillary C. tuo metu nervingai purškėsi laku plaukus), sveikinimosi su kolegomis, stovėjimo per lietų, riedėjimo autobusu į Druskininkus, miegmaišių tiesimo dviviečiame kambariuke keturiems, oraus žygiavimo link „Europa Royale“ viešbučio, išmušto raudonais kilimais, ir pliumptelėjimo į pilką kėdelę stiklasienėje konferencijų salėje. Pirmasis (man bene įdomiausias) prelegentas filosofas Mintautas Gutauskas pasakojo apie cinizmą, kurio struktūra iš pradžių nėra tokia paprasta, kaip ir pati sąvoka nėra vienareikšmė – tai ir kalbėjimo, ir veikimo būdas. Diogenas Sinopietis, kinikų mokyklos atstovas, linksmai gyveno statinėje. Kaip žinoma, tokia askeze susižavėjo Aleksandras Didysis ir mainais į statinę Diogenui pasiūlė prašyti visko, ko anas geidžiąs. O tas imperatoriui paliepė neužstoti jam saulės. Kinikas kvietęs gyventi sveikai – pagal prigimtį. Pavyzdžiui, valgyti, šlapintis ar santykiauti bet kur ir bet kada, jei tik atsiranda poreikis. Prigimtis čia suvokiama kaip physis (gamta be kultūrinių predikatų). Kinikui būtina atsisakyti gėdos: Diogenas neigė kultūrinius ir socialinius ryšius. Net ir kanibalizmas nėra labai ydingas daiktas, turint omenyje, kad visame kame vyksta nuolatinė apytaka, tad net ir duonoje yra mėsos (galbūt tavo mirusio dėdės). Kiniškam sąmojui ir juokui būdinga ironija ir distancijos santykis. Puolama kiniko reakcija – didybės sumenkinimas, o kuo aukštesnis objektas (tarkim, Aleksandras), tuo didesnis pažeminimo momentas. O raidelę k į c vokiečiai pakeitė tik XIX a. Cinizmo priešybė – naivumas. Pats cinizmas priklauso nuo laikotarpio, t. y. svarbu, kas tuo metu laikoma šventa ir tyra. Bėgant laikui, termino raiškos forma kinta. Ir dabartinis cinizmas suvokiamas kaip santykis su realybe. Kitaip tariant, tam tikro pobūdžio realizmas (dviguba realybė). Kai valstybės politikoje egzistuoja oficiali tiesa (žinoma liaudžiai) ir valdovo tiesa (žinoma tik jam). Šiuolaikinis cinizmas perima realybės konstituciją, o visuomenė vis labiau įsitraukia į valstybės valdymą, todėl cinizmas tampa masiškas. Cinikai ieško tikrų, užslėptų tiesų, o cinizmas reiškiasi demaskavimo būdu. Tikrovė suvokiama per neigimą ir parodo baudžiamąją galią prieš idilę. Cinizme visuomet egzistuoja dvi tiesos. Čia kaip pavyzdį Gutauskas pateikė anekdotą: „Merginos tariasi, kokias kaukes galėtų pasigaminti naujametiniam kaukių baliui. Viena sako: tai ateikime be makiažo.“ Šiandien cinizmas viešas ir savaime suprantamas. O nuogą tiesą žino visi (pavyzdžiui, policininkai, ramiai pravažiuojantys pro Sodų gatvėje stovinčias kekšes, arba balsavimo biuletenį pildanti močiutė, žinanti, kad visi politikai iš tikrųjų yra vagys, aferistai). Čia viešumas sąlygoja naivumo atsiradimą, nes asmeniškos praregėjimo patirties nebeliko (ciniko siekiamą demaskavimą už jį atlieka žiniasklaida). Naivu, nes į tiesą žiūrima iš jos antrosios pusės, taigi ignoruojama oficialioji tiesa. Nelaiminga toji ciniška sąmonė: ji ilgisi naivumo. Filosofas mestelėjo, kad laimė yra tik tuomet, kai esi kvailas ir turi darbą (ūmai ėmiau galvoti, kad greitai važiuosiu skinti vyšnių ir tikriausiai būsiu laiminga). Cinikas – tai kraštutinis melancholikas, kontroliuojantis savo depresijos antplūdžius. Tačiau nuoga tiesa nėra toji realybė, su kuria jis norėtų gyventi. Iš kiekvieno kampo grasina beprasmybė, aukštybė netenka prasmės, o realizmas – vertybinio momento.

Vėliau semiotikas Kęstutis Nastopka nagrinėjo Albino Žukausko eilėraštį „Padravos totoriukė“. Deja, per pertrauką ilgai rūkėme ir pavėlavome, tad negavau tyrinėjamo teksto, o užrašų knygelėje pasižymėjau: „Semiotika – tai tortas „Napoleonas“, kurį reikia valgyti perkandant visus sluoksnius.“ Po profesoriaus kalbėjo semiotikė Nijolė Keršytė. Kadangi buvau lankiusi jos paskaitas, tema buvo viena ausimi girdėta, todėl atkutau tik pranešimo pabaigoje, prelegentei parodžius filmo, kuriame kietą riešutėlį vaidina Bruce’as Willisas, ištrauką. Anam labai trūko laiko Niujorko gelbėjimo misijai atlikti: laikas filme panaudotas kaip pasakojimo turinio forma.

Vakare sėdėjome savo vilos kieme – prie paukščiukų išmatomis aptaškyto stalo. Rinkosi intelektualusis jaunimas, uodai siurbėsi į kojas, sklandė terminai ir gerklinis mergaičių juokas. O kitoje kiemo pusėje stovėjo didesnis stalas su didesniais filosofais. Jų centre – Algis Mickūnas, įsikandęs cigarą, žvitrus ir labai dievinamas.

Ryte fenomenalusis Mickūnas skaitė paskaitą apie fenomenologijos pradus, o jo vakaro draugai kaip reikiant įmigo. Vienas ėmė knarkti knapsėdamas pirmojoje eilėje, kitas tiesiog šleptelėjo ant žemės šoninėje eilėje ir, susirietęs it gemalas, kiniškai tęsė savo gilųjį knarksmą. Kol kolegos dalinosi (galbūt tuo pačiu) sapnu, Mickūnas kalbėjo: sąmonė nėra vidinis būvis, bet nuoroda, intencija. Mano girdėjimas ar mylėjimas yra nukrypimas į pasaulį, o be pasaulio manęs nėra. Kur yra sąmonė? Matai pro langą einantį žmogų – ten tavo sąmonė. Mano sąmonė plečiasi per kitus: mes priklausome istorinei sąmonei, bet ją pakeičiame savo individualiu įnašu. Kas svarbiau – bendruomenė ar individas? Vienas grindžia kitą. Per pertrauką antrasis krituolis pradingo, o pirmasis ir toliau nieko neįtardamas jaukiai knarkė pirmojoje eilėje. Kai draugiški semiotikai jį pažadino – susierzino. „Supraskite, aš taupau savo laiką. Aš visą naktį nemiegojau, supraskite“, – murmėjo varomas iš salės (daugiau per paskaitas ano nemačiau, nors per vakarines išgertuves sėdėdavo ir mandagiai prideginėjo žymesniems intelektualams cigaretes).

Mane nustebino jaunoji Justina Raižytė, skaičiusi pranešimą apie pantonalią muziką. Antrakursė politikos mokslų studentė buvo idealiai pasiruošusi: tinkamu laiku nuspausdavo tinkamą skaidrę, greitai ir lengvai plėtojo mintis. Raižytė kalbėjo apie garso evoliuciją, muziką kaip grynojo kalbėjimo idėją. Apsistojo prie konceptualiosios kūrybos, kur tik užgimusi idėja turi būti muzika. Tokia muzika turi būti girdima vidine ausimi. Svarbu atpažinti struktūrą kaip grynąją idėją. Bėda tik ta, kad žinant konceptą paties kūrinio klausymas tampa nebeįdomus. Pabaigoje prelegentė skyrė užduotį: interpretuoti konceptualiosios muzikos gabaliuką. Kažkas spėjo, kad ištrauka ypatinga išretintomis natomis. Pabaigoje Raižytė pateikė atsakymą: tai katinas, vaikščiojantis per pianino klavišus. Visi kvatojosi ir plojo.

Saulius Žukas kalbėjo apie blefinį Vilnių ir semiotinę topologiją, skirtą tokio pobūdžio analizei. Skaidrėse matėme Tomo Kaunecko fotografijas iš ciklo „2039“: manekenę, sėdinčią ištaigingame fotelyje prie išsekusios Neries, ar plačių antakių modelį prie Baltijos jūros, primenančios Aralo ežerą. Čia svarbu ne tai, kaip miestas atrodo, bet tai, kaip jis vaizduojamas fotografijose (o miesto fotografijos dažniausiai pateikiamos retušuotos). Analizuojant objektai skaidomi ir lyginami tarpusavyje. Po Žuko pranešimo tematiškai tikslingai išklausėme iš pirmadienio į šeštadienį atkeltą jaunesniosios kartos semiotikės Gintautės Žemaitytės paskaitą apie plastinės semiotikos metodą. Plastinė semiotika siūlo atsiriboti nuo figūratyvaus matymo ir pereiti į formų, spalvų režimą. Jos instrumentai: topologinės (susijusios su išdėstymu erdvėje, pvz., tiesių ir lenktų linijų), plastinės (kontūrai, tūriai ir kt.) ir chromatinės (spalva ir medžiagiškumas, tekstūra) kategorijos. Medžiagiškumo pavyzdys: juodaodžių velnias dažniausiai būna baltas, o baltaodžių – juodas. Plastinėje semiotikoje keliamas klausimas, kaip analizuoti tai, ką patiriame estetiškai, ir kai sunku tai racionaliai paaiškinti. Analizuojant pasitelkiamos opozicijos: aukštai–žemai, minkštas–kietas. Sužinojau, kad taip analizuoti galima net vestuvines puokštes, jų nuotraukų Žemaitytė mums ir parodė.

Sekmadienio rytas prasidėjo filosofo Tomo Sodeikos pranešimu. Jis parodė ištrauką iš Woody Alleno filmo „Ani Hol“, kuriame trumpai šmėkšteli ir populiarusis 8-ojo dešimtmečio medijų specialistas Marshallas McLuhanas (paraštėje užsirašiau pastabą: gauti ir perskaityti McLuhano knygą „Gutenbergo galaktika“). Iš viso pranešimo labiausiai įsiminė tai, kad svarbu pamatyti pokyčius vienoms medijoms pereinant į kitas. O sąmonė yra kaip terpė, į kurią panardinamas vaizdas įgyja prasmę. Dar užsirašiau, kad kompiuteris yra salamandra (hibridas).

Antroji prelegentė (kažkodėl išgirdus jos vardą man visada kyla asociacijų su Persija, vynuogynais ir ant kojų skimbčiojančiomis aukso apyrankėmis) dailėtyrininkė Tojana Račiūnaitė skaitė pranešimą apie šešėlius ir debesis. Pradžioje ji kalbėjo apie šešėlio vietą krikščioniškojoje kultūroje, kur jis turėjo tiesioginę kūno pratęsimo funkciją. Viduramžiais šešėliai vaizduoti spindulio pavidalu, o baroko epochoje vietoj šešėlių atsirado debesys. Nuo XVI a. Apreiškimo scena neįsivaizduojama be debesų. Debesis tinkamiausiai parodo dieviškumą – tai anapusybės ženklas ir vizualus tiesiogiai nematomų objektų atstovas. Romantizmo epochoje debesys tampa įdomūs ne kaip transcendentiniai reiškiniai, bet kaip fizikiniai kūnai. Žodžiu, debesų vaizdavimo istorija. Iš kolegės menotyrininkės, sėdinčios dešinėje, gavau aibę nuorodų į visokiausius meno tinklalapius ir knygas. Taigi pranešimas buvo visokeriopai naudingas.

„Kai jis kalba, aš nieko nebegirdžiu ir nebematau aplinkui“, – per pietus sakė viena studentė. Ir buvo teisi, nes Arūnas Sverdiolas geba pačiais paprasčiausiais žodžiais įtraukti publiką į filosofinių klausimų verpetą. O tuokart jis kalbėjo apie daiktų grįžtį. Užsirašiau: filosofas pažymėjo daiktų judėjimą vertikalia ašimi: rodyklė žemyn yra mirtis, o rodyklė aukštyn – grįžtis. Net ir rūpestingai tausojamas, kiekvienas dirbinys turi ribas. Išmestas jis atsiduria tolimiausioje žvilgsnio periferijoje. Vėliau iš dirbinių ir kūrinių nupuolama į gamtos dirbinių pasaulį, taigi dirbiniai yra „sušlamštinami“. Išmestas dirbinys pradeda suktis gyvosios ir negyvosios gamtos pasaulyje. Dirbinys priklauso žemei: iš jos pasirodo viskas, kas pasirodo. Taip dirbiniai iš vektorinio laiko sugrįžta į ciklinį ir betikslį gamtos laiką. Žemė nieko nestokoja ir abejingai veržiasi, pvz., taip kaip veržiasi tekantis upelis (jis betikslis!). Žemė praryja kūnus visa ką sumedžiagindama. Dirbinių atidėjimas į šalį – tai jų dirbiniškumo atėmimas. Taisymo šiuolaikinėje kultūroje nebėra, nes dirbinį tausoti kainuoja daugiau negu jį taisyti. Mes priklausome vienkartinių dirbinių erai. Prisimenant sovietmetį, yra žinoma, kaip žmogeliai plaudavo išteptus celofaninius maišelius. Taigi aukšta moralinė vertė buvo suteikiama vienkartiniams daiktams. Dirbinio buvimas, t. y. kūrimas, kartu yra ir naikinimas. Žmogiškųjų artefaktų kūrime slypi prievarta. Statula glūdi akmenyje. Antroji naikinimo pusė: iškaldamas statulą, tu naikini luitą. Ir net prabildamas tu sunaikini tylą. Pvz., gal dabar nešioji grandinėlę iš romėniškosios aukso statulos. Žemės apdirbimas jau darbas, bet dar ne dirbinys, jei jau kalbėsime apie pačios žemės dirbiniškumą. Naudingi daiktai išnyksta dažniau nei nenaudingi (pvz., amuletai). Ties vandalizmo objektais koncentruojasi aistros, esančios už objekto (pvz., šiukšliadėžė, spardoma chuliganų kaip panieka policininkams). Grįžties judėjimas: sušlamštinimas gali įgyti priešingą virsmą. Kitoks geismas ir sauga daiktui, kuris grįžta. Radinio grįžtis: daikto pomirtinė metamorfozė. Nereikalingi daiktai pildosi atminčiai: taigi susiduriame su  priminimo funkcija. Tokie grįžties daiktai tampa materialios medžiagiškos atminties pėdsakais. Sugrįžusiųjų funkcijos keičiasi, tad daiktų judėjimas yra asimetriškas.

Pirmadienį susipakavome daiktus ir atėjome paklausyti paskutinių pranešimų. Andrius Bielskis, iš pranešėjų išsiskiriantis politinėmis pažiūromis, uždavė svarbiausią paskaitos klausimą: ar galima atskirti ideologiją nuo religijos ir tikėjimo? Ideologija yra politiką ir religiją jungianti grandis. Pasak ortodoksinio marksizmo, ideologija – iškreipta sąmonė (dėl tokios minties propagavimo pranešėjas vėliau sulaukė pasipiktinusių komentarų). Siūloma išsilaisvinimo politika: giliai demokratinė visuomenė, emancipacija kaip išvadavimas iš priespaudos, bandymas suvokti ir kurti egalitarinę visuomenę. Davimo ir gavimo tinklais grįsta visuomenė. Tikėjimas tampa religine ideologija, kai jos atstovai ima moralizuoti visą visuomenę iš politinės galios pozicijų. Bielskis siūlo iš naujo eliminuoti Marxo kapitalą. Koks dar komunizmas? Jo seneliai taip pat nukentėjo Sibire…

Akademinių studijų savaitę užbaigė (ją turėjusi pradėti) nuobodulio estetikos specialistė Agnė Narušytė. Kalbėta apie Lietuvos fotografijos dabarties istoriją (beje, radau skaitytos paskaitos skaidres internete). Šiandien vykstantys memorializavimo procesai fotografijose yra vykdomi kaip simbolinio kapitalo kaupimo strategija. Tikėkimės, kad knygos apie Lietuvos fotografijos istoriją pasirodymas jau ne už kalnų. Beje, pranešimo pabaigoje Narušytė pacitavo Johną Bergerį: Johnas Bergeris klausia: „Kas mums tarnavo vietoj fotografijos iki jos išradimo?“ Ir atsako: „Atsakymas, kurio tikimės, yra graviūra, tapyba, piešinys. Bet gilesnę tiesą atskleistų toks atsakymas: atmintis.“

Aptariant rezultatus ir tolesnes akademinių studijų savaitės perspektyvas, atkreiptas dėmesys į laiko stygių (jo neužtekdavo klausimams ir užsitęsusiems komentarams), norėta ir didesnės temų įvairovės, taip pat nors vieno svečio iš užsienio. Džiaugtasi nauja, erdvia sale. O aš ta proga prisiminiau neseniai matytą LRT aukso fonde esančią laidą apie 1996 metų „Santarą-Šviesą“. Laidoje parodyta filmuota ištrauka, kaip vienas Amerikos lietuvis šaiposi iš Sigito Parulskio skaitymo manieros, o šis susiraukęs peša cigaretę ir vėliau ironiškai vaizduoja Laisvės statulą. Tuokart poetas neigiamai atsiliepė apie amerikietiškos „Santaros-Šviesos“ perkėlimą į Lietuvą, vargšų rytų europiečių ir svajonių šalies intelektualų nelygybę, šiems įsivaizduojant esant geresniems, o Darius Kuolys apgailestavo dėl mažo dalyvių susidomėjimo. Pasibaigus šiųmetinei „Baltų lankų“ savaitei, atrodė, kad apgailestauti nėra dėl ko. „Tik vyšnios man pasirodė aktualiau už semiotinį kvadratą“, – pasakiau savo draugui klierikėliui ir mes nukaukšėjome Kauno senamiesčiu.