Apie pirmąją meilę

AISTĖ KILTINAVIČIŪTĖ

Mano pirmoji meilė, kaip ir dera kartos, užaugintos auklių, pusgaminių ir „Nintendo“, atstovei, buvo virtuali.

Nesupraskite neteisingai. Lulu, laimei, nepasivadinau, nors tada nežinojau, kokias konotacijas perša šis žodis, ir internetinių draugų ieškoti nepuoliau: pernelyg veidmainiška atrodė linkėti vakarėlių liūtams ramių ir dvasingų šventų Kalėdų. Vis dėlto Džuljetos amžius darė savo: nieko nuostabaus, kad filologinių iškrypimų turinti paauglė su mylimuoju susipažino bibliotekoje. Ir meilė vėliau tapo visai reali, tik prasidėjo netiesiogiai.

Mus suvedė Homeras. Elenos ir Pario istorijai atkartoti man pritrūko ir grožio, ir polinkio į dramatizmą. Prisiskaičiusi literatūros vadovėlio ištraukų nutariau, kad išurbti kiklopui akyje skylę yra ganėtinai išmoninga; deja, retas rašytojas gali pasigirti tapęs klasiku dar būdamas gyvas, taigi teko nusivilti supratus, kad intymaus rendez-vous su Homeru suorganizuoti nepavyks. Ko gero, jis ir nebūtų nusisekęs – bendravimas su mąsliai lyrą virpinančiais dainiais, į kiekvieną klausimą atsakinėjančiais: „Koks žodis pro tvorą dantų tau prašoko?“, – ne mano amplua.

Teliko žingsniuoti į biblioteką ir ieškoti „Odisėjos“. Tada transcendencija ir įkišo savo trigrašį: knygų grąžinimo terminų lapeliai parodė, kad penkias knygas, kurias išsirinkau, – nė kiek nesusijusias, beje, – prieš mane buvo pasiėmęs tas pats žmogus ir netgi vienu kartu. Džiaugsmingai kvykčiojau, lyg atradusi šeštąjį Dievo buvimo įrodymą ir – o šventas naivume! – visai nenutuokdama, kad meile užkrėsti įmanoma ir per spausdintą žodį.

Grąžindama knygas kažin kur labai skubėjau. Prieš mane eilėje stovėjo jaunuolis, vienas tų, kuriuos padorios motinos vadina „perspektyviais“, bet nieku gyvu nelinki savo dukroms. Gal bibliotekoje tvyrojusi tvankuma, gal ribas peržengęs įžūlumas, o gal kaip rudimentas užsilikęs vergvaldžio instinktas lėmė, kad išspjoviau: „Praleisk, plebėjau, aš turiu mėlyno kraujo.“ Jaunuolis visai nesutriko, dargi susidomėjęs atsigręžė ir tarė: „Neblogai, vadinasi, tau lengviau padirbinėti sutartis su velniu.“

Tada laiko staiga atsirado. Kad ir išsiaiškinti, jog jau susipažinome netiesiogiai, švelniai kaip neregiai liesdami to paties „Odisėjos“ leidimo ir kitų keturių knygų puslapius. Paskui tradiciškai gyrėme vienas kito humoro jausmą ir muzikinį skonį – kas nežino, kad tai greičiausias būdas susidraugauti? Pasipylę klausimai, ką veikiu laisvalaikiu, kur lankausi ir su kuo bendrauju, bylojo apie gąsdinančiai greitai privatėjantį santykį. „Tu – kaip Puccini arijos: iš pradžių trikdanti, bet vėliau visai vežanti“, – tarstelėjo mano naujasis bičiulis, prieš tai nepamiršęs išsiaiškinti, kada susitiksime dar kartą. „Pats tu postmodernistas kažkoks“, – norėjau atsikirsti, tik nebespėjau. Misteris X išnyko bibliotekos stelažų labirinte.

Visą gyvenimą traukiau keistus tipus. Pareigą papasakoti man savo gyvenimo istoriją jaučia ir iš universiteto išmesti fizikai, ir nuskurę vargetos. Tokiems atbaidyti draugė turi veiksmingą metodą: jei jau nepavyksta išsisukti nedavus telefono numerio, jį diktuodama bent keliose vietose įterpia remarką „bet koks skaičius“ – atspėk ir laimėk aukso puodą. Šita pažintis, tiesa, keistumu pranoko visas kitas: mano bičiulis mokėjo judinti blakstienas horizontaliai ir dar kaip profesionaliai tai darė! Siejau paranormalius gebėjimus su mistiška vaikino kilme: ketvirtadaliu uzbekas, jis galėjo išmokti tokių gudrybių tarnaudamas pas kokį nusususį šamaniūkštį Kyzylkumų dykumos vidury. Kai papasakojau apie savo brangiojo keistenybes draugei, ji nustebusi šūktelėjo, kad tai fiziškai neįmanoma. Viską, kas moksliškai nepaaiškinama, įprasta vadinti stebuklu, todėl, matyt, įsimylėjau šventąjį. Ir pamesk lauksargius, kaukus ir žemėpačius po tokių įvykių, kad gudrus. Imi galvoti, jog tikrai yra žmonių, kuriems ryšys tarp dangaus ir žemės – tiesioginė transliacija. Užrašų knygelėje šia tema tūno tokia pastaba: ko gero, meilėje tikėjimo prireikia nė kiek ne mažiau nei narpliojant teologinius kazusus.

Kitąkart susitikome prie jūros. Einant pro uždarytus žuvies kioskus, šikšnosparniai ir kvailos praeities istorijos slapstėsi liepose, ir aš įsivaizdavau esanti šalta ir abejinga feministė, neleisdama jam sumokėti už kavą. Pagal žingsnių ritmą lingavo ant riešo pakibęs skėtis, tiesa, be papūgos rankenos, ir visai rimtai kontempliavau: kažin, ar šiais laikais dar įmanoma išsiburti būsimą vyrą Kūčių naktį? Kai priėjome namus, jis negrabiai čiupo mano leteną, kiek suglumęs murmtelėjo, kad turiu labai gražų nykštį, tinkamą blusoms traiškyti, ir kad galėtų apie mane svajoti, jei tik norėčiau. „Gal tiek to“, – įgėliau. Jis visai nesutriko, atrakino buto duris, mostelėjo ranka į kėdę (atseit – sėskitės, gerbiamoji) ir ėmė kaisti vandenį arbatai. Virdulys buvo senoviškas, gėlėtas, akimis vingiavau ir pyniau nasturtų, pakalnučių ir gvazdikėlių raštus ant rusvo emalio. Aplink sūkuriavo kažkokia įelektrinta erotiška įtampa, ir staiga labai užsinorėjau iškepti jam sausainių. Ne tik Kurosawos samurajai žino, kaip suteikti ypatingą reikšmę duonos riekelės pjovimui; tai supranta ir kiekviena gera virėja, nepamirštanti papuošti salotų petražolės lapeliais, kurie tarsi nieko nelemia, bet iš tikrųjų keičia viską. Kaip žinoma, kepimas reikalauja meilės. Ir kartais, ieškant stalčiuje sausainių formelių, nudiegia visai taip, kaip pasakojant sapnus arba sustojus talentingai parašyto sakinio vidury, kai žodžiai ima mirguliuoti, liejasi ir išsiskiria, uždengia vienas kitą ir ištirpsta.

Visos meilės prasideda ir baigiasi pavasarį. Kažkoks lemtingas metas, kai norisi tik skaityti „Rubajatus“ ir žiūrėti į žydinčius kaštonus; viskas lyg ir gerai, o paklaustas, kaip gyveni, vis tiek atsakai: gyvas, sveikas ir nelaimingas. „Nesijaudink, nė viena šių būsenų netrunka ilgai“, – ramina draugė. Gal ta laikinumo pajauta ir priverčia apversti pažįstamą pasaulį aukštyn kojom ir pasilikti pleventi tarp dangaus ir žemės. Nes pabaiga – visiems vienoda. Kirminų puota: šaltas alus, karšti čeburekai.

Susitikome. Pasikalbėjome. Ir jokio elegantiško sniego. Kitaip ir negalėjo būti: mano karta – neuroromantikai, kontroliuojami išmoktos empatijos, pavydo, savimeilės įplėšimų. „Žinok, man tikrai buvo gera su tavimi.“ Švelniai timptelėjau savo mylimajam už ausies, trūkt – ir ji pasiliko delne. Bičiulis skaudžiai suklykė, pavirto į didžiulį apipešiotą varną ir nuskrido sau. Net ir šis jo išsišokimas pernelyg nenustebino: toks keistas tipas tikrai negalėjo visą gyvenimą ramiai nusėdėti antropomorfiškas.

Kartais vis pagalvoju, kaip jam, vienaausiui, dabar sekasi. Nutraukta ausis tebeguli ant mano židinio atbrailos drauge su matrioškomis, varpeliais ir kitais suvenyrais iš kelionių po pasaulį. Jau beveik ir nebemąstau apie jį. Tik kai plūduriuoju apimta tos keistos būsenos tarp budėjimo ir miego, kurią patiriame mirtinai nuilsę, atrodo, kad kažkas pasilenkia prie manęs ir pūsteli pavargusion akin. Rytą pabudus pirštų galiukai dvelkia vyriškais kvepalais, ir tas kvapas primena pirmą pasisekusį lošimą ir tyliai užmigusį jausmą.