Raudonos karvės

Šiaurės Jeruzalė

Štai VIEŠPATIES duoti įstatai apeigoms. Paliepk izraelitams atvesti žalą telyčią, sveiką ir be trūkumų, dar nebuvusią po jungu. Perduosite ją kunigui Eleazarui. Ji bus išvesta už stovyklos ir jo akivaizdoje papjauta. Padažęs pirštą jos kraujyje, kunigas Eleazaras pašlakstys juo septynis kartus Susitikimo Palapinės priekio link. Tada, jam matant, telyčia bus sudeginta – oda, mėsa, kraujas drauge su atmatomis. Kunigas paims kedro malkų, yzopo, tamsiai raudonos spalvos siūlų ir įmes juos į ugnį, kurioje dega telyčia. Po to kunigas išsiskalbs drabužius ir apsiplaus vandeniu. Tada jis gali grįžti į stovyklą, bet bus nešvarus iki vakaro. Panašiai ir tas, kuris sudegino telyčią, išsiskalbs drabužius vandenyje ir apsiplaus kūną vandeniu. Jis bus nešvarus iki vakaro.

Tada kas nors, kas yra švarus, susems telyčios pelenus ir supils juos švarioje vietoje už stovyklos. Jie bus laikomi vandeniui izraelitų bendrijai apvalyti. Tai auka už nuodėmę. Tas, kuris susemia telyčios pelenus, išsiskalbs drabužius ir bus nešvarus iki vakaro. Tai amžinas įstatas ir izraelitams, ir tarp jų gyvenantiems ateiviams.

Sk 19, 2–10

Mistiškai beprasmiški bibliniai įstatymai ir nuorodos. O gal, visgi, reiktų surasti žalą telyčią? Kažin kodėl lietuviai pavadino raudoną karvę žala? Hebrajiškai adumá (moteriškoji giminė nuo adom, „raudonas“). Tos pačios priebalsės kaip ir žodyje adam (žmogus), adama (dirva), tik balsės šiek tiek skiriasi. Lietuviams, tiesa, Adamą pavertus Adomu, jokio skirtumo. Karvė, telyčia hebrajiškai pārā: gal ir neatsitiktinai žodis, skaitomas kaip veiksmažodis, ima reikšti „veistis“, kaip kad pasakyta kitoje vietoje – „veiskitės ir dauginkitės“ (pru u-rvu)… Tiesa, ta karvė turėtų būti visiškai tobula, tai reiškia – be menkiausio kitos spalvos plaukelio. Raudona kaip kraujas, kaip dirva (jei tai ne juodžemis), kaip žmogaus (jei jis ne juodaodis) kūnas, kaip vaisingumo, apstumo, gerovės metafora. Lygiai kaip ir važiuojant palei laukymes ir lygumas besiganančios raudonos karvės nejučia sukelia niekaip nepaaiškinamą gerumo ir ramybės jausmą. Tokios jos, karvės (ir nebūtinai raudonos), matyt, regėjosi ne vien senovės izraelitams. Didžiajame indų epe „Mahabharatoje“, pavyzdžiui, jau nutilus visų didingų mūšių tarp kauravų ir pandavų garsams, kritus mūšyje daugeliui kovotojų, imamos pasakoti istorijos apie laikus, kai moterys dėjo kiaušinius, iš kurių ritosi gyvatės ir paukščiai, ir buvo vienas toks išminčiaus mokinys, kuris, bekeliaudamas su mokytojo duota užduotimi gauti iš vienos princesės jos auskarus, kad galėtų jais susimokėti už mokslą, sutiko bulių sergintį kitą išminčių ir šis buliaus išmatomis ir šlapimu pavaišino praeivį, teigdamas, kad ir jo mokytojas tą patį darė… Paaiškėjo po to, kad buliaus prižiūrėtojas buvo dievas Indra, o buliaus išmatos ir šlapimas – āmrita, nemirtingumą teikiantis gėrimas. Zoroastristai tik visai neseniai, prieš kokį šimtą metų, ritualiniams apsivalymams naudodavo ne vandenį, o karvės šlapimą, nes vanduo per šventas, kad būtų teršiamas žmogaus kūnu, kurio nenuplovė karvės šlapimas. Jis būdavo naudojamas ir Indijos brahmanų ritualinėms nuodėmėms šalinti, ir vartojamas ne vien tik išoriniu būdu.

Tokie tie šventraščių pasakojimai ir ritualiniai įstatymai.

Ir koks gi iš viso šito moralas dvasinių įžvalgų ieškantiems? Galbūt jokio. Juk jis ne visada turi egzistuoti. Tai tiesiog paskata, įsibėgėjant vasarai, vykti ne prie jūros, o kur nors į kaimą, į fermą, atsisėsti šalia raudonos karvės ir kontempliuoti jos apkūnias šiltas formas, apmąstant amžinybės apstumą ir sotumą, atsispindintį jos romiose didelėse šlapiose akyse. Galbūt laikant kišenėje knygą meditacijai „Škac, mirtie, visados škac“…

Gal užteks sielos apvalymui vien to. Tiek to dėl tų pelenų, išmatų ir šlapimo…

-akp-