Pasiklydusiųjų laiškai
London, kovo 2, 2011
Brangioji, aš labai Tave myliu. Pasidėjus Tavo letenėlę ant savosios, glostau ir spaudau kauliukus. Aš iš karto atsiprašau, kad nieko Tavęs neklausiu, nesidomiu. Šis laiškas kitoks. Pameni, prieš kelis mėnesius klausei, kas man negerai galvoj daros. Nusprendžiau viską parašyt. Noriu, kad žinotum – atveriu savo širdį visiškai, pirmą kartą taip išsisakau. Prašau, būk subtili, kai rašysi atsakymą. Nelengva buvo dėlioti mintis, todėl atsiprašau už pasitaikančias klaidas. Myliu.
M. S.
Laisvas poilsio vakaras prieš ilgą savaitę bare
Atsikeliu šiandieną apie pusę dvylikos. Atsigeriu vandens virtuvėje, grįžtu į kambarį rytiniams pratimams. Dušas (galvos neplaunu), naminiai drabužiai (kombinezonas ir šiltesnis džemperis), šlepečių nedėviu – turiu šiltas storas kojines. Užsiplikau iš Lietuvos atsivežtos kavos (paprastai šitos negeriu, nes gaila; be to, supratau, kad kavą geriausia prieš pat darbą gerti) ir valgau iš spec. prekių įsigytą „Twaróg ze śmietaną“ bei mėlynių uogienę (Anglijos prekių tinklas TESCO). Gydydama šaukšteliu medaus savo gerklę, nusprendžiu šiandien susitvarkyti savo kambarį ir padaryti tą vieną švarinimo darbą, kuris yra numatytas tvarkymosi tvarkaraštyje. Bute gyvenam penkiese; kiekvieną savaitę kiekvienas atlieka namie savo darbą. Mano kambarys nėra labai netvarkingas – nekaupiu nereikalingų daiktų. Siurbliuoju kartą per savaitę, nors žinau, kad geriau būtų – du kartus.
Šiandien ypač daug mąstau. Kaip ir kiekvieną dieną; apie tai, kad žmonės stato filmus, kurie skatina žmones tikėti Dievą, apie visą žiemą mano rajone išgyvenusias voverytes, apie tam tikrą muzikos stilių, grojamą atitinkamoje vietoje, apie savo prastą geografijos pažinimą (o juk taip įdomu!), apie labai smarkiai sumažėjusį surūkomų cigarečių kiekį (nenoriu mesti, kelios cigaretės per dieną – pats tas), apie motiną: gal tada, kai paskutinį kartą ją mačiau, nebūtų manęs paklausus, ar aš Vilė, jeigu būtų porą minučių ilgiau pažiūrėjus… Apie tai, kodėl mano artimiausi draugai yra vaikinai ir kodėl mano Močiutė vienu ar kitu atveju galvoja, kad vienas ar vėliau kitas yra mano meilužis; galvoju apie žmonijos keistą sugyvenimą ir nesugyvenimą su gamta ir gyvūnija, apie keistą Močiutės draugę Leną ir jos ligotą sūnų, taip pat apie Šurą Jacovskytę ir jos dukrą Mariją, apie nuostabųjį Adomą Jacovskį, apie Rimą Kazakevičių, Onutę Petrėnienę, Cukermanus, Vegą Vaičiūnaitę, Varną ir labai daug kitų, taip pat apie važinėjimąsi troleibusu Vilniaus gatvėmis, apie lysvėje rastos sraigės išmetimą per tvorą, apie begalinių minčių audras galvoje, apie tai, kodėl sunku jas suderinti su kasdienybe ir su savim, apie žmonių dvasinį suvokimo lygį, apie antimateriją ir apie begalę kitų dalykų. Kiekvieną dieną man kyla daugybė klausimų, į kuriuos neturiu atsakymo, o paklaust negaliu. Kartais švenčiu nuostabius atradimus – atsakymus į klausimus, kurie metų metais neatsakyti mane „mūčino“. Mane visada žavėjo Švč. Mergelės Marijos veido išraiška paveiksluose (ne iš krikščioniškojo taško). Nemažai galvoju apie tikėjimą, apie tai, kad kiekviena tauta pripažįsta savo dievą. Taip pat apie krikščionybę, kurios negaliu sau priderint. Kaip ir jokios kitos religijos… Mintys, kaip voro gijos, seka viena po kitos. Ar esu egoistė, nepriimdama tikėjimo? Žmonės dažnai į bažnyčią eina su draugu ar kaimynu. Tikėjimas jiems yra sudėtingo, banguoto, permainingo gyvenimo palengvinimas. Bažnyčioje visi ieško prieglobsčio, ten daug nesišnekančių tarpusavyje bendraminčių. Vien buvimas kartu vienoje erdvėje yra pagalba, veikia raminančiai ir žmonės nebesijaučia tokie vieniši… Tai ar aš esu egoistė nepriimdama tikėjimo, ar egoistai yra tie, kurie tai priėmė? „Pagalvok pirma apie kitą, paskui – apie save“, – sako krikščionys, bet ar įmanoma nepagalvojus apie save galvoti apie kitą? Ar įmanoma mylėti kitą, jei savęs nemyli? Dar grįžtu atgal. Tikėjimas padeda žmogui gyventi. Žmogus priima tikėjimą, norėdamas sau palengvinti gyvenimą. „Dieve, padėk man…“, „Mergele, išklausyk mano maldas“ – ir gyvena su viltimi (o ar viltis – durnių motina?), kad Dievas padės, o Mergelė už jį pasimels… Ar aš esu egoistė, nenorėdama dalintis savo mintimis ir savarankiškai, kad ir per ilgą laiką, suprast ar atsakyti sau į neatsakytus klausimus? Tai yra vienos iš daugelio mano minčių, susijusių su krikščionybe ir Tikėjimu. [...] Gal mano dėstomos mintys sunkiai suprantamos? Dažnai stebiu žmones, galvoju apie juos. Kokios yra žmogaus suvokimo ribos? Suvokimo ribos – tarsi Saturno žiedai; pats Saturnas yra atsakymas, o žiedai – suvokimo ribos. Jaučiu, kad po truputį artėju prie atsakymo, atmesdama neteisingus, nesiremiančius logika atsakymus. Norėčiau, kad mano minčių netrikdytų kasdienybė. Nes kasdienybė trukdo man pasiekti tolimiausią vidinį Saturno žiedą.
Jaučiu, kad reikia judėti, keliauti. [...] Nuo tada, kai atvažiavau čia, iki dabar atsakiau sau į daug klausimų, susitikau daug žmonių, mačiau daug lietaus, visokių naujų augalų ir gyvūnėlių. Daug bendravau, daug kas mane suprato. Daug suvokiau ir supratau. Gal Lietuvoj nebūčiau tiek supratus. Gal Lietuvoj ir tokie klausimai nebūtų į galvą atėję. Nes čia esu kitokioje aplinkoje, turiu kitokią patirtį. Bet jaučiu, kad nieko nebegaunu, o mano dvasinis gyvenimas nori tapti skaidrus ir vieną dieną ištirpti vėjyje, pučiančiame į veidą, kai žingsniuoju į darbą. Tos mintys mane kamuoja. Esu netinkamoje vietoje; jaučiu, man reikia išeiti į gamtą, kur išsivalytų mano vidus nuo nereikalingo „chlamo“, tapčiau jautresnė klausydamasi miško garsų, vandens, smėlio, akmenų…
Vis dėlto galiu skirti du savo gyvenimus: dvasinį ir „realųjį“. Tas „realusis“ verčia mane jaustis paviršutinišką, neturinčią dvasinio. Ar įmanoma juos abu atskirti? Manau, kad „realusis“ (socialinis?) gyvenimas bus pagrindinis, o dvasinis – tarsi hobis. Baisu būtų paskęsti toj kasdienybėj, toj rutinoj, kai dvasinis gyvenimas, lyg keturių vėjų perpučiamas, ištirptų vėjų gūsyje su visais savo klausimais ir atsakymais… Tokios mintys man neduoda ramybės.
Taip pat galvoju apie ateitį. Ar žinau, ko noriu? Vėl kyla klausimai: ar dabar aš darau kažką, ar stoviu vietoje? Kas yra gyvenimo kelias? Ar dera susikurti planą? Ar tai, ką dabar darau ir dariau anksčiau, jau yra kelias?! Jei esame laimingi, ar tai reiškia, kad einame „teisingu keliu“?
Baigiu tuo, kad aš taip ir gyvenu, ieškodama atsakymų į asmeninius ir globalius klausimus. Ir dirbdama šešias dienas per savaitę bare, o septintą ilsėdamasi namie, kai mintys laisvai plaukioja po kambarį.
Sensimilia (pameni mano seną, dar mokyklinį slapyvardį?)
