MINDAUGAS PELECKIS. Eilės
Neaiškaus žanro tekstas apie
Buvo nei labas rytas, nei labas vakaras. Nesupratau laiko tėkmės ir jo stabdžių. Apie erdvę ne ką daugiau tegalėjau pasakyti. Lyg sėdėjau, o gal kybojau beorėje erdvėje, kartais atrodė – skraidžiau.
Į galvą lindo visokios keistos mintys. Kaip dabar suprantu, belaikės, beerdvės. Spalvos, tiesa, egzistavo. Sakau, egzistavo, nes jų nemačiau. Jaučiau kažkuriuo jutimu. Žalia – kairė ranka, raudona – dešinė. Mėlynas buvo mano korpusas. Geltonos kojos. Žali viduriai. Akys švietė juodžiu.
Kaip visa tai vyko? Sunku apibūdinti. Nes nežinojau, kaip galėjo nevykti. Jutau ritmą. Kilnojosi krūtinė, mano krūtinė sunkiai kilnojosi. Kažkas dainavo – taip, girdėjau – na, na, na, na…
Tada viskas nutilo. Beveik. Kodėl, kilo klausimas. Jei jau kažkas vyksta, turiu žinoti, kodėl. Atsakymo negavau. Nežinau, kiek laiko negavau. Tiesiog paskui atsakymas išniro. Netgi nepasakyčiau, kad išniro, jis visąlaik tūnojo greta.
Vakarai parduos tave už 99 centus.
Vakarai nupirks tave už 99 centus.
Vakarai pamylės (nepabijokim to žodžio) tave už 99 centus.
Vakarai apspjaus tave už 99 centus.
Vakarai… Kas gi tie vakarai, įtemptai galvojau. Ir kas tie keisti 99 centai. Ką visa tai žymi.
Katinas kaip kulka išskriejo iš virtuvės. O, atsirado erdvės pojūtis.
Rytoj anksti keltis… Kad jį kur, prakeiktą laiką.
Spalvos nunyko. Pilkai gelsva…
Kažkas dainavo. You fucking people make me sick.
A, taip, tai Swans.
Atrodo, atsigavau.
Nežiūrėkit taip į mane. Patraukite savo ryškias šviesas.
Ką? Ar aš jus myliu?
Nesuprantu klausimo.
Simpatija
Simpatija Devėliui. Malonu susipažint, sukos, tikiuos, atspėsite mano vardą?
Viena paslaptingiausių „Riedančiųjų akmenų“ dainų. Apie ką jie dainavo? Ar tikrai apie kažkokį mistinį velnią?
Mano versija: apie šį gyvenimą, vakarų pasaulį. Puvėką gražiame saldainės popierėlyje.
Toks juk tas šiuolaikinis vakarų pasaulis, civilizacija ant visiško kracho ribos.
Jei jau šios civilizacijos centras visiškai dezorientuotas, ko norėti iš pakraščių? O gal kaip tik – atgimimo?
Taigi, bet kuriuo atveju, turime įdomią situaciją. Simpatiją šio pasaulio viešpačiui ir maldas Dievui. Rokenrolas ir spiričiuelis. Gitara man gražiau. Aš velnias? Nė velnio.
Taigi. Simpatija.
Kamenka
Rašyti apie Mokytoją, kurio nė plunksnelės nevertas esu, sunkus darbas. Jis buvo Simurgas, daugiapaukštis, o aš tik žvirbleliokas.
Paskutinį kartą su juo matėmės ir klausėme „Kamenkos“. Sibiro šamanų daina – tiksliau, šiuolaikinė jos interpretacija. Mokytojas sakė, jog mėgsta kuo gyvesnę muziką – jame išties buvo tiek gyvybės, kad nesuprantu, kur tilpo jo mirtis.
Bet ji atėjo. Ne Kamenka. Mirtis. Pjovė.
Jis jau savame Rojuje, o aš dar savąjį turiu užsitarnauti.
Ir žinau, kad Mirties nėra.
Yra Kamenka.
Kamenka 2
Kai kurie žmonės, tai yra mes, turime pabėgti nuo vakarų civilizacijos į nežinią. Nesakau gi, į nebūtį. Mokytojo garbei vadinu tą nežinią Kamenka. Juk nežinioje buvau ir tada, kai Jis mirė.
Anksčiau galvodavau, ar ko verta guru joga, argi gali Mokytojo ir mokinio santykiai būti tolimi ir tuo pačiu vidumi savo labai artimi. Gali.
Mirtis. Suartina. Nesakykit, kad išskiria.
Pasaulis yra didelis cirkas. „Kai aš mokiausi kulinariniame technikume“, – šviesus prisiminimas iš vaikystės, Arkadijus Raikinas.
Aš ne aš. Kamenka.
Kas aš?
Nuo 1758 metų mane vadina ne bet kaip, FELIS SILVESTRIS CATUS.
Tutmozis III mane vadino ne bet kaip, o Nedžem, Meilute. Jis manė, kad į mane įsikūnijusi Bast, Liepsnos Deivė, Ra Akis.
Herodotas, prieš maždaug 2450 metų aplankęs Bast šventyklą Bubastyje, buvo apstulbęs: „Nė viena Egipto šventykla taip nepamalonino mano akių.“ Po daugelio metų jos griuvėsiai atsivėrė – smalsūs archeologai rado daugiau kaip 300 000 mano gentainių mumijų.
Aš išgelbėjau Pranašą M. nuo gyvatės įkandimo.
Vikingai mane laikė šventa – Frėjos, meilės, karo deivės, įsikūnijimu.
Kas aš?
