Meninio tyrimo objektas – „Tautiška giesmė“
REMIGIJUS VENCKUS
Gegužės pabaigoje Vilniuje, Mokytojų namų kiemelyje, per vieną iš daugelio „Poezijos pavasario“ renginių teko susitikti su meninio judėjimo „Sintezija“ lyderiu Juliumi Žėku. Sužinojau apie jo naują idėją ir jos realizaciją, o kitą dieną ją išvydau ekspozicijoje, įrengtoje Energetikos ir technikos muziejuje. J. Žėko mintis generuota ir plėtota drauge su dailininke Žydre Ridulyte ir inžinieriumi Algiu Sakalausku. Kūrinio pavadinimas „Tautiška giesmė“ kelia papildomų kalbos sunkumų, nes nurodo ne tik nacionalumo ir pilietiškumo problematiką arba bendrą visuotinai išgyvenamą kultūrinę patirtį, atmintį bei vertybių sergėjimo poreikį arba būtinybę. Sunkumai kyla ir dėl to, kad nėra lengva aptarti kūrinio formą ir jo turinį, išskirti ir analizuoti estetiškumo ir technologiškumo dermę.
Astos Pakarklytės nuotrauka
Dauguma šiuolaikinių meno kritikų vengia kalbėti apie kūrinio formą, labiausiai juos užburia turinys (ne išimtis ir mano paties savanoriškas arba savarankiškas užsibūrimas), tačiau drįstu tvirtinti, kad apie instaliaciją „Tautiška giesmė“ neįmanoma kalbėti glaustai neaptariant jos formos. Esu ne tik menotyrininkas, bet ir meno praktikas, tačiau savais žodžiais aptarti meno kūryboje naudotas technologijas nedrįstu; todėl cituoju: „Nacionalinių vertybių aktualizavimas yra pagrindinis mūsų tapatybės laidas, o sintezės kalba – šiandienos balsas. Mokslo (fizikos, akustikos, fonologijos…), meno (tekstilės, muzikos, poezijos…) bei technologijų (spektrografinės analizės, žakardinio audimo, optikos technologijų, iliuminacijos, instaliacijos…) tarpdisciplininės sintezės raiška pristatomas vienas pamatinių tautos simbolių – himnas. Instaliacija „Tautiška giesmė“ susideda iš daugiau nei prieš 100 metų Vinco Kudirkos paskelbto himno žakardiniu audimu išreikštos garso spektrograminės analizės juostos, kuri lazerių iliuminacijos ir dinaminės instaliacijos pagalba „pjauna“ vaizdą esamuoju momentu, t. y. žiūrovas turi galimybę girdėti ir stebėti kokybinius garso pokyčius čia ir dabar“ (daugiau http://www.hymnos.lt/lt). Instaliacijos atlikimas, jos estetinis sprendimas ir kūrinio idėja atsiveria (arba yra suvokiama) kaip meninio tyrimo rezultatas. Pats meninis tyrimas, kaip specifinė kūryba, šiuolaikinėje mūsų kultūroje nėra įprastas; trūksta aktyvių diskusijų akademiniame ir mokslo populiarinimo lauke. Pats terminas „meninis tyrimas“ skamba iš tiesų kvestionuotinai. Meno kūrėjai, o juo labiau ir meno vartotojai su šiuo reiškiniu nėra išsamiai susipažinę, neturi kritinės nuomonės. Pažymėtina, kad meninis tyrimas yra toks reiškinys, kai įvairių sričių mokslo ir technologijų žinios bei mokslo naujovės realizuojamos meninėje kūryboje. Tokie kūriniai turi praktinę mokomąją vertę. Jie gimsta, kai estetinės idėjos plėtojamos technoeksperimentinėje meno praktikoje. Meninio tyrimo diskurse ši praktika neturėtų būti suvokiama kaip technologijų išradinėjimas. Autoriai neišradinėja technologijų, bet naudojasi jomis, formuodami technologines ir estetines jungtis. Technoeksperimentinės praktikos pabaigoje (jeigu kūrinys baigtinis ir nekintantis) rezultatas įsitvirtina arba neįsitvirtina kaip pasiteisinusi arba nepasiteisinusi rizika. Meniniam tyrimui atlikti reikia nemažų mechaninių injekcijų ir kūrybiškos, bet su tikrove neprasilenkiančios fantazijos. Kūrinio autoriai ir atlikėjai rizikuoja ne pritraukti, bet nuvilti vartotojus. Eksperimentas gali ir nepavykti. Šiuo atveju reikėtų pasidžiaugti, kad aptariamas meninis tyrimas „Tautiška giesmė“ pavyko, turi rezonansą.
Atraktyvumas ir nuotykingumas yra dar du bruožai, kurie, mano galva, meninį tyrimą paverčia pavykusiu. XXI a. meno kūriniai, ypač instaliacijos, yra ne tik eksperimentų rezultatas, bet ir atraktyvaus, tarsi į nenuspėjamą nuotykį įtraukiančio objekto steigtis. Drįstu fantazuoti, kad meno ateitis yra paties meno kaip estetinio objekto kūrimo sąjunga su įvairiomis mokslo sritimis ir technologijomis. Kūrinys „Tautiška giesmė“ kviečia ne tik klausyti himno, bet ir matyti jį išreikštą žakardinio audimo priemone. Teiginį „matyti himną kaip vaizdą“ galima suvokti kaip daugiaprasmę metaforą. Matyti himno garsą tarsi judantį vaizdą arba matyti jo vaizdinį / garsinį sudėtingumą gali būti visiškai naujas estetinis nuotykis. Mano manymu, autoriai neleidžia himnui merdėti ir išgyventi baigtį. Čia himnas dekonstruojamas, o vėliau per dekonstrukciją kaip procesą (proceso pabaigoje) patiria rekonstrukcijos euforiją. Atrodo, kad himnas išardomas atskiriant jo garsą, tekstą ir prasmių žaismą. Išardytieji komponentai įvardijami bendriniu žodžiu „elementas“. Taigi sistema (šiuo atveju himnas) išardoma į pavienius, savarankiškus techninius ir estetinius elementus. Anot dekonstrukcijos idėjos guru, poststruktūralistinės filosofijos atstovo Jacques’o Derrida, visi atskirti elementai atveria iki prasidedant dekonstrukcijai nepamatytą, neužfiksuotą, neišgirstą ar nepatirtą struktūrą. Suvokus elementų atsiskyrimą / atsiribojimą, įmanoma pagauti visiškai kitokią, himnui kaip nusistovėjusiai sistemai nebūdingą prasmę. Pavieniai elementai ir jų provokuojanti skirtis lemia jų pačių virsmą, fundamentalų naujos struktūros pagrindą. Šis virsmas yra išeiga iš dekonstrukcijos, kuri gali būti įvardijama kaip himno rekonstrukcija. Natūraliai kyla meninio tyrimo eigą nusakanti formulė: dekonstruotas + rekonstruotas = derekonstruotas. Taigi derekonstruotas himnas kviečia permąstyti tautiškumą ir patikrinti vertybes.
