Mastodontas

INGA GLEBOVA

Rytais, kai aplink dar gana tylu, po langais pasigirsta drebantis balsas – baba Niura šaukia kaimynę Lizą – nori, kad ta išlįstų ir drauge apsuktų kelis ratus aplink daugiabutį.

Bet šįryt kiti planai: Lizenka kažką kalba draugei per lango stiklą. Kaip mokėdama tyliau. Bet kalbėti tyliai ji nemoka, todėl isteriškai mekena. Nors jaudintis nėra ko, net priešingai. Bet nusiraminti ji irgi nemoka, todėl kaip yra, taip.

Jos susitinka prie Lizos buto durų. Dvi senės virpa iš nekantrumo – paslaptingais veidais užlipa į antrą aukštą. Sena albinosė skambina į duris, o mandagi mergaitė jas atidaro. Mama išėjo į parduotuvę, vaikas liko namie, dabar jau Lizenka jį pakalbins:

– Tu kodėl mūsų laiptinės alijošių laužai?

– Nieko aš nelaužau, – šiaušiasi mandagi mergaitė.

– Mes gi matėm, mes viską matėm, – spiegia Lizenka.

Mergaitė atšoka, bando uždaryti duris, bet Lizenka įkiša savo storą koją, aptemptą timpom, į tarpdurį; abiem rankom įsikimba į durų staktą.

– Tu man neatsikalbinėk, – rėkia Niura. – Pati mačiau, kaip laužei. Ką tau, gatvės vaike, padarė gėlytė?

Mergaitė iš padilbų žiūri į senes, šniurkščioja.

– Prisipažink, melage… Kaip tau ne gėda, a? – viena per kitą rėkia senės, pajutusios pergalę.

Lizenkos galvelė kreta kaip pašėlusi, o mergaitė jau sriūbauja: rankos prie šonų, durys atlapotos – ten stovi sena albinosė karvė ir šiaip sena karvė. Ir abi žiūri žiūri žiūri.

Kai mergaitė pratrūksta balsu raudoti, jos jau lekia šuoliais žemyn: tuojau grįš motina – negalima sugadinti staigmenos.

Pas Lizenką svetainėje geria aviečių sirupą su vandeniu, o virš galvų, kitoje svetainėje, trinkt trinkt durys: pikta ir išsigandusi motina laksto po butą, vaikas stūgauja kaip apiplikytas, nė žodžio pasakyti negali.

Vidurdienį Lizenka išvaro Niurą – eik pamiegok, nes ne očen’ chorošo vygliadiš. O ir pati dėl visa ko liuokteli ant sofos… Bet kur tau, senas, ligotas žmogau, ramybė šeštadienį?! Nebent išsikovosi. Ir Lizenka keliasi – lyg sužeistas dramblys nuo smėlio. Ji kovos.

– Detočki, nelieskit uogų, – sako bosu išėjusi į balkoną. – Aš vakar jas myšjakom popryskala… ai, ai…

Priešais – sodelis, jame – agrastų krūmas, už krūmo… „Liza – balerina“, – Paškos balsas. Ne kiemas, o cirkas. Paška – žmogus orkestras, Lizenka – barzdota moteris: jie varžosi. Tuo pat metu paslaptingas vėjas purto nuo krūmo uogas – tai publika, kiti mažvaikiai, visi Paškos pusėje ir džiūgauja. Visi pabėga, kai linksmybės pabosta – tokia jų privilegija. Linguoti lieka tik Lizenka ir krūmas, jos galvelė ir jo šakelės nusėtos baltom kalkių dėmelėm.

Sena karvė nusigauna į kambarį ir atsigula. Pavargusi karvė užsimerkia. Didelė albinosė karvė užmiega.

Vakare aštrus garsas su kaupu pripildo dviejų kambarių olą: knarkimas nutrūksta, bet telefonas skamba toliau.

Albinosė nenorom pakelia ragelį, šnopuoja, klauso.

– Liza Afanasjevna, – sako jai jaunos moters balsas. Lizenkai nepatinka, kad kažkas žino jos tėvavardį – po truputį pradeda virti kraujas.

– Skambina Kosto mama. Jam labai bloga – laukiam greitosios. Ar tiesa, kad apipylėte uogas žiurkių nuodais?

– A jūsų berniukas toks neišauklėtas, – sako Lizenka. – Vagia uogas mano sodelyje, po mano balkonu. Su kitais chuliganais… Aš juos perspėjau – jie žino. Naglyje perenaglyje. Ne stydno?

– Stydno, očen’ stydno, ponia Liza, – rimtėja motina. – Bet ne jūsų tas krūmas – žemė visiems namo gyventojams priklauso, – kantriai aiškina motina, kol jos vaikas niekaip nebegali nuryti seilių.

Ne, Jelizaveta Afanasjevna, ne jūsų šita žemė – vien todėl, kad ji mūsų.

Lizenkos galva ne juokais įsisiūbuoja, kas pamatęs išsigąstų, niekas jos net poliklinikoje nesustabdytų – tokia jau ta konversija: vidinis skausmas kaskart mutuoja į fizinę negalią.

Jau naktis, o iš tyliausio buto sklinda dvaro muzika. Nejaugi svetainėje kas nors šoka menuetus ir žigas? Virtuvėje doroja fazanus sidabrinėmis šakutėmis? O gal tai darbšti piemenaitė pluša vonioje? Pila į kibiriuką karštą vandenį ir skuba laistyti nuleipusių gėlyčių?

Vasaros prieblandoje, sodrioje žalumoje, tarp retų šviesos pluoštų, šokinėja iš artimiausios pelkės atsidanginusi žaltvykslė: sukasi kaip vijurkas aplink krūmą, atrodo, kad rūpestingai jį plauna, ypač lapelius; kažkur skuba ir tikrai pavėluotų, jei kurmiai tą pačią naktį nebūtų užsimanę krūmo išrausti… Tik duobė liko – iškasė su visom šaknim ir vėl kažkur užkasė: baisi sausra ir vargšai padarai iš siaubo pametė savo aklas galvas.