Jeanas-Paulis Sartre’as: spąstai „agentui Smitui“

ALEKSEJ SOKOLOVSKIJ

Jeanas-Paulis-Charles’is-Aymard’as-Léonas-Eugène’as Sartre’as gimė 1905 metų birželio 21-osios naktį Paryžiuje. Vienintelis sūnus buržuazinėje jūrų laivyno karininko šeimoje. Beje, tėvo nepažinojo – jis numirė nuo geltonosios karštligės, kai vaikui buvo 15 mėnesių. Vėliau Sartre’as pasakys, kad ši pačiu laiku įvykusi mirtis yra vienintelis tėvo nuopelnas, nes jis negalėjo auklėti ir gniuždyti savo sūnaus.

Motina Anne-Maria grįžo į savo tėvo Charles’io Schweitzerio namus. Po pusės amžiaus Sartre’as Nobelio premija įvertintame romane „Žodžiai“ (1964) gyvenimą tuose namuose aprašys kaip tikrą pragarą, demaskuos ardančią veidmainystės ir vaidybos atmosferą, čionai tarsi karaliavusią. O štai Albertas Schweitzeris (taip pat Nobelio premijos laureatas), kuris kiek anksčiau išaugo toje pačioje garsenybių gausioje šeimoje, nušvies ją visai kita šviesa. Bet juk ir žmogaus gyvenimą šis krikščioniškojo humanizmo pamokslininkas matė iš priešingos pusės nei jo pusbrolis.

Nemažai Sartre’o biografijos faktų vertinama prieštaringai, nes vieni jo nekentė, kiti dievino. Abejingų nebuvo. Todėl vargu ar mums dabar pavyktų tą susikristalizavusią legendą objektyviai išvynioti. Gal net ir nebandysime – nupiešime bent jau savąjį subjektyvų portretą. Įtikėjus pačiu Sartre’u – tik toks juk ir įmanomas. Tuo labiau kad filosofas aplenkė visus būsimus biografų bandymus ir sau savojoje filosofijoje sukūrė idealų alibi: „Tik manyje, vieninteliame šiame pasaulyje, egzistuoja mano praeitis. Aš ir esu mano praeitis, ir jeigu manęs nėra, mano praeitis nebeegzistuoja ilgiau nei aš ar ilgiau nei kas kita.“

Taigi šitaip darydami priverstinai neobjektyvias išvadas apie Sartre’o veiklą, apgailestaudami pripažįstame, kad jis buvo iš esmės antihumanistas, kad nekentė žmogaus. Nors socialinių-politinių pozicijų neapleido (reikšmingesnių rezultatų, beje, niekada čia nepasiekė).

Gimęs itin nesimpatiškas (mažaūgis, retais plaukais, žvaira kairioji akis, valkius ant dešiniosios – tikras Kvazimodas), nuo pačios vaikystės jis buvo vienišas. Motina, kuri pagal amžių tiko jam į seseris, lepino sūnų, ir jau paauglystėje Sartre’as tapo egocentrišku narcizu. Monumentaliame trijų tūkstančių puslapių tekste „Idiotas šeimoje“ (1972), aprašydamas „Ponios Bovari“ autoriaus vaikystę, Sartre’as pažymi, kad visos nelaimės prasideda nuo pat mažumės, jei esi pats jauniausias šeimoje ar juolab vienintelis vaikas.

Sartre’as galėtų pakartoti kartu su Taileriu Dardenu iš Chucko Palahniuko „Kovos klubo“: „Fuck damnation, man! Fuck redemption! We are God’s unwanted children? So be it!“ Velniop viską ir linksminkimės – tai Raskolnikovo „viskas leidžiama“ variantas. Toks požiūris ir tapo jo gyvenimo credo. Tik filosofas nepageidavo aktyvios kovos, jis troško savo realybę nuo pradžios iki galo sukurti iš žodžių.

Tarsi agentas Smitas iš „Matricos“, vieno reikšmingiausių XX a. filmų, Sartre’as bjaurėjosi viskuo, kas natūralu ir žmogiška, nuolat jautė egzistencinį pykinimą. Ir svajojo pabėgti iš smirdančios žmogiena realybės į raidžių ir skaičių pasaulio rojų, į idealistinę supermatricą. Tačiau Sartre’as (kaip ir agentas Smitas) nerado nė plyšelio – ir negalėjo rasti.

Karčiai skamba jo epochinės paskaitos pavadinimas „Egzistencializmas yra humanizmas“ (1946). Paskaitos, kuri prasidėjo žodžiu „aš“ ir baigėsi žodžiu „neviltis“. Paskaitos, per kurią žmonės lipo vieni kitiems ant galvų ir alpo nuo tvankumos.

Sartre’as rašė, kad nuo mažų dienų jautėsi esąs „lyg užkluptas amaras“, būtybė be prasmės ir tikslo. Tad kaipgi šitam „amarui“ pasisekė taip aukštai užlipti, tapti nutrūktgalviško Paryžiaus stabu, o pabaigoje – net viso pasaulio įžymybe?

Be abejo, gimė jis pačiu laiku – filosofo ir rašytojo šlovė augo 1918–1939 metais – totalitarizmo epochoje. Žmonės gyveno tarsi skolon – nujautė artėjantį karą ir troško pasinaudoti viskuo, kol dar įmanoma. Vakarai ir Rytai (Tarybų Sąjunga) gyveno pagal žinomą biblinį principą „kas ne su mumis, tas prieš mus“, o Sartre’as paskelbė: apskritai visi yra prieš tave.

Žinoma, jis iškilo ne vien dėl savo pasimetusių ir nusivylusių tėvynainių. Kaip ir daug kitų didžiųjų „bjaurybių“, buvo velniškai darbštus, produktyvus. Paimtas, pavyzdžiui, į prancūzų armiją kariu-meteorologu, Sartre’as laisvu laiku užsiėmė tiktai literatūra. Dirbo kaip titanas: per 8 mėnesius „karinių veiksmų“ (1939–1940) parašė daugiau nei 2000 puslapių „Keistojo karo dienoraščių“.

Jis buvo įpratęs (nuo vaikystės, kai rinkosi ne draugus, o knygas) iš raidžių dėlioti žodžius, iš žodžių kurti filosofiją, lipdyti kokoną-matricą, kimšti šitą surogatą į atsivėrusias nejaukias tuštumas savyje, aplink save ir apskritai – į tuštumas visur. Rašytojas įprato žiūrėti į žmones su pasišlykštėjimu, bet drauge liguistai troško jų pritarimo, savosios absoliučiai virtualios realybės patvirtinimo.

Sartre’ą visada gelbėjo jo fenomenalus lankstumas: iš nacistinės stovyklos jis paspruko su padirbta medicinos pažyma; profesoriaus postą universitete 1941 metais užėmė po to, kai Vichy valdžia iškrapštė iš jo profesorių žydą.

Dar vienas būdas pasiekti „virtualią“ realybę buvo seksualiniai nuotykiai. Sartre’as, kurio gyvenimą Alfredas Adleris pavadintų fizinio bjaurumo hiperkompensacija, visada buvo dievinamas moterų. Visos jo meilužės žavėjosi ir jo ideologija, kuri buvo privaloma jo viliojimo metodo dalis. Amžininkės liudija, kad filosofas buvo išskirtinai šiurkštus ir beatodairiškai dosnus. Nuolat ir tulžingai juokaudavo.

Tačiau jis nebuvo nepriklausomas donžuanas – visus rašytojo judesius sekė visažinė feministė Simone de Beauvoir, pravarde Bebras. Ši aukštaūgė, konstruktyvaus proto moteris be perstojo statė savas užtvankas, savąją filosofiją. Ir šeimos laimę. Ištikima politinė sąjungininkė ir griežta vyro raštų cenzorė prižiūrėjo ir jo meilės istorijas, pažindindavo ir neleisdavo įsijausti. Vyras tokius santykius vadino „privaloma meile“. Ilgametė sąjunga liko bevaisė. Juodu, žinoma, „nepadarė kvailystės – vaikų“. [...]

Sartre’as visada buvo itin vieša figūra ir todėl politikos nevengė. Dalyvavo 1968 metų revoliucijoje ir netgi buvo jos simbolis. Gynė žydus. Protestavo prieš viską: prieš karą Alžyre, karą Vietname, amerikiečių veržimąsi į Kubą ir sovietų į Čekoslovakiją. Bet šitoje veikloje atskaitos taškas buvo jis pats. Dėl savęs paties jis platino maoistinius atsišaukimus su gražutėmis studentėmis iš Sorbonos; dėl savęs „apsireikšdavo“ šalia Che Guevaros. Taip, pavyzdžiui, jo įkvėpta kova už Alžyro laisvę virto tiesiog meilės istorijėle su alžyriete.

Žodinė realybė atstojo jam ir tėvą, ir Dievą, ir net patį gyvenimą – tą nesugaunamą substanciją, kurią jis norėjo sutikrinti pagal filosofinę doktriną. Galiausiai realybės atsisakymas, šleikštulys dėl visko, kas žmogiška tavyje ir aplink tave, tapo Sartre’o tikėjimu. Išėjimo iš šitų spąstų nebuvo.

„Mane mokė šventosios istorijos, Evangelijos tiesų, bet nepasirūpino išmokyti tikėjimo: netvarka tapo mano ypatinga tvarka. Mano viso gyvenimo tikslas buvo išsigelbėti  per darbą ir viltį…“ Rašytojas suvokė, kad prošvaisčių jo kelyje mažėja, gal net troško greitesnės pabaigos, godžiai vartojo alkoholį, tabaką, amfetaminus, paskutiniais metais saujomis gėrė antidepresantus. Pradėjo painioti ir užmiršti žodžius, varydamas savo ištikimąjį Bebrą į neviltį. Beprotiškas darbas ir išsekimas išvedė jį į finišo tiesiąją. „Keletas valandų ar keletas metų laukimo, koks gi skirtumas, jei žmogus netekęs amžinybės iliuzijos. Nesu nusivylęs, juk nieko ypatingo ir nelaukiau.“

Visų mylimas ir gerbiamas Sartre’as mirė 1980-ųjų balandžio 15 dieną. Laidotuvių procesijoje dalyvavo nuo 15 iki 50 tūkstančių žmonių. Kaip parašė vienas dalyvis: tai buvo ne laidotuvės, o „demonstracija prieš Sartre’o mirtį“. Jeigu taip, tai filosofo adeptai nepatyrė nušvitimo, kuris viską sustato į vietas. Ir finalinis demaskavimas (aprašytas „Šleikštulyje“) buvo nepastebėtas: „Staiga aš netekau žmogaus pavidalo, ir jie pamatė krabą, kuris ropojo atbulas iš pernelyg žmogiškos aikštės.“

„Частный корреспондент“, 2011.VI.21

Parengė Jūratė Visockaitė