Iš mirusiųjų dienų

SIGITAS GEDA

2008 metai

Gegužės 12, pirmadienis

Vakar išgirdau, kad iš mokyklų į Vilnių suplauks 100 poezijos laureatų. Taigi konkurse dalyvavę apie 1000–2000… Kur tie žmonės dingsta vėliau? Ir iš 100 nelieka nė vieno?
Rusija buvo (ir liko) didelė šalis, sovietmečiu čia gyveno 1000 (tai jau tikrai!) poetų. Lūžo knygynai, o liko tik J. Brodskis…
Kodėl? Todėl, kad turėjo „talento“ ateiti pas A. Achmatovą…

Viena ausimi

Mobilioji badavietė… Man rodos, kad blogai nuklausiau (vietoj „vadavietės“), bet ši samplaika nėr atsitiktinė. Naujausio pinigų nuvertėjimo akivaizdoje.
Dar būtų galima pasakyti – apiplėšimas tęsiasi… Po sov. rublių nuvertėjimo, Vagnoriaus apgaulingų pažadų, Prunskienės talonų, Šleževičiaus bankų griūties, Mitrochino (ir pan.) investicinių firmų.
Neminint „Sekundės“, „Holdingo“, EBSW… Mobilieji machinatoriai. Žmogus apiplėšiamas kas 4–5 metai.
100 tūkstančių žmonių, pasmerktų skurdui. Kam taupyti? Vis vien atims…
Nekalbėkime apie tradicines vertybes, elgetų vertybės yra kitos.
Užrašai iš mirusiųjų namų (F. Dostojevskis).

Iš vieno kino filmo

Veiksmas vyksta Grenlandijos naftos verslovėse. Prie puotaujančių naftininkų prieina prasigėręs aborigenas. Nuožmaus veido šaunuolis siūlo jam alaus, paskui pila tą alų žmogui ant veido, išvadina raudonveidžiu ir pan.
Ilgai stebėjęs šią sceną teigiamas personažas nusodina šaunuolį – kumštynėse, pakelia, pastato ant kojų ir klausia:
– Kas galėtų pakeisti žvėrišką žmogaus prigimtį?
– Man reikia laiko, – vos ne žliumbdamas sako šaunuolis.
– Ir man reikia laiko, – atsako teisusis kumštininkas.
Kristus kalbėjo apie meilės visagalybę, komunistai pūtė savo miglas, fašistai statė lagerius…
Kas galėtų?..
Nei Dievas, nei žmogus.

J. Piłsudskio jaunystė

Teodoras Reingardas jau cituotoje prisiminimų knygoje apie maršalo jaunas dienas, beje, užsimena, kad šis yra plėšęs pašto tarnybas Švenčionyse… Žodžiu, turėjęs ir Tado Blindos bruožų. Visi „svieto lygintojai“, nors kilę iš kilmingų šeimų.

Režisierius iš Nyderlandų

Johanas Simonsas, viešėjęs Vilniuje. Sako:
– Viskas, kas neįprasta, bus prarasta.
Turi omeny masinės kultūros bumą. Amsterdame jis pastatęs Aischilo „Persus“, bet į spektaklį ateidavo ne daugiau kaip 50 žmonių.
– Privalėjau žinoti, menas turi būti skirtas visiems, menas neturi įžeisti, menas neturi būti ir pažeidžiamas, menas turi sugebėti save parduoti…
Visa tai – su skausmu ir ironija. Priminė, kad toji 50 žmonių auditorija gal ir buvo girdėjusi P. Sloterdijko frazę: „Jei galime sukurti geresnius žmones nei dabar gyvenantys pasaulyje, kodėl mums to nepadarius?“
O baigė maždaug:
– Ką čia pasakiau, yra visiška nesąmonė, nesąmonė, bet kartais manau, kad esame negrąžinamai prarasti.
Nusišnekėjo tik neskirdamas klasikinio, aukštojo meno, kaišiodamas dabar visur paplitusį „elitinis“.

Gegužės 13, antradienis

Diskusija apie fotografiją

S. V. apie tai, kad tradicinė literatūros, dailės, fotografijos kritika mirė (vadinkite mane analitiku!), mirė tradicinė muzika ir t. t. Labai greitai atsirado kita, kuri irgi jau miršta.
Pati fotografija – sąvoka, platesnė nei menas. Išnykusi realybė kartais svarbiau nei menas. (Tai, kas užfiksuota liko.)
Prieš 100 metų Londono fotografijoj negalėjo rodytis kadrai, kurie šiandien įprasti. Svarbu yra fiksuoti.
Fotografuojantis mobiliuoju žmogus gali pateikti sensaciją, bet tai jau visai kitokia fotografija.

Apie tremtį

Dažnai skaitau, kad toks ir toks rašytojas, kultūrininkas etc. tremtyje turėjo dirbti valytoju.
Mūsų name yra šešios laiptinės, valytoja ateina pirmadieniais. Per mėnesį užsidirba 400 Lt. Aš kultūros savaitraštyje irgi užsidirbu tiek pat. Už šeštadieninį puslapį. Ateinu skaityti korektūros pirmadieniais.
Deja, laiptų valytoju įsidarbinti man nėra šansų. Kur jau čia! Kaip atrodys? Dar laikraštis aprašys. Kitas.
Beje, T. R. memuaruose radau (po visų revoliucijų jis atsidūrė Graikijoje ir žvejojo…):
„Tad dabar barkaso šeimininkas dažnai gyrė mano irklavimą ir ragino kitus irkluotojus iš manęs mokytis. O aš tada galvodavau: ar tikrai vertėjo baigti kadetų korpusą, jūrų korpusą, akademiją, vadovauti kuopoms, baterijoms, batalionams, laivams, laivų junginiui – vien tam, kad štai dabar mane už gerą irklavimą girtų šis mažaraštis graikas?..“

Oriento ornamentika

Iš pradžių buvo surasta, į kokias geometrines formas (trikampius, stačiakampius, kvadratus, apskritimus) gali tilpti natūralios formos (kūnų, augalų, medžių), tada sudarytos visos įmanomos geometrinių formų struktūros.
Taip užšifruotas kosmosas ir jo sankloda. Kristalinėse jungtyse. Tuo pagrįsta visa sakralinė architektūra.
Čia ir kompozicijos paslaptis. Netgi muzikos.
Nėra jokių „draudimų“ naudoti natūralias formas.

Įsimintina telegrama

Teodoras Reingardas, prieš išvykdamas į rusų–japonų karą, 1904 m. davė tokio turinio telegramą tėvams į Kėdainius: „Iš ryto pasitikite, vakare išlydėkite!“ Ją ilgai kartojo visi kėdainiečiai.
1924 m. grįžus jam į Lietuvą buvo prabėgę jau 20…

Apie tai, kas kartojasi

T. R. Lietuvoje (1927 m.), nors ir turint visus reikiamus dokumentus, buvo labai sunku gauti normalią pensiją. Nepadėjo net „aukščiausieji“. Antai:
„Nors ir štabo viršininkas, ir Voldemaras (tuometinis premjeras) buvo išsilavinę žmonės (pastarasis netgi profesorius), jie vis dėlto buvo kilę iš tų visuomenės sluoksnių, kur teisingumo jausmą dažnai užgožia pavydas ir priešiškumas. Seniai jau buvau pastebėjęs, kad Rusijos karinėje tarnyboje patys žiauriausi ir neteisingiausi savo pavaldiniams būdavo karininkai, pakelti į laipsnius iš eilinių.“

Apie skundikus

Regis, nebūta tokios bendruomenės, būrio, pulko, sodžiaus, klasės, grupės, kur neatsirastų… skundikas.
Tai beveik dėsnis. Visad yra žmonių, kurie jaučiasi nuskriausti, neįvertinti, įskaudinti. Skųsti – beveik įgimta. Regis, susilaiko tik išsilavinęs, daug matęs, patyręs žmogus.
Aristokratijos amžiais manyta, kad žema prigimtis įveikiama tik auklėjimu – per kelias kartas.
Beje, skundikai visaip (ir beveik) visur skatinami. Net JAV skųsti yra madinga – „pilietiška“.

Prieš 40 metų

Geriau būtų po 44-erių… Tai tą vasarą plaukdavom garlaiviu nuo Vilnelės ir Neries santakos į Valakampių pliažą. „Kas pasikeitė?“ – pagalvojau į vakarą, kai baltas laivas pranėrė upe.
Vandens tai jau tikrai tiktai pusė Nery.
Tada galėjome šokinėti nuo denio.
Laivas – ilgesnis, gražesnis, trispalvė, o ne raudonas skuduras, iškeltas laivagaly…
Aš pats žiūriu pro langą iš šešto aukšto. Daugybės žmonių nebėr, vaikų balsai – tokie pat, klevai tokie pat… Ne, tik žaliai atrodo!
Ar gyvenimo prasmė yra atverti paslapties kampelį? Ignacas Lojola apie 19 būdų Dievui pažinti… Toji zona – 40 metų ir kilometrų upė – pakankamas plotas? Ko gero. Bent jau mažajam dievuliukui.

Senatvės kietakaktiškumas

Iš vienos knygų mugės pavežėm mano giminaitį, jau sergantį, karščiuojantį. Ūmai kilo noras paklausti jo apie vieną hidronimą (etimologizavo vandenvardžius). Jis pratrūko tokiu nesuvaldomu pykčiu, buvo toks kategoriškas, kad aš apstulbau. Bičiulis ir tarė:
– Ko tu iš jo nori. Jis tik iš ligoninės, žmogui arti 80…
Tik tada supratau jauno T. Tilvyčio parodiją – apie Vaižgantą ir Sruogą.

Sruoga, eidamas ratu,
Tumą erzina dratu…

Jaunas žmogus turėtų susitvardyti ir atleisti, nes senis mąsto apytikriai taip: aš visą gyvenimą jiems aiškinau, įrodinėjau, kaliau, o kas iš to išėjo?.. Glušai!

Problema

Kada sovietmečio menininkams prikišama, neva jie neturi metafizinio lygmens…
Galbūt tų menininkų, kaip ir tautos, problema buvo „Kaip išlikti?“ Kasdienis klausimas. Rimtai svarstyti amžinybės niuansus jie neturėjo jokių galimybių.
Didžiuma neturi ir dabar, bet jau dėl kitų priežasčių.

Gegužės 14, trečiadienis

Apie pokyčius

Jeigu kas paprašytų vienu dviem žodžiais apibūdinti, kaip pasikeitė mūsų menai per 20–30 metų (kinas, poezija, proza, tapyba…), užtektų mestelėti:
– Suvulgarėjo…

Dar iš T. Reingardo

Prieškarinėje diskusijoje su estų jūrininkais apie nedarbą jis sako (tai aktualu ir dabar):
„Tačiau ką gali šiuo atžvilgiu padaryti valstybių valdžioje esantys partijų vadovai? Jie – menkystos, geriausiu atveju turintys paprasto, normalaus žmogaus protą, tai yra jie – vidutinybės. Teisingi šitokių problemų sprendimai jiems ir galvon neateitų. Tam reikalingi žmonės, savo protu viršijantys bendrąją normą, kitaip sakant, talentingi, genialūs.“
P. S. Įsiskaitęs T. R., matai tipišką monarchistą. Visos jo mintys būtų geros, jeigu monarchija dar būtų gyvybinga. O, tiesą sakant, nėra nė vieno būdo, tinkamo masėms žmonių valdyti. Dėl to šalia tariamų valstybių, demokratijų visur dar sukuriamas ir negailestingas prievartos mechanizmas. Gerai, jeigu jis nepaperkamas, nekorumpuotas… Mūsų dienomis valdymo mygtukus spaudalioja didesnės ar mažesnės korporacijos, veikiančios išvien su nusikalstamomis struktūromis, ir visos tariamai demokratinės valstybės institucijos tėra priedanga, būdas protams mulkinti.

1940 m. birželio 15 d.

Pro vieną Kauno restorano langą T. R. stebi į miestą įvažiuojančius rusų tankus. Pavieniui. Piktinasi, kad Lietuvos kariuomenė jų nesunaikina – „juk būtų buvę nesunku visus iššaudyti…“
Išvada (1945 m.): „Todėl dabar, kai Vokietija pralaimėjo karą, Lietuvos valstybė išnyks amžiams. Ilgainiui išnyks ir pati tauta.“
P. S. Gimiau maždaug tada. T. R. mirė 1947 m. Jo dukra Irina užaugo ir ištekėjo už Levo Vladimirovo, mano studijų metais jis buvo Vilniaus universiteto katedros vedėjas, vėliau, laimėjęs konkursą, išvažiavo į Niujorką vadovauti JT bibliotekai. Su visa šeima. Kilęs iš senos Lietuvos rusų giminės, yra daug gerų darbų padaręs kraštui (pavyzdžiui, jo dėka į Vilnių iš Rusijos grąžinta daug per karus išvogtų inkunabulų…). Tautos, daugelis tautų visad suranda būdą išlikti.

Seksotai

Jeigu dabar ką paklaustum, ką reiškia ši santrumpa, iškart žmogus susietų su „seksu“, tuotarp 1940 m. Lietuvoj tai buvo rus. секретный сотрудник, slaptas NKVD informatorius. 1941 m. pradžioje jų jau buvo 4000 – darbininkų, valdininkų, karininkų, virėjų, dvasininkų, skalbėjų, kirpėjų. Nepakankamai uolūs rizikavo beregint atsidurti savo vakarykščių aukų vietoje.