Gimtadienis

MARIUS RAUBA

Šiandien man sukanka keturiasdešimt šešeri. Į darbą nevažiavau šiaip, sąmoningai, dėl protesto, dar šiek tiek dėl tinginystės ir gailesčio – mūsų direktorius yra ligotas žmogus, kurį norisi palikti ramybėje. Vakar elektroniniu paštu jis atsiuntė dar vieną (eilinį) įsakymą. Kas sukurpė šį minties stebuklą – nežinia. Dabar be direktoriaus antspaudo nebegalėsime daryti to ir ano, ką iki šiol sėkmingai darydavome. Reikės pildyti storą žurnalą, rašyti ataskaitas, rinkti parašus ir saugoti kažkokias paslaptis. Kam to reikia ir kaip nuo to pagerės darbo rezultatai – mįslė. Kokios pas mus apskritai galėtų būti paslaptys, neįsivaizduoju.

Man keturiasdešimt šešeri, o elgiuosi kaip vaikėzas. Dabar žinau, kodėl močiutė nemėgdavo fotografuotis ir vis kartodavo, kad jai šešiolika („kol nepasižiūriu į veidrodį“). Keista – vaikystėje galvoji, kad suaugusių žmonių pasaulis yra kitoks; dėdės ir tetos ne tik atrodo, bet ir gyvena rimtai; jų galima ko nors paklausti; jie žino, ką daro. Užaugęs pamatai – kurgi ne! Rimtumo, be abejo, esama. Veiduose ir pozose – dažnai apsimestinio. Žmogus rimtai dirba savo darbą… hm, kai pagalvoji – visos didžiausios pasaulio kvailystės padarytos rimtais veidais.

Man keturiasdešimt šešeri ir, anot vienos dainos, iki šiol nežinau, apie ką giedu. Sako, tokiame amžiuje vyrams baigiasi viduramžio krizė. Galėčiau apie ją šį bei tą papasakoti, bet reikėtų rašyti storą knygą (maždaug tokią kaip A. Tereškino). Jei trumpai – kalbos apie krizę yra niekinės. Taip skaičiuojant, visas žmogaus gyvenimas yra nesibaigianti krizė. Kiekvienam vyrui, kad ir kokio amžiaus, reikia savo vyriškumo patvirtinimo ženklų – anokia čia naujiena. Kaip elgiasi vyrai, kai tų ženklų mažėja – jau kitas, ne turinio, o formos klausimas.

Pamenu, kariuomenėje spalvingiausias pulko karininkas, majoras Bešeris, suorganizavo mums, prie tokių renginių nepratusiems kareiviams, sekmadieninę iškylą prie upelio. Majoro ausys styrojo maždaug pečių plotyje (jomis prisiekdavo ginčuose); nosis, kaip ir daugumos žydų, siekė barzdą; pliktelėjęs; į dalinį atvažiuodavo žiguliuku, vairuodavo jį išsirengęs iki pusės; juodų plaukų ant krūtinės turėjo daugiau nei paties kūno; mažas, smulkus, ilgom rankom, na, vienu žodžiu – tarakono ir orangutango hibridas su antpečiais. (Bet tik jis vienintelis išdrįsdavo rėkti ant pulko vado.) Taigi iš varganų paupio krūmokšnių susikūrę lauželį, klausėmės majoro paskaitos: atsivertęs „Komsomolskaja pravda“, jis skaitė mums, dvidešimtmečiams (bet jau „seniams“), ilgą straipsnį – jame buvo rašoma apie vyrų ir moterų santykius. Turinys maždaug toks: vos susituokę dvidešimtmečiai turi labai nelygias galimybes. Vyras – tik mažai kam reikalingą jaunystę ir savo vyriškumą, daugiau nieko – nei pinigų, nei automobilio, nei padėties visuomenėje. Apskritai jis yra žioplas, jauna moteris bet kada gali jį palikti ir apsigyventi pas kokį nors rimtą, atidų, ją visada suprasiantį ir užjausiantį keturiasdešimtmetį (kuris turi ir moka beveik viską). Tačiau metams bėgant situacija keičiasi: kai porai keturiasdešimt, moteriai pasirinkimo beveik nelieka, jaunystės nebėra, grožiu nebesužibėsi, o vyras gali remontuoti žiguliuką, turi šiokią tokią padėtį, jis pasitiki savimi, moka ramiai kalbėti ir gražiai elgtis su moterimis – ypač jaunomis. Jis žino, kaip joms apsukti galvą. Deklaruodamas, kad atsibodo šeiminio gyvenimo rutina, trenkia durimis ir išeina pas kokią nors Mašą.

Nežinau kodėl, bet šią išvyką puikiai atsimenu. Dėl kai kurių straipsnio minčių galima ginčytis, o ir laikai nebe tie, kontekstas keičiasi (keturiasdešimtmetės užima ne menkesnę už vyrus visuomeninę padėtį – kas iš to?), bet tiesos jame, be abejo, būta. Gaila, negirdėjau istorijos tęsinio: o kas būna vėliau? Kai abiem po šešiasdešimt? O kas nutinka tam vyrui, kuris pabėga su jauna?

„Žinote, kuo stebisi vakarietės, atvykusios į Rytų Europą? Jos sako, kad čia vyrai net dalykiniuose pokalbiuose į moteris žiūri kaip į pateles. Taip ir sako: jie per daug sau leidžia. O kokiu kitu žvilgsniu mes galime žiūrėti, mielosios? Gal tai vienintelis likęs malonumas – būti patinu? Visos kitos vyriškos prasmės nutrintos nuo šios žemės paviršiaus, nugrandyti visi tikslai ir orientyrai, mūsų vyrai – viena koja ant patelės, kita – grabe, čia taip įprasta, garbiosios. Be abejo, šis santykis apibrėžia gyvenimą, kaip kitaip. Visa, kas už jo – visuomeninės pareigos, parašytos knygos, viešai išsakytos mintys, net uždirbti pinigai – tėra spektaklis, čia jau pagal pomėgius – kas renkasi komediją, kas dramą, tačiau saldaus turinio ir happy end reta. Neišeina.“

Šią pastraipą ištraukiau iš kitados rašyto, bet nepabaigto teksto. Taip turėjo kalbėti vienas herojus. Aš jam neleidau pabaigti.

Vyrams patinka šiurkštoki pokalbiai. Yra net toks reiškinys kaip vyriškas humoras (apie žodį „pabaigti“). Pasitaiko tik vyrams skirtų kūrinių. Pavyzdžiui, yra blizgė „Jūratė“ ir filmas „Boratas“. Juokiausi visą seansą, bet sunkiai įsivaizduoju, kaip jis galėtų patikti moterims. Pamenu, kino salėje sėdėjo viena ministrė ir įtariai šnairavo į aplinkinius.

Pas mane kartais ateina jaunos merginos ir mes protingai kalbamės. Paskui jos padėkoja ir išeina. Lieka tik silpnesnis ar stipresnis kvepalų aromatas ir nepasitenkinimo jausmas: mane jos laiko rimtu, daug išmanančiu vyru. Mūsų požiūriai kardinaliai skiriasi – nors man ir ne šešiolika, nesijaučiu ir nenoriu būti protingas, juolab kad proto kiekis žmoguje nesikeičia. Daugėja tik patirties ir vidinio pasiutimo, kuris į paviršių prasiveržia netikėčiausiai. Štai kolega E nusipirko pypkę. K tapo aistringas žvejys. O senas pažįstamas Z – baisu ir išduoti – ėmė skaityti viešas paskaitas apie Himalajų druską. Negana to – jis kalba rimtai! Kas visai neįtikima – druskos pardavimas auga!

Kai tau keturiasdešimt šešeri, nebegali būti nuoširdus – atrodai infantiliai. Bet gali būt ramus, o tai reiškia – beveik išmintingas. Išmoksti nekreipti dėmesio į daugelį dalykų, bet ant kai kurių smulkmenų sudžiaustomas visas gyvenimas. Buvo laikas, kai kitų žmonių poelgiai siutindavo. Vėliau – stebindavo. Dar ne taip seniai kartkartėmis aš pats nustebindavau save. O šiandien? Galiu pabumbėti ant direktoriaus („Burbuliuoji kaip džakuzi“, – šaiposi žmona) ir tai – tik virtualiai. Realiai jis turi labai gerą sargybinį – Sandrutę. Ji miela ir mane nuginkluoja. „Gal kavos“, – pasiūlo. „Kaip visada“, – atsakau. Sandrutė ištikima. Klausydamasis burbuliuojančio arbatinuko galvoju apie Stokholmo sindromą. „Sandrute, kodėl žmonės meluoja patys sau?“ – paklausiu. „Nežinau“, – atsako, žiūrėdama į kompiuterio ekraną. Jai su manimi nuobodu.

Birželio mėnuo – pakelėmis žydi lubinai ir noksta žemuogės. Mėnulio užtemimai tapo norma. Žirafų kaimenė nugraužė Gedimino prospekto liepas – skaičiuojami nuostoliai. Kelyje Vilnius–Kaunas nusileido neregistruotas objektas ir iš jo išlipo VU pirmo kurso studentė Kristina S. Ji buvo gerai nusiteikusi – pamojavo nuskrendantiems vienkartine nosinaite. Pamanykite – naujienos!

– Tai kodėl tie žmonės meluoja? – perklausia manęs Sandrutė.

– Gal nuobodu jiems, – atsakau.

Vaikystėje bandžiau įsivaizduoti save dutūkstantaisiais. Nesisekė – kažkoks miglose skendintis ant trijų nulių parimęs dėdė. Nugriaudėjo fejerverkai, kaip jaučiausi? Normaliai, dėdė kaip dėdė, praėjo dar dešimtmetis – tas pats. Ateiviais nesistebiu, su žirafom susigyvenau, tarakonai mane gerbia, gyvenimu džiaugiuosi saikingai. Išskyrus vieną atvejį – negaliu atsistebėti birželio žaluma. Kiekvienais metais ji keri vis labiau. Žavi. Gaivališka gamtos savivalė. Pažadas. Laisvė. Ji parodoma, bet nesuteikiama. Rinkis. Turi laiko iki rudens, kai ji virs moliu… barkšt barkšt trakšteli kompiuterio garso kolonėlė.

„Šilčiausi linkėjimai gimtadienio proga, – skaitau elektroninį laišką nuo Sandrutės, – direktorius klausia, ar būsite šiandien darbe.“