ESAD BABAČIĆ. Eilės

Esadas Babačićius (g. 1965) – kroatų kilmės slovėnų poetas. Tuo jis kitoks ir įdomus Slovėnijoje. Savo kilme, išduodančia jį beveik kiekviename eilėraštyje, nors jie ir gimsta slovėniškai, slovėniškoje aplinkoje. Kažkas pietietiško, taip, kaip pietus supranta slovėnai, nuolatos skamba Esado eilėraščiuose. Kai kurių jų beveik negalima išversti nesužalojus, nes tas pietietiškumas ir yra jų varomoji jėga. O kai kuriuos tiesiog norisi pažadinti, kaip sako pats poetas, „gražia, į portugalų panašia“ lietuvių kalba, kad ja pietietiškai suskambėtų.

Vertimai atlikti Liublianoje, vienoje iš centro kavinukių, vartant knygas, maigant klaviatūrą ir aiškinantis, kas gi ta lietuvių kalba. O kas slovėnų. O kas kroatų. Ir koks tarp jų skirtumas, kai jos visos gražios.

Triestas

Bloga būt man poetu
šiam plastiko maišų mieste.
Pradėjęs rašyti, tikėjaus
iš jų išsivadavęs.
Vakarėjo, langinės sunkios
vitrinų vaizdus uždengė.
Pravirkau, ir maišas
atrodė tąkart lengvesnis.
Gaila, nematė. Tik
batus ir pigius apatinius
many pastebėjo. Jokios
man apsaugos tame mieste,
kurs turėtų būt mūsų.
Šiandien aš čia, be maišų,
skaitau eiles ir vadinuosi.
Bet vis tiek: grąžinkit man maišus,
grąžinkit man ašaras, kurias
taip meistriškai slėpiau juose,
kai pirkau batus,
pigius apatinius
ir tuos komplektukus
su kvepiančiom peteliškėm.

Ilgas eilėraštis

Naujųjų metų dieną
nuėjau į „Maximą“.
Kai mano
vaizdinys be gailesčio
pildė krepšį,
ego sprendė
klausimą,
nevertą poeto mano
tipo. Kodėl gi mano eilės
vis trumpėja, o eilės prie
kasų tik ilgėja?
Ir atsakymo, žinoma,
neradęs, grįžo jis į
krepšį dengiantį vaizdinį.
Šis pripažino:
kartais neturiu kito darbo
ir prisimenu Kaliningradą,
žmones prisimenu,
kurie per geri, per laimingi,
kad galėtų taip egoistiškai
mąstyti, kaip mąstai tu
pirkdamas maistą
naujiesiems metams. Tada jis pradingo,
kaip dingsta visada, kai
kalba nuoširdžiai, o aš likau
vienas su savo krepšiu ir savęs
klausinėjau, kodėl eilė vis
trumpėja, o šios eilės tokios ilgos.

Tau

Visada per greit apsirengiu,
o paskui tavęs aš laukiu, ilgai,
per ilgai, gyvenimas man
tūkstantį kartų apsisuka,
prieš tavo atėjimą
jau pavasaris,
o aš nuogas.
Tavęs aš laukiu.

Ko reikia eilėraščiui

Oro.
Daug oro.
Ir kraštovaizdžio.
Peizažo vidury reikia
žmogaus, kuris sėdi prie
ugnies ir rankas sau
šildosi.

Kas tave palaidos, tėve*

Kas tave palaidos, tėve,
nes aš nepaliksiu tavęs numirti,
nepaliksiu numirti, tėve.

Išmokei mane į liūdesį žvelgti
lyg į ramybės paskutines duris.
Kai esu laimingas, laimingas
esu todėl, kad tave, tėve, peraugau,
lyg kalnas aukščiausias perauga.
Žengėm keliu tuo pačiu,
kad viens kito nepažintume,
pasimeldėm dievui tam pačiam,
kad jo neklaustume,
valgėme mėsą tą pačią, kad
gėdos jausmo išvengtume.

Kai liepei man gyveniman kibti
visom jėgom,
į tave aš pažvelgiau
lyg į speigą tikriausią.
O tu šaltas likai,
liūdesio didysis mokytojau,
melagystės pradėjęs mokytis,
per daug aš turto iššvaisčiau,
kad tave apgaučiau.
Vadinai tai ankstyva jaunyste,
vėliau ir kitokia ateis.

Tokiom tu kortom žaidei, užverstom,
be kozirių, be spalvų
nereikalingų, per blogai žaidei,
kad širdį pažymėtum.

Priderinau aštriajam metalui
ir aš savo atvirą pokerį;
tapau tavo auka
savanore, atsitiktinai,
šiukšle kosmose, besisukančia
aplink nepertraukiamą liūdesį
ir nemokančia jo tvirtai apkabinti.

Vėjo logika

Statūs ir blankūs
dangūs Triglavo.
Vidun kai įžengi,
tave suopiai
saugo
nuo dvasių piktųjų.
Išeidamas laukan,
tamsuma esi,
už dangų
galingesnė,
kurs nebyliai
tešviečia.

Vertė Kristina Tamulevičiūtė

___

* Originalo kalba eilėraštis ilgesnis. Paskutinių dviejų strofų poetas prašė neversti, nes laikui bėgant jam jos prarado buvusią prasmę.