2011 07 01

Dienoraštis

TANEDA SANTŌKA

Vienas žymių vadinamojo laisvojo stiliaus haiku kūrėjų Taneda Santōka (1882–1940) anksti tapo alkoholio grobiu. Dėl to teko mesti mokslus universitete; vėliau – skirtis su žmona; dar vėliau – kaitalioti įvairius darbus. Kai 1924 metų gruodį girtas poetas atsistojo priešais atlekiantį tramvajų, jis pakliuvo į zeno šventiko Mochizukio Giano rankas. 1925-aisiais Santōka gavo šventimus ir buvo paskirtas mažos šventyklėlės prižiūrėtoju. Tačiau poetui toks darbas buvo ne prie širdies, ir jau 1926 metais jis leidosi į savo pirmąją kelionę po Japoniją. Ypač daug Santōka, kaip elgetaujantis vienuolis, klajojo 1930–1932 metais. Apsistodavo užeigos namuose, susidūrė su visokiais šeimininkais ir visokiais „kaimynais“. Kartais miegodavo tiesiog lauke („su žiogais“, pasak jo paties). Be kita ko, į klajones jį stūmė dvi priežastys: ieškoti stimulų haiku kūrybai; persiimti budistiniu gyvenimo būdu. Kad sukūrė puikių trieilių – neabejotina (čia pridedami keli iš anglų kalbos versti pavyzdžiai). Tuo tarpu… Į gyvenimo pabaigą klajojo mažiau, gyveno šelpiamas sūnaus ir draugų. Kibi alkoholio ranka jo taip ir nepaleido: poetas mirė miegodamas girtas… Ne mažiau garsus negu Santōkos haiku yra jo dienoraštis. Čia skelbiamas žiupsnis jo ištraukų.

1930 rugsėjo 9. Vėl į kelionę… Dar sykį prieinu išvadą, kad, tiesą sakant, tesu tik elgetaujantis vienuolis, tad vėlei leidžiuosi į kelią… Eisiu, kiek įstengsiu, nueisiu, kiek pajėgsiu.

1930 rugsėjo 16. Apsiniaukę, lynoja. Renku išmaldą Hitoyoshio mieste. Miyakawos užeigos namai, 35 senai, gerai.

Šiandien vėl buvau labai kantrus. Mano elgesys renkant išmaldą nebuvo blogas, nors nesklandumų pasitaikė. Nepaisant vienos kitos nemalonios situacijos, sugebėjau susitvardyti.

Hitoyoshyje yra daugybė užeigos namų, užkandinių, smuklių ir kur bepažvelgtum – moterys, kurios, pasirodo, yra prostitutės. Visos gana įžūlios, bet, antra vertus, gerokai dosnesnės duodamos pinigų nei šiaip žmonės. Su dėkingumu priimdamas vieno seno vertės varioką iš šių dažytaveidžių suveltaplaukių moteriškių galiu tik melstis, prašydamas joms laimės. Jums nepasisekė, bet netrukus, viliuosi, jūs susipažinsite su kokiu nors kritusiu į širdį vyriškiu ir gausite iš gyvenimo bent šiek tiek malonumo! [...]

1930 rugsėjo 20. Vakariečiai mėgina nugalėti kalnus. Rytų žmonės kalnus kontempliuoja. Mums kalnai nėra mokslinio tyrimo objektas, bet meno kūrinys. Kantriai ragauju kalnų.

1930 spalio 17. Debesuota, vėliau prasigiedrijo. Ilsiuosi dėl sveikatos priežasčių. Tuose pačiuose užeigos namuose kaip vakar.

Taneda Santōka kelionėje 1929 metų lapkritį

[...] Psichinė ir fizinė būklė prasta, vis dėlto prisiverčiau keltis ir išeiti iš užeigos aštuntą. Ketinau kaip paprastai rinkti išmaldą, bet mane mušė karštis ir jaučiausi taip bjauriai, kad supratau, jog tai neįmanoma. Tad kai priėjau nedidukę šventyklėlę pakelėje, priguliau ant siauros medinės pakylos. Man begulint, atsirado keturi ar penki vaikai iš aplinkui ir ėmė man kažką sakyti. Pažvelgęs pamačiau, kad jie paklojo ant žemės demblį ir siūlo man gultis ant jo. Labai jums ačiū!

Degdamas karščiu ir labai prastai jausdamasis išsitiesiau ant demblio. Pusiausnūda pragulėjau ten apie dvi valandas, kol pajutau, kad mano kojos nebedreba ir aš jau galiu kalbėti normaliu balsu. Tad rinkau išmaldą dar dvi valandas. [...]

1930 spalio 30. Lyja. Ilsiuosi užeigos namuose.

Vėl lyja. Nieko nebelieka, kaip ilsėtis. Trainiojuosi pakampiais kiaurą dieną. Norėčiau atsidurti Nobeokoje kuo greičiau, kad galėčiau atsiimti paštą, bet stengiuosi pamiršti apie tai. Vis dėlto šiek tiek paskaičiau, šiek tiek parašiau, tad diena nebuvo visiškai netikusi. Kažkodėl galva sunki, skrandis ir pilvas nesveikuoja. Matyt, atsiliepia shōchū [pigi degtinė iš saldžiųjų bulvių], kurią gėriau vakar vakare, pirmą kartą po gerokos pertraukos. Taip ir bus, esu tikras. Tai priverčia susimąstyti apie save.

Šiandien visą dieną – nesupykti.

Šiandien visą dieną – nemeluoti.

Šiandien visą dieną – nieko neiššvaistyti.

Tai manieji Trys įžadai.

Nesupykti – paklusti šiai taisyklei įmanoma, bent jau iki tam tikros ribos. Nemeluoti – čia jau sunku. Tai reiškia ne tik nemeluoti burna, bet ir nemeluoti protu, širdimi. Galima susilaikyti nuo melo burna, bet reikia nemeluoti visu savimi. [...]

Jei leisi sau supykti rinkdamas išmaldą, niekad nieko nepasieksi. Kai žmonės sako „ne“ arba nusigręžia, turi klausti savęs, ką blogai darai tu. [...]

O dėl nieko nešvaistymo, tai šios taisyklės aš iš esmės laikausi. Bet jei į šitai žiūri labai rimtai, vadinasi, turi naudotis daiktu optimaliai, o tai jau labai sunku. Pavyzdžiui, sakė – aš mėgstu sakę ir neketinu jos atsisakyti, ir nieko čia nepadarysi. Bet sakės gėrimas – ką aš iš jo gaunu? Jei aš leisiuosi užvaldomas sakės, tuomet aš – jos vergas, kitaip tariant – beviltiškas atvejis!.. [...]

1930 lapkričio 8. Lyja. Yunoharu, Komeya, 35 senai, vidutiniška…

Sustojau sakės varykloje: pasirodo, sakė čia labai gera ir pigi. Kol tai supratau, išgėriau vieną, du, tris. Labai skani, tačiau, atrodo, ne itin gerai veikia mano skrandį. Rytoj teks gerti daug vandens.

Šiąnakt visą naktį girdėjosi vandens garsas. Man tai kaip lopšinė. Pirtis, sakė, vanduo – štai kas man padeda naktį gerai miegoti.

1930 lapkričio 9. Fayanas teigė: „Kiekvienas žingsnis – atvykimas.“ Užmiršk ėjimą praeityje, negalvok apie ėjimą ateityje; vienas žingsnis, kitas žingsnis, jokio „seniai“, jokio „dabar“, jokių rytų ar vakarų, vienas žingsnis prilygsta totalybei. Jei tiek pasistūmėsi, suvoksi ėjimo zeno prasmę.

1930 gruodžio 19. Neturiu nė grašio!.. Tad, kaip tai besiutintų mane, sukandęs dantis renku išmaldą, kol turėsiu pakankamai nakvynei ir maistui. Kai atsiduriu užeigos namuose ir išsimaudau, pasijuntu kur kas geriau. Bet aš nekenčiu elgetavimo. Nekenčiu klajonių. O labiausiai nekenčiu, kad tenka daryti tai, ko nekenčiu!

1930 gruodžio 28. Guliu lovoje ir galvoju. Esu laimingas nelaimėlis, palaimintas netikintysis. Galiu mirti bet kuriuo momentu, ramiai, nesukeldamas jokio sąmyšio. Nei tau alkoholio, nei tau kalmotino, nei tau Geld, nei tau Frau… Žinoma, melas yra melas, bet jauti taip, kaip jauti.

1932 sausio 1. Ko aš visuomet trokštu – tai ramaus, be jokių įtampų, proto, darnos viešpatijos, pilnatvės, pranokstančios „aš“ ir kitus. Tokios būsenos šaltinis – tikėjimas, tokios būsenos išraiška – haiku. Tad reikia eiti, eiti ir eiti, kol atsidursiu tenai.

1932 sausio 9. Šiomis dienomis vėl kiekvieną rytą pabusdavau su kietu. Galvoju apie populiarų posakį: „Niekados neskolink pinigų vyrui, kuriam rytais nebestovi.“

1932 sausio 22. [...] Su mano seno draugo Ryokuhei pagalba, per nepaprastą mano mokytojo Seisensui malonę ir dosniai prisidėjus kitiems haiku draugams, atrodo, kad pirmasis Santōkos haiku rinkinys greitai pasirodys. Ir taip pat atrodo, kad aš įstengsiu pasistatyti nedidelę trobelę [...]. Tuomet rinksiu išmaldą, kad turėčiau pinigų ryžiams, o iš „Sampakku“ [žurnalas] gausiu pinigų sakei. Santōka, tu esi žmogus, kuris gyvena tik dėl haiku. Be haiku tavęs tiesiog nėra!

Praėjusį vakarą tyčia prisigėriau per daug. Stiklas shōchū, kurį išlenkiau, ypač paveikė. Bet užtat miegojau kietai. Žmogui, kuris, kaip aš, visą laiką kelyje, neišsimiegoti – pragaištinga. O alkoholis man padeda geriau už kalmotiną.

1932 sausio 25. Giedra. Sashi, Hamaya, 25 senai, gerai. [...]

Mano paties atveju prieš maždaug dvejus ar trejus metus man tereikėdavo apeiti penkiolika ar šešiolika namų, ir mano geležinis išmaldos dubenėlis būdavo pilnas ryžių. Dabar, deja, man tenka aplankyti apie trisdešimt namų, kol jis prisipildo.

1932 vasario 1. [...] Negaliu atsikratyti jausmo, kad po truputį senka mano gyvybingumas. Ar man taip atrodo todėl, kad senstu? Kad geriu? Kad esu vienišas? Kad elgetauju? Šiaip ar taip, norėčiau turėti savo kampą. Aš noriu gero ilgo poilsio.

Nusipirkau šviežių sardinių, paprašiau, kad man jas paruoštų, ir suvalgiau užsigerdamas. Skanu – net pernelyg skanu.

Neprisiminiau nei kas buvo prieš, nei – po, miegojau miegu, kuriame nėra nei praeities, nei dabarties, nei ateities.

1932 vasario 28. Tamsu, apsiniaukę, sniegas, vėjas. Kashimos miestelis. Maruya, 30 senų, vidutiniška.

Audrota kiekvieną dieną; šiandien vėl rinkau išmaldą per sniegą. Gal perdėčiau sakydamas, kad keliai čia – prasčiausi Japonijoje, bet kokia įspūdinga visur purvynė! Parduotuvių durys aplipusios purvu, praeiviai aplipę purvu. Guminiai mano darbininkiškų tabi padai klimpsta į purvą, ir eiti sunku. Sykiu šis regionas išsiskiria sakės varyklų gausa, tad sakė gana pigi. Puiki vietelė tokiam kaip aš!

1932 kovo 27. Apsiniaukę. Visą dieną esu išėjęs iš rikiuotės. Galiausiai turėjau gultis. Reikalas tas, kad shōchū, kurią gėriau užpraeitą vakarą, buvo prasta. O po to pupelių varškė, kurią valgiau vakar, regis, man netiko. Visą naktį kamavo skrandžio skausmai, šiandien nieko nevalgau, tik geriu vandenį ir guliu. Bet vakarop šiek tiek pagerėjo.

Kadangi buvau geros sveikatos, buvau pamiršęs apie sveikatą. Liga stumteli į apmąstymus ir abstinenciją. Susirgti kelionėje – vien tai galima laikyti tam tikra bausme.

Vos imi sirguliuoti, jau neišvengiamai pradedi galvoti apie mirtį. Žinau, kad sukelčiau sąmyšį, šitaip numirdamas šitokioje vietoje. Pridaryčiau bėdos ir sau, ir kitiems.

Mirtis! Kažkas šaltas tylomis apsiaučia visą tavo kūną, atskiriantis, gąsdinantis, nenusakomas šaltis.

Tad šiandien net aš susilaikiau nieko negėręs (tai yra negėriau degtinės, gėriau tik vandenį). [...]

1932 balandžio 6. Svarbus dalykas gyvenime yra pajusti skonį. Gyventi, galima sakyti, yra ragauti. Žmonės yra laimingiausi, kai iš tikro išmoksta būti tuo, kas yra. Elgeta turi išmokti būti absoliučiu elgeta. Jeigu jam tai nepavyks, jis niekuomet nepajus laimės būti elgeta skonio. Žmogui nėra kitos išeities gyvenime, kaip tik iki galo būti tuo, kas jis yra.

1932 balandžio 12. Lyja. Visą dieną pratūnojau užeigos namuose ilsėdamasis, visą dieną ir naktį į viską žvelgiau ramiai… Praleidau dieną tvarkydamas eilių juodraščius. Nesijaučiu ganėtinai tvirtai, kad mėginčiau sudaryti savo eilių rinkinį, bet reikia kažką atrinkti ir išspausdinti. Jei šito nepadarysiu, niekados neįstengsiu įsigyti savo kampo.

1932 balandžio 20. Galų gale tai juk aš neturiu teisės gauti išmaldą. Tiktai tie, kurie pasiekė arhato ar aukštesnį lygį, ją turi. Tad visai natūralu, kai man atsisako duoti. Jei aš elgetausiu gerai šitai suprasdamas ir nusižeminęs, tuomet elgetavimas taps tam tikra religine praktika…

1932 gegužės 1. Atrodo, turiu karščio, be to, skauda dantį, bet skalbiuosi, skaitau, rašau, einu pasivaikščioti, plepu su žmonėmis… Skaitau Hosai laiškų rinkinį. Senasis Hosai ignoravo gyvenimo ir mirties klausimą (neisiu taip toli, kad sakyčiau, jog jis jį peržengė; atvirkščiai, jis kaip tik pernelyg skubėjo mirti), ir aš jam šito pavydžiu. Du ar tris kartus esu mąstęs apie savižudybę, bet net šiais atvejais negalėčiau sakyti, kad nebuvau visai prisirišęs prie gyvenimo: įrodymas galėtų būti kad ir tai, jog iš tikrųjų nieko taip ir nepadariau.

1932 birželio 23. Kawatana. Paprastai aš nesižvalgau atgal, bet šį sykį kažkaip pažvelgiau. Mano praeitis – tai tik klaidų krūva, vadinasi, ir ilgiausia apgailestavimų virtinė. Klaidos, apgailestavimai, klaidos, apgailestavimai… Vis iš naujo ir iš naujo, tiesa?

Nepasakyčiau, kad sumokėjau, kiek pridera, bet sumokėjau tiek, kiek įstengiau. Ir dėl to jaučiuosi truputį lengviau.

1932 liepos 20. Žmonės žvelgia į daiktus ir įvykius pro savo vertybių prizmę. Aš žvelgiu į viską pro sakės prizmę. Matydamas tolumoje kalnus, galvoju, kaip neblogai būtų truputį išgėrus; matydamas puikias daržoves, mąstau, kaip jos tiktų prie sakės. Jei turėčiau tiek ir tiek pinigų, išmaukčiau visą butelį; jei turėčiau tiek, nusipirkčiau buteliuką. Jums gal juokinga, bet būtent toks aš ir esu – ir nieko negaliu padaryti.

1932 rugpjūčio 9. Vieniši žmonės, kad ir kas jie būtų, savo vienatvę pajunta skaudžiausiai, kai grįžta namo iš kelionės. Viskas lygiai taip pat, kaip buvo jiems išvykstant. Gėlė vazoje sudžiūvusi, bet patsai stalas – nepajudėjęs.

1932 spalio 19. Prie manęs prisėlino depresija. Yra trys būdai jos atsikratyti: eiti pasivaikščioti, išgerti, gultis miegoti. Nejaučiu noro vaikščioti, neturiu už ką išgerti. Atsiguliau, bet negalėjau užmigti. Tad patraukiau į viešąją pirtį – manoji „Niūrumos išblaškymo strategija“ už porą grašių. Pamirkau karštame vandenyje, nusiskutau žandenas ir pasijutau daug geriau.

1933 vasario 2. Jei esama ko nors gero mano gyvenime – arba, turėčiau sakyti, ko nors gero mano eilėse – šitai kyla iš to, kad jos nieko nemėgdžioja, kad jos nėra išgalvotos, kad jos bemaž nemeluoja, kad jos niekada nėra spauste išspaustos.

1933 kovo 28. Net jeigu tai reiškia, kad nebus ką valgyti, aš daugiau nebenoriu prašyti tos nelemtos išmaldos! Žmonės, kuriems niekad neteko elgetauti, matyt, negalės suprasti, kaip mane tai veikia.

1933 birželio 11. Grįžau į savo trobelę trečią valandą. Keliaudamas traukiniu, per dvi valandas įveikiau nuotolį, kuriam būtų prireikę dviejų dienų, jei būčiau ėjęs pėsčiomis. Ir vėl man daro didžiulį įspūdį moderniosios civilizacijos pranašumai ir patogumas pinigų.

1933 liepos 16. Iki šiol mano haiku buvo kaip vynas – neblogas vynas, bet ir ne labai geras. Nuo dabar mano haiku bus kaip vanduo – švarus, tyras, nesiliejantis per kraštus, bet tiesiog čiurlenantis. Ar bent jau viliuosi, kad būtent tokie jie bus.

1934 vasario 7. Esu prislėgtas, lyg išvoliotas purve. Mėginu nuraminti savo protą, bet nesiseka. Pagaliau aprimstu, bet vis vien jaučiu susierzinimą. Fiziologiniu požiūriu – alkoholizmo požymis, psichologiniu – susvetimėjimo ir vienatvės požymis. Aš šitai suprantu, suprantu pernelyg gerai. Tai ką daryti?

1934 vasario 15. Kalbant apie subjektyvaus ir objektyvaus susiliejimą į viena, arba „aš“ ir gamtos susiliejimą, manau, galima konstatuoti dvi šio proceso formas, būtent: tą, kai individas paprasčiausiai, taip sakant, ištirpsta, ir tą, kai jis aktyviai siekia susilieti. Arba, kalbant kitais žodžiais, esama dviejų asmenų tipų: vieni bloškia save gamtai į glėbį, o kiti įtraukia gamtą į save. Kiekvienu atveju, tačiau, rezultatas būna tas pats: gamta ir „aš“ tampa viena; „aš“ ir gamta tampa viena.

1934 liepos 14. Siunčiu savo haiku. Prirašau daugybę haiku, bet kai tenka siųsti spausdinti, tesusidaro keletas. Nedaug tesama tokių, dėl kurių būčiau tikras.

1934 rugpjūčio 2. Kartais toks gyvenimas, kad noriu mirti, kartais toks gyvenimas, kad negaliu mirti; kartais esu šalia budų, kartais – šalia velnių. Apgailestauju, atradęs savyje gyvulį. Galiausiai naktis baigiasi, o ryto saulė – skaisti… Vėl šiandiena, reikia geros formos, reikia pasiruošti, kad galėčiau mirti bet kada.

1934 lapkričio 13. Jau dvidešimt metų rašau haiku ir suprantu labiau nei bet kada: haiku rašymas yra praktika, kurios lengva imtis, bet labai sunku ko nors pasiekti. Šiuo atžvilgiu – tai kaip budizmas.

1934 lapkričio 26. Mėgti sakę, gardžiuotis sake, mėgautis sake nėra taip blogai. Bet skęsti sakėje, šėlti prisigėrus sakės – tai jau ne. Blaškytis ir be tvarkos girtuokliauti – bukybių bukybė.

1934 gruodžio 12. Mano seksualinis potraukis dingo; mano apetitas po truputį mąžta. Kas toliau?

1934 gruodžio 16. Esu žmogus, niekada nepatyręs meilės. Aš niekada nemylėjau moters, nebuvau mylimas moters… Būdavo atvejų, kai galvodavau, kad moters kūnas yra puikus, bet man niekad nėra pavykę pamėgti pačią moterį.

1935 birželio 24. Atsikratyti prisirišimo – prisirišimo prie sakės, prie eilių rašymo, prie savęs paties.

1936 rugpjūčio 17. Negaliu ištverti vienas, jeigu neišgeriu. O jei išgeriu, kažkur einu, o kai einu – tai jau nieko iš to gero! Ar taip niekad ir neišmoksiu ramiai pabūti vienas? Koks netikša aš esu!

1936 gruodžio 8. Haiku, panašūs į haiku, nėra labai blogas dalykas. Bet haiku, kurie visai neatrodo kaip haiku, – nūnai šito aš siekiu.

1937 sausio 26. Pusryčiams – makaronai; pietums – nieko; vakarienei – ridikas, nes daugiau nieko nebėra… Šiandien vėl laukiu laiško iš K. [sūnaus]… Vakare, kadangi lempoje nebuvo žibalo, sudėjau nemažai haiku – nemiegojau ligi paryčių. Nuostabus mėnulis – negalėjau nesijaudinti.

1938 rugsėjo 25. Šiandien sugebėjau parašyti dešimt haiku. Teisybę sakant, jie verti maždaug tiek kiek čerpių duženos. Vis dėlto, jei aš juos šlifuosiu, jie, ko gero, ims spindėti, aišku, kiek čerpės gali spindėti. Tad šlifuoti, šlifuoti! Šlifuoti, kol ims spindėti!

1940 kovo 28. Per daug mačiausi su kitais žmonėmis, tai nieko gero. Žmogiška būtybė egzistuoja tarp kitų žmogiškų būtybių, bet kartais pravartu būti žmogiška būtybe atskirai nuo kitų, apžvelgti save patį. Pastaruoju metu turėjau per daug reikalų su kitais. Tai reikia apmąstyti.

1940 rugpjūčio 28. Anksti rytą buvo taip šalta, kad teko užsivilkti chalatą. Neturiu pinigų naujoms klumpėms nusipirkti, todėl neinu į lauką. Pasitaisiau senas suplyšusias šiaudines šlepetes; bent kurį laiką nereiks vaikščioti basam.

Vakare įsirangiau po tinklu nuo moskitų ir skaičiau blausioje lempos šviesoje. Tinklo viduje pradėjo bėgioti tarakonas. Paukštelėjau ir nudėjau jį, bet paskui pasijutau bjauriai dėl to, ką padariau. Ei, seni tarakone, iš kur tu atsiradai? Ar esama čia dar tavo draugužių, ar jau ne?

Sakė yra mano koanas. Jei perprasčiau sakę – jei išmokčiau tinkamai mėgautis sake, tai būtų persilaužimas, tai būtų mano nušvitimas!

1940 spalio 6 [paskutinis įrašas Santōkos dienoraštyje, likus keturioms dienoms iki mirties]. Nors sezonas jau vėlyvas, iš kažkur atsirado laumžirgis ir skraido apie mane. Skraidyk, kiek įstengi – tavo skraidymo laikas greit baigsis.

girtutėlis

išmiegojau

su žiogais!

būta rankų

kurios

pakasydavo

kaip turėčiau atrodyt

iš nugaros

nueidamas dulksnoje?

net geležiniame

mano išmaldos dubenėly

kruša