Didieji patrioto lūkesčiai, arba Kritika ir apologija

EMILIJA VISOCKAITĖ

Aleksandra Fomina. Mes vakar buvom saloje. Romanas. K.: Kitos knygos, 2011. 399 p.

Kaip ir kiekvieną, šią smulkaus šrifto knygą pradėjau su viltimi. Skambios anotacijos mane irgi visada įkvepia: A. Fominos romaną „kritikai jau spėjo pakrikštyti XXI a. prarastosios kartos epu“ – tai reiškia, kad bus su kuo lyginti G. Grušaitę. Iš tiesų, jei ne grupės „Empti“ dainos eilutė (net per gera šios knygos pavadinimui), romanas taip pat galėjo vadintis „Neišsipildymas“. Didžioji romano teigiama tiesa – suvokimas, kad ten irgi yra lygiai toks pat čia. Dvidešimtmetė emigrantė, išvargusi ir visa kuo nusivylusi, grįžta iš Londono tėvynėn. Tačiau kiekvieno patrioto širdį glostantis dukros palaidūnės epizodas baigiasi ties 12 puslapiu, ir tenka keltis į išvykimo priešistorę, Kauną.

Nuomojamame bute susigrūdę žmonės – tiesiog tipeliai, kuriuos galima išvysti ir tautiniuose serialuose: vyrų išlaikoma, politiką studijuojanti, bet ne ką apie ją teraukianti Marija, knygyno konsultantė Ūla, išnaudojama beširdžių viršininkų, ir vyrukai – vienas sėdi namie prie kompo, vienas niekur nedirbantis filosofas, vienas fotografas (o gal tai tas pats personažas). Pusę knygos gyvenama Kaune, pusę – Londono skvotuose. Ūla, kaip centrinė veikėja, išryškėja dėl to, kad vienintelė turi nuolatinių pareigų, ir tik jos dėka skaitytojas gali išlįsti iš ankštos veikėjų gyvenamosios vietos. Kita vertus, Ūla yra labai užknisanti burbeklė, priešingai nei jos atsipūtę ir apsipūtę draugeliai. Tokia, žinoma, ją pavertė šlykštus darbas ir šykštus atlyginimas.

Potencialų emigrantą visada atpažinsi iš to, kad savo šalį (čia) jis visada atskiria nuo kitur: „Tik ilgiau čia pagyvenusieji žino, kad beveik kiekviena kalendorinė šventė apibūdinama kaip Gedulo ir vilties diena“ (p. 10), „pas mus žmonės pradeda bendrauti tik visai vargo prie žemės priremti“ (p. 39), žmonės čia įbauginti, troleibusuose tyli užsiraukę, o štai Romoje visi kalbasi. Tik pamanykit.

Knyga pretenduoja į šiokius tokius patarimus: kaip Londone ieškotis darbo, kaip atidaryti skvotą, susirasti nemokamo maisto (prekybcentrių konteineriuose) ir nemokamų drabužių (vagiant). Skvotų užėmimo tema įdomi, bet aprašyta nevaizdingai, tarsi pati autorė to nebūtų dariusi. Apskritai atrodo, kad apie Londoną žinoma tik iš draugų pasakojimų, nes Londone nebuvusi žinau lygiai tiek pat.

Iš tiesų visa knyga – lyg pseudodokumentika. Retai pasiseka užčiuopti net Kauno detales, atmosferą. Tas pats ir su puikia idėja – kalbėti apie jaunus žmones, kurie prisimena santvarkų pasikeitimą, stebi sovietizmų nykimą ar vešėjimą dabartinėje visuomenėje. Nieko, ko nežinočiau iš bendro išprusimo, nuogirdų, neperskaičiau (pavyzdžiui, kad sovietinėje vaikystėje visi norėjo būti kosmonautais). Autentikos, autentikos! – kumščiais grūmoja visas būrys lietuvių literatūros realistų. Kad būtų aiškiau, ką aš laikyčiau ta autentika ir taikliu besikeičiančio pasaulio fiksavimu, cituoju labiausiai romane patikusį sakinį: „Marija jau stovi koridoriuje nutaisiusi baisų veidą ir rodo Liutui į kairės rankos riešą: atseit ar neužsisėdėjo viešnia. Tačiau iš visų jų penkių tik teta Laimutė ir tebeturi rankinį laikrodį“ (p. 26). Sėkmingiausios tos vietos, kai atsimenamos tikros detalės: mandarinų žievelės kišenėse, už lango tabaluojantis lašinių gabalėlis, Milla Jovovich, basa einanti per Niujorko grindinį (p. 57), virtuvės kriauklėje pamerkti džinsai, paslapčia kažkieno surūkytos cigaretės, kurias buvai paslėpusi, svetimais plaukais aplipęs muilo gabalas (p. 242).

Galint palyginti su G. Grušaitės pasaulėvaizdžiu, A. Fominos tekstas taip pat svariai prisideda prie jaunimo apibrėžčių ir savivokos, kai kur tikrai pavyksta analitiškai pasižiūrėti į toli gražu ne vienalytę jaunų žmonių masę. Pavyzdžiui, puikiai sumanytas epizodas, kai pagrindiniai personažai įvertinami iš šalies: bohemščikus apkalbinėja kieme geriantys forsiukai. A. Fominos romanas itin socialus (jaunimo nedarbas, būsto problemos, santykis su tėvų karta), ir tai didžiulis pranašumas, tačiau ir vėl – dauguma pastebėjimų laikraštinio lygio, trūksta originalių, individualių įžvalgų.

„Kasdienybė yra kažkas šventa“ (p. 27), – tai vienas iš romano raktų. Kad jau šventa, tai turbūt dėl to prie jos nagų ir nekišama. Struktūra lieka lietuviškos literatūros keiksmažodžiu. Nei žodžiai, nei tikrovė nefiltruojama, aprašinėjama absoliučiai viskas: baldai, tautinis mentalitetas, realybės šou, oras, šunys.

Gali būti, kad viską gadina lėkšta kalba, kuri jokios galios čia neįgyja, reiškia tik pati save ir ne daugiau. Labiausiai tai jaučiama dialoguose: veiksmo, siužeto vystymosi knygoje beveik nėra, vien monotoniška kasdienybė, sėdėjimas bute, pagėrinėjimai ir padirbėjimai, tad pokalbiai turėtų išvežti tuos 400 puslapių. Tačiau jie tiesiog mediniai, nesiskiria nuo viso kito teksto, jais ne šnekamasi, o konstatuojama. Žargonas apsiriboja žodžiais bajeris, pavaryti, žvengti, prikolinti ir pora rusiškų keiksmų – pritrūksta kalbinio išradingumo ir sąmojo. Kartais atrodo, kad autorei ne 30, o 60 metų, ir ji tik apytikriai nutuokia, kaipgi tas jaunimas juokauja. Prie šio įspūdžio prisideda neapsisprendimas, kokiam skaitytojui rašoma. Veikėjai primityviai aiškina vienas kitam: „Na, yra tokie namai, vadinami skvotais. Tai angliškas žodis. Tokie apleisti namai, kur galima gyventi“ (p. 50), o dažnose išnašose verčiamos fuck variacijos ar kiti angliški posakiai, kuriems suprasti nereikia specialaus išsilavinimo.

Romano tiesa paprasta: nesileisk pavergiamas juodo darbo, nes dirbsi visą gyvenimą ir gyvenimo nematysi, nes pinigai – bloga vertybė, o draugai – gera vertybė. Protarpiais pasvarstomos šit kokios egzistencinės pajautos: „O laiko sau kasdien lieka vis mažiau, ir klausimas, kuris dažniausiai sukasi jos galvoje, dabar yra: o kuriam galui viso to reikia?“ (p. 39) Arba paaimanuojama, kad, pavyzdžiui, baigus filologiją neįmanoma susirasti normalaus darbo, t. y. išvis jokio darbo: „Na ir šalis, na ir gyvenimas. Ir už minimumą tu ten stovi kaip įbesta nuo dešimtos iki aštuntos? Su tavo galva reikia triskart daugiau uždirbti!“ (p. 52) Tokiais atvejais norisi šitą knygą ne skaityti, o trenkt ja sau per galvą. Neklausk, ką tau gali duoti valstybė, klausk, ką tu gali duoti valstybei, – šįkart jau grūmoja JFK. Tinginių bumbėjimą ir taip girdim nuo ryto iki vakaro, o skaityti apie tai dar ir knygose yra tiesiog boooring*.

Visiškai pritariu A. Fominos nepasitenkinimui literatūros dalijimu į „aukštąją“ ir „žemąją“, tačiau kai didžioji teksto dalis parašyta tarsi per lengvai, nestabdomai lekiant nešiojamojo kompiuterio klaviatūra, mintis tiesiogiai, be atrankos keliant į „Wordą“, tada tik kaip naivus pasiteisinimas skamba autorės aiškinimas, kad labai apgalvotas stilius, griežta kompozicija, pasvertas kiekvienas žodis sukuria dirbtinumo, sausumo įspūdį. Romane taip pat užsimenama, kad „tame pokalbyje viskas svarbu, ir niekas nėra taip svarbu, kaip pats vyksmas, pats jausmas, kad kažkas juda“ (p. 399). Žodžiu, papieviškai eiti eiti ir nekur tenueiti.

G. Grušaitės romaną „Neišsipildymas“ dabar jau tikrai yra su kuo palyginti. Auksinis jaunimas vs juodadarbė bohema; fantazijos vs socialinė kritika; perspausta metaforika, apgalvotas sakinys vs jokių metaforų (to tikrai nelaikau trūkumu), nevaldomas kalbos srautas. Tačiau įdomu, kad abiejose knygose 20–25 metų žmonių karta pasirodo neišsipildžiusi, nusivylusi, apatiška, neaiškios tapatybės, visu kuo nepatenkinta, bet ir pati nelabai turinti ką pasiūlyti.

__

Kristina Sabaliauskaitė. Silva Rerum II. Romanas.
V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2011. 295 p.

Jokių trūkumų šioje knygoje ieškoti nesiruošiu. Nesunkiai galėčiau laikytis įsitikinimo, kad jų ten išvis nėra. Na, taip, kaip ir pirmosios, antrosios dalies pabaigoje autorės ranka gal paskuba, gal pavargsta, ir pabaigos rodosi menkesnės už visą prieš tai suręstą tekstą. Bet juk K. Sabaliauskaitė dabartinėje mūsų literatūroje konkuruoja tik pati su savimi.

Nuo daugumos lietuvių rašytojų K. Sabaliauskaitė pirmiausia skiriasi tuo, kad geba logiškai mąstyti. Įvykiai jos knygose vienas su kitu susiję priežastiniais ryšiais, aprašomos vietos turi geografiją, žmonės – genealogiją, laikas – istoriją. Ne viskas, kas žinoma, sukišama į knygą, tačiau skaitydamas gali visiškai pasitikėti autore. „Siužetą matau ne kaip liniją, o veikiau kaip erdvinę dėlionę“, – teigia rašytoja. Rašoma protaujant, o ne vien melancholiškai pajaučiant kosmosą (kas, be abejo, irgi nėra blogai, bet, oi, kaip pabodę). Skyrių pradžios ir pabaigos užrėžtos kaip tikruosiuose didžiuosiuose pasakojimuose (o kur dar nuostabus pirmasis skyrius, kuriame kuosa nuo aukščiausios Šventojo Kazimiero bažnyčios atbrailos žvilgsniu apmeta būsimų įvykių dalyvius). Pasitelkiama gausybė istorinių žinių apie XVIII a. pradžios madą, mediciną, muziką, žaislus. Ir labai man patinka tos smulkutės išnašos – tarsi ironiškai pabrėžiančios, kad visi archaizmai ir svetimybės čia vartojami sąmoningai; arba pristatančios istorinę realiją ar asmenybę, taip palaikant skaitytojo tikėjimą, kad viskas būtent taip ir buvo.

Pretenzingas visažiniškumas yra didelė dalis šių knygų žavesio. Visų veikėjų egzistavimas vien pasakotojo sąmonėje man atrodo ne (polilogiškumo) stoka, o savitumas. Antrojoje dalyje, kurios centre yra lemties, žmogaus kaip marionetės tema, autorės-pasakotojo-Dievo vaidmenys suartina skirtingus diskurso lygmenis. Visagalis pasakotojas suspaudžia arba ištempia laiką, apžiūri įvykius iš skirtingų personažų perspektyvų ar kvaišelės kuosos žvilgsniu: „ji būtų regėjusi, kokie keisti priežastiniai ryšiai, nematomos atsitiktinumų grandinės ir pasekmių gijos iš tiesų driekėsi ne tik po jos lakta plytinčiame Vilniuje, bet ir tolyn, už jo ribų, per erdves ir nesustabdomą laiko tėkmę, iš praeities į ateitį, ir kaip visa tai siejosi ir raizgėsi į sudėtingų sudėtingiausią schemą, turinčią paliudyti kažkur anapus plytintį aukščiausią gėrį, o gal priešingai – blogį?..“ (p. 18) Ta nežinoma jėga pridėlioja gausybę sutapimų ir ženklų, niekas žmogaus gyvenime neįvyksta atsitiktinai. Niekas atsitiktinai neįvyksta ir K. Sabaliauskaitės tekste, siužeto siūlai nepametami, jie driekiasi iš pirmosios dalies į galbūt trečiąją, o nesavarankiški knygos personažai „simbolizuoja“ žmones, kuriuos nematomos rankos kreipia jiems nežinomomis kryptimis.

Suvaldyta, ritminga kalba, puslapiniai sakiniai, kuriuose nepasiklysti ir atokvėpio pauzes randi reikiamose vietose, yra dar vienas autorės visagalybės įrodymas. Labai norėtųsi išvysti „Silva Rerum“ kino ekrane, bet A. Puipos tam tikrai nepakaks. Prėskas ir skurdus mūsų kinas vargiai ras priemonių ryškią K. Sabaliauskaitės kalbą perteikti kinematografiškai, ekranizuoti riebius keiksmus ir aistringą patetiką, velnišką palaimą ir bjaurastį, kad žiūrėdamas, kaip ir skaitydamas, išplėstum akis ir sulaikytum kvapą.

Antrojoje dalyje (po 40 metų) Vilnių siaubia maras, o Milkantus, jau ir taip apleistus („Viskas čia buvo nyku, pavargę, ilgai nenaudota, atšiauru, nejauku; ir nors moterys priskynė jai vėlyvų rudens gėlių – jurginų, astrų, truputėlį sunkių, jau šalnos pakąstų rožių iš sodo ir miško žolynų, – tačiau mėlynai išpaišyta sena vaza buvo skilusi, bandyta lipdyti, bet negrabiai ir dabar pro šoną ant staltiesės, vietom sudilusios iki ataudų, jau pamažėliais sunkė vandenį“, p. 33), sekina užklydę švedai ir badas. Tokiomis aplinkybėmis nelengva išlaikyti bajorišką orumą. Badmečiu tenka valgyti varnieną, tačiau vis tiek – bent jau iš auksinių lėkščių ir apsivilkus geriausiais drabužiais.

Gaveliškame mieste šviesiam protui atstovauja žydas gydytojas. Romano pabaigoje nuskamba jo nuojauta: „Didis Hašeme, jei lėmei man tai išgyventi, jei mes visa tai išgyvenom, tai neabejotinai Tavo valia, tai ženklas, kad ateinantys šimtas metų bus geresni, kad Tavo valia mums neleido išnykti iš Vilniaus, tai bus mūsų amžius Vilniuje“ (p. 290). Daug grėsmingesni rusų pulkininko planai: „betgi apskritai tiems lietuviams taip ir reikia, išsisemiantis, pakrikęs, silpstantis jie narodas, jų šlovės dienos jau praėjusios, o dabar aušo naujas šimtmetis, naujas amžius, ir šitas amžius bus mūsų, šitas amžius bus rusų pergalių amžius“ (p. 289). Aukštakilmių luomui, kuriam K. Sabaliauskaitė simpatizuoja ir kuriuo ypač rūpinasi, gresia išnykimas.

Kaip ten bus, galime sužinoti iš sausų istorijos vadovėlių. Arba – pasinerti į nuodėmingą populiarios knygos skaitymo malonumą. Kai pagalvoji, ne taip dažnai mūsų autorių knygos skaitomos be jokių gailestingų nuolaidų ir visai ne iš patriotiškumo ir vertinamos ne kaip lietuvių, o kaip tiesiog literatūra.

___

* Nuobodu (angl.).