Ateina pavasaris. Ateina du pavasariai
KAROLINA ŠIAULYTĖ
Pagaliau baigėsi amžinasis įšalas. Džiugu, kad tariama įšalo amžinybė truko tris mėnesius – sezoninės taisyklės nepažeistos. Na, nors įšalo amžinybė paerzino kovą jautruolį, pabarstydama netikėtų sniego pleiskanų ant jo nevešlios pumpuruotosios galvos ir priversdama pavasariškai nusiteikusius žmones apgailestauti dėl savo naivumo. Mat šie kiek per anksti į spintos glūdumas išgrūdę vilnonius paltukus ir kailinius atidarė kandžių maitinimo sezoną.
Ką gi, pastarosioms tik į naudą žiemine „drabužiena“ patenkinti savo gurgiančius pilvus. Nežinai tik kaip geriau baigti kandišką gyvenimą: ar badmiriauti, ar prikimštu pilvu žaisti tarp gyvybės ir mirties, kur mirčiai atstovauja nemiklios kandžiažudės – žmogaus rankos. Laimei, o gal – deja, šią retorinę estafetę perduodu jūsų pavasariškam nemąstymui nusiteikusioms galvoms ir, užvėrusi kandžių karalystės – spintos – duris, bėgu laukan pasitikti pavasario.
Aš irgi naivuolė – per anksti prišėriau sparnuotuosius miltus, ir net žąsies odos efektas negena manęs iš chameleono pažaliavimo akimirkos žalios spalvos pievelės. Realistai iškart mane nuteis dėl faktų netikrumo, pesimistai burnos dėl futbolo aikštės turto – dirbtinės žolės – niokojimo, optimistai nusijuoks ir be menkiausio sarkastinio pipiro teigs, kad matau tai, ką noriu matyti. Ir iš tiesų tris mėnesius trukusios įšalo amžinybės likučiai stabdo žaliavimo procesą. Apčiuopiamas įšalas – tai tik priedanga, nes tikrasis įšalas yra žmonių širdyse, ir net atėjus pavasariui pagiežos ledokšniai vargiai tirpsta. Laimei, širdyse liko tik ledukai. Tie ledukai, kuriais šaldome arbatą, kad nenudegtų liežuvis. Taip pat širdyse dar esame kiek užsišaldę, nes bijome nudegti. Tikiu, kad amžinojo įšalo sąvoka nepasiteisins ir žmonių širdyse pradės po truputį tirpti, nes kiekvienoj jų yra įskiepytas pavasaris kaip metamorfozių metas.
Ateis pavasaris. Vienas pavasaris jau atėjo. Grįžta paukščiai, žadindami iš saldaus įmygio bandančiuosius išsikapanoti žmones savo giesmėmis. Žaliųjų giesmių kompozitoriai. Pleiskanos, byrėjusios žiemos laike, transformuojasi į šiltas džiaugsmo ašaras, kurios krinta žemėn gėlių kvapo prisigėrusios. Nuplovusios dulkes dangaus ašaros suteikia palaimingą akimirką, leidžiančią pamiršti savo menką prigimtį, kad prasidėjai iš dulkės ir baigsiesi dulke. Kvapas. Tas pavasario kvapas, kurio viena sudedamųjų dalių – žolė, sutelkianti visą savo esybę, kad pralaužtų žemėtąją ribą ir pasirodytų pasauliui visu gražumu, o sužaliavusi išreikštų saulei ir lietui dėkingumą. Ji nori, kad šie jaustųsi reikalingi, nes žmogus, burnodamas, kad saulė per ryškiai šviečia, akina, lietus pėdas batų vandenynuose skandina, o vėjas taršo šukuoseną, kuriai buvo paaukota mažiausiai pusė valandos, atlieka dėkingumui atvirkščią procesą.
Kitas pavasaris dar neatėjo. Jis jau pakeliui. Ateis tada, kai nebeliks nė vieno, kuris nebūtų savęs netekęs tam, kad atrastų save iš naujo. Visų pirma reikia savęs netekti kituose žmonėse, kad suvoktum, kas esi iš tiesų. Ne tas, kokį tave nori matyti, bet koks esi savyje. Juk pavasaris, populiariai kalbant, yra atsinaujinimo metas, todėl reikia atšviežinti sielą nuoširdžiai mintimis laiminant kiekvieną priešą ir stojus į teismą prieš savo sąžinę pralaimėti baudžiamąją bylą, nes būtent ji turi imti viršų gyvenime.
Ir ji, šaltinio vandens tyrumo siela, jau galės pažvelgti pavasariui į akis. Ir jau negailėsi savęs dėl išankstinio kandžių šėrimo sezono atidarymo. Ir jau nebeniokosi futbolo aikštės turto. Ir matysi ne tai, ką nori matyti, bet tai, ką matai iš tiesų. Ir tavo rankas glostys naujagimės žolės. Ir tavo akys žavėsis chameleono pažaliavimo akimirkos žalios spalvos pievele. Ir tu šypsosiesi saulei. Ir džiaugsmo lietūs kris iš tavo akių. Ir bus pavasaris. Pavasariai bus du.
_
Rudeniškai
Saulė pasiduoda masyvių debesų įtakai, savo šiltu auksu apvainikuodama medžių lapus. Jos šou baigiasi. Scena užleidžiama spektakliui „Metų laikai“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Ruduo, pavarde Pilkauskas. Saulės geltonumu vainikuojami lapai džiūgauja iki chlorofilo gelmių atsiradusia proga išsinerti iš žalios, nebrendilų spalvos ir tapti solidžia sieros jūra, viliojančia paparacų fotoaparatus. Tik šiuo atveju paparacas yra kiekvienas žmogus, prie širdies pasikabinęs jau talismanu tapusį stebukladarį – fotoaparatą. Medžiai pozuoja, pasidengę ryškiu makiažu. Blykst blykst! Paparacai įsismagino. Lapuotus gamtos dievaičius išpylė raudonis. Kruvina siera nuvarvėjo žemėn, nepalikdama nė lapelio. Ir štai – stovi jie, medžiai, nuogi, bet galingi. Vieniši, bet laimingi. Atėjo laikas įvykdyti misiją – paaiškinti tiems skubantiems, tik niekur vis tiek nesuspėjantiems juokingiems padarėliams, kuriuos paprastai žmonėmis vadiname, laikinumo teoriją. Viskas išnyks, išgaruos be pėdsako. Liks tik žmogus, apnuoginta siela. Visų egzistencinių spalvų kaukės kris žemėn ir bus sutryptos su žemėmis taip, kaip medžių lapai, pavirtę nieku. Tada žmogus bus laimingas. Tada jo laimė bus neapsimestinė, todėl tikra. Todėl verta Laime vadintis. Medžiai nudistai sava autentiška šniokščiančiųjų kalba bando įspėti apie materialumo tuštumą. Žmonės girdi. Jie girdi šniokštimą, bet nieko daugiau.
Pliūkšt! Balose sušlapę batai užgieda rudeniu – pagaliau reikalingas pasijus spintos kamputyje apsigyvenęs impregnantas. Programa už lango rodo serialą „Pasiskėtavimai“. Smagu žiūrėti į skėčių paradą, ypač kai jame atsiranda skėčių – maištingųjų akrobatų – atliekančių pareigas ne pagal nustatytus kriterijus. Skėčių improvizacija kelia šypseną.
Riedant miesto transportu, kartais ima rodytis, kad autobusas – tai didelis gyvulinis vagonas, vežantis tremtin. Mūzas aptraukusi niūrastis duoda aiškų signalą, kad prasidėjo kritiškas lapkričio sindromas. Tau taip norisi nusišypsoti… Šypsokis, ir gyvulinis vagonas virs saulėtu hipių autobusiuku! Kita vertus, ruduo – nuostabi liga, suteikianti progą susimąstyti apie savo būtį, „nepakeliamą būties lengvybę“, rankas dangun iškėlusiems medžiams nuodėmklausiams atlikti gyvenimo išpažintį, apsivalyti. Rudens egzistavimo svarbiausias sudedamasis elementas – lietus – ne tik nuvalys sielos dulkes, bet ir pakvies tave romantiško šokio. Beethovenu ir Čiurlioniu barbens į langines, vildamasis, kad išgirsi ir leisiesi su juo į karalystę, kuri vadinama „Rudens pasaka“. Jis bučiuos tavo skruostus, delnus, lūpas ir kvies priimti meilę. Įsimylėk lietų, panaikindamas jo meilės be atsako kančią.
