Žaisti kartais pavojinga

EDGARAS BAUMILA

Gendrutis Morkūnas. Švęsti kosmose ir tvarte. Eseistika ir bičiulių bei bendražygių atsiminimai. Sudarytojas Andrius Navickas. V.: Bernardinai.lt, 2010. 375 p.

Užsiminus apie žaidimus, dažniausiai mintimis sugrįžtame į vaikystės laikotarpį. Tuo metu užsiėmėme nerūpestingais, visuomet azartą keliančiais, tačiau taisykles turinčiais žaidimais. Jų būta visokių: vieni žaisdavo gaudynes, kiti – slėpynes, treti vis dar iki šiol žaidžia pareigūnus valstybinėse institucijose, dar kiti viską paaukoja lošimo namuose. Gendrutis Morkūnas su draugų, pažįstamų ir bendražygių pagalba savo literatūrinį žaidimą šįkart perkelia į kosmosą ir tvartą.

Skaitytojams, kurie jau yra susipažinę su ankstesne autoriaus kūryba, pasakojimo braižą tikrai nebus sunku atpažinti. Naratyvas, kaip įprastai, pilnas vingių, teksto konstravimo mechanizmas paremtas digresijomis, jau spėjusiomis tapti autoriaus „vizitine kortele“. Žinoma, tarp šių siužetinių labirintų nuolatos buvo stengiamasi balansuoti ir išlaikyti semantinį sąryšingumą, kas beveik visada G. Morkūnui ir pavykdavo. Ko gero, vienas svarbiausių pasakojimo komponentų yra žaidimas – ir tikrai ne vien menine, poetine kalba. Jo kūryboje žaidžiama su tekstu, siužetu, gyvenimu ir pačiu skaitytoju – tai specifinis rašytojo kūrybos rakursas.

Vertinti G. Morkūno eseistiką kritiškai – tam tikras iššūkis, tačiau ne vien dėl to, kad kritikuoti būtų sunku. Kur kas sunkiau peržengti mandagumą ir asmenines simpatijas autoriui bei jo kūrybai. Tačiau kiekvienas žaidimas turi rizikos veiksnį – galimybę pralošti. Pergalė, sutikime, visuomet saldi, o pralaimėjimo kartėlis… Na, jis nėra itin malonus. G. Morkūno tekstai kupini džiugesio, optimizmo, vaikiško idealizmo. Literatūriniame lauke jis žaidė drąsiai, natūraliai, nebijodamas ir nedvejodamas.

Vaikų literatūroje G. Morkūnas kaskart nustebindavo jaunuosius skaitytojus paslaptingu ir žaismingu literatūriniu nonsensu. Jo sukurtos kurioziškos situacijos, su fantazija susipynęs pasaulis, nestandartiniai personažai pritraukė prie knygų ne vien vaikus, bet ir suaugusiuosius, vis dar paveiktus nostalgijos ir puoselėjančius vaikystės iliuziją. Eseistikoje situacija kiek keičiasi. Nekyla nė dvejonės, G. Morkūną mes tikrai atpažinsime. Bet ar jis mums patiks – šiuo atveju dalis skaitytojų nedrąsiai gūžtels pečiais.

Meninės esė žanro ribos visuomet kelia diskusijas. Visgi dėl vieno aspekto visi sutaria – šiam žanrui būdinga tiek leksinė, tiek naratyvinė, tiek siužetinė laisvė. Užtat esė žanras savo apimtimi yra per trumpas, kad rašantysis postringautų, kas tik pakliūva ant liežuvio; kitu atveju tai nebūtų esė, o greičiau saviraiškos juodraštis. Nors dabartinė vyraujanti tendencija sufleruoja, jog rašyti esė galima apie bet ką, kad ir apie kelių mėnesių pomidorų padažo dėmę ant rankovės. Tik ar iš tikrųjų apie tai verta rašyti? Šis žanras dažnai primena impresijas, kuriomis linkstama į fragmentišką pasakojimą, pasitelkiant kalbos poetiką ir grakščiai pristatant temą. Esė kūrinys – tarsi užkoduota žinutė, kuri vienaip ar kitaip supažindina smalsųjį skaitytoją su kūrėjo asmeniniu „mintynu“, atveria naujas erdves, sužavi. Tačiau prisiminkime gan populiarų posakį – kas per daug, tas nesveika.

Skaitant kai kurias šio leidinio esė, susidaro įspūdis, kad pasirinkto žanro liberalumu autorius pasinaudojo kiek perspaustai. Apginti rašytoją būtų galima teigiant, kad jis nenorėjo laikytis žanro rėmų, bet neišvengiamai į juos buvo įspraustas. Kritika apie G. Morkūno pasakojimo subtilybes atsiliepia gan palankiai, šią poziciją palaikyčiau ir pats, tačiau esu perskaitęs beveik visus autoriaus kūrinius, tad mano atveju kūrybos lyginimas neišvengiamas. Skaitydamas kartais imi abejoti kai kurių tekstų natūralia parašymo tėkme. Tarkime, pats pirmasis, veikiausia, ankstyviausiai parašytas kūrinys pavadinimu „Paslaptis“. (Beje, šis kūrinys užkliuvo tikrai ne dėl to, kad personažas yra mano bendravardis.)

Žaisti su degtukais pavojinga – tikriausiai ne kartą esame tai girdėję iš tėvų. Jie gali žavingai hipnotizuoti savo liepsnele, tačiau gali nudeginti ir pirštus. Literatūroje žaidimas naujais žanrais, stilistinėm ypatybėm – tai žaidimas su tekstais, kuris taip pat gali būti pavojingas. G. Morkūnas savo eseistine kūryba viliojančiai hipnotizuoja, bet kartu ir nudegina. Naratyvinė stilistika išlaikoma kaip įprastai, tad skaityti bus malonu. Tačiau tik iš dalies. Galbūt atsidursime aklavietėje, vis pagalvodami, kodėl apie tai rašoma. Istorija atstumiančiai subuitinama, ją lydi paradoksalūs, netgi klišiniai teiginiai: „Edgaras, pats to nežinodamas, sirgo šeštojo laipsnio alkoholizmu, kai žmogus negali matyti savo atvaizdo. Tačiau šeštasis laipsnis – dar ne septintasis. Šeštasis turi vieną išimtį – žmogus gali matyti savo atspindį ant butelio“ (p. 42). Guodžia tai, kad, rodos, ir pats autorius abejoja savo personažo paskirtimi: „kam jį čia nuolat miniu, nežinau ir pats“ (p. 47). Tekstas primena nepavykusią Hunterio S. Thompsono ir Charleso Bukowskio esė imitaciją. Tad iš tikrųjų kodėl ši esė (ir dalis kitų) pakliuvo į rinktinę?

Net ir susikūrus literatūriniam skaitinėjimui tinkamą atmosferą – užsiplikius kavos, išsikepus sausainių ar prisidegus tabako suktinę žvakių šviesoje, – iškyla nemažai klausimų: kodėl tas ar anas, kodėl šis ar kitas, kokia šio teksto prasmė, koks turėtų būti skaitytojo santykis su juo? Nespėjęs pajusti nikotino poveikio, norom nenorom pradedi spekuliuoti, kad galbūt tai tik atsitiktiniai motyvai ir priežastingumo čia net neverta ieškoti. Taip ir turėtų būti, juk tai yra esė. Tačiau skaitydamas trisdešimt kelintą kūrinį pastebi, kad viskas ima kartotis. O tokie pastebėjimai, kaip žinoma, gali nuvilti. Nors kūriniai trumpi, kontekstų ir aliuzijų laukas ganėtinai platus. Bet juk vien tai, kad bus paminėtos istorinės asmenybės, lankytini objektai, pažįstamos vietovės ar pasaulinio masto įvykiai, kūriniui nepridės vertės. Kalbama apie daug ką – Vakarus, Rytus, globalizaciją, socialines aktualijas, politiką, bin Ladeną. Motyvų akivaizdžiai per daug ir vienas esminių dalykų, kurių pasigendi daugelyje šių esė, – tikslingumas. Bet ne tik tai vargina.

Atsiminkime, kad žaidimas anksčiau ar vėliau vis vien atsibosta, tuomet imi ieškoti kitokio, besiskiriančio nuo pirmojo. Perskaičius šiek tiek daugiau nei pusę rinktinės kūrinių, atsiranda rizika pajusti monotoniją, aplanko nejaukus déjà vu efektas – kalbama apie viską, apie tą patį, o kartu ir apie nieką. Paprasčiausiai nebesi tikras – ar tai vis dar smagus literatūrinis žaidimas, kuriam reikėtų širdingai pasiduoti, ar kūrėjo minčių šulinio išsisėmimas. Net nebandysiu ginčytis, kad G. Morkūno pasakojimo stilius iš prigimties yra jaukus, šiltas ir malonus, tačiau tai neapsaugo nuo kartojimosi. Dešimt tekstų atrodo kaip tas pats, netenka skirties, individualumo. Būtent dėl to kai kurių esė temos užgožia kinematografinį skaitymo pojūtį, kurį G. Morkūnas gebėdavo sukurti savo tekstais.

Liaupses reikėtų skirti šios rinktinės „filtrams“, kurie, nors vedami gerų paskatų ir norų, pasitelkė kiniškos kokybės variantą – kiekybė, o ne kokybė. Suprantama, norėjosi pateikti kuo daugiau G. Morkūno literatūrinio palikimo, bet būtų buvę kur kas protingiau šį eseistinį palikimą perskelti į dvi knygas – ankstyvąją ir vėlyvąją, taip pat reikliau atrinkti tekstus. Būtent todėl šįkart įprastai maloni nesvarumo būsena, kurią G. Morkūnas sukuria kai kuriais savo tekstais, kaip ir pranyksta. Vietoj jos atsiranda neaiški traukos jėga, kuri iš magiškojo kosmoso skliautų grąžina į nykų, apleistą tvartą.

Žinoma, skaitytojas visuomet gali pasirinkti savo skaitymo kelionės maršrutą ir net netaikyti į jokius tvartus, o atsipalaidavęs skraidyti saldžiose kosmoso platybėse. O kad sėkmingiau pavyktų išlaikyti tinkamą trajektoriją, siūlyčiau pereiti prie vėliau parašytų tekstų, jie kur kas brandesni, programiškesni; net jeigu konkrečios idėjos neatspindi, G. Morkūno pasakojimo meistriškumas atsiskleidžia kur kas labiau nei pirmuosiuose puslapiuose. Labiausiai nustebino vėlesni, 2009 m. parašyti, esė kūriniai. Rašyti apie kasdieniškus, buitiškus, netgi neįdomius dalykus ir suteikti jiems žavesio bei priversti skaitytoją šypsotis – retas talentas (nė kiek nesiginčysiu, kad G. Morkūnas jį turėjo, tai įrodė jo knygos vaikams). Susidaro įspūdis, kad ankstyvosiose esė jam galbūt trūko erdvės – nukrypti svetur, išsiplėsti, kurti istorijas istorijose, linksmai papokštauti – ir nušlifuotų eseistinių įgūdžių. Pirmąsias esė būtų galima laikyti literatūriniais bandymais, kurie, kaip eksperimentai, turi savo vertę. Užtat paskutiniai kūriniai vėl grąžina skaitytoją į smėlio aikštelę, kur statomos šypseną keliančios oro pilys, čia pat sugriaunamos ir vėl statomos iš naujo. Skaitydamas patenki į G. Morkūno užburtą horizontaliosios aštuoniukės trasą, kurioje paprasčiausiai mėgaujiesi tekstu. Deramos aplinkos kurtis pačiam nebereikia, ją sukuria rašytojas bendraudamas su skaitytoju – vyksta netiesioginis pokalbis: autorius humoro forma ir retoriškai ko nors vis paklausia, o skaitytojas, pats to nepastebėdamas, instinktyviai atsako galvos linktelėjimu. Verta paminėti, kad stilistinė įvairovė kokybiškai susipynusi – publicistinis stilius derinamas su meniniu, humoro forma įterpiama ir mokslinių replikų. G. Morkūno tekstai visada bus žaismingi, dinamiški, nenuobodūs.

„O murmekliams, tokiais atvejais dejuojantiems, jog nieko nesuprato ir kad rašinys apie nieką, pasakysiu – skaitykite apie silikonines krūtis. Nes jos šiltos, jaukios, kelia ramybę, o vakarais – ir dar kai ką. Tos krūtys irgi paprastos“ (p. 322) – rodos, jau turėjau tapti murmekliu, bet tik ne po šios žavios esė, kuri toli gražu ne apie nieką, o „apie mano „Maximos“ draugę“. Nesupraskite klaidingai, tokių pasakojimų šioje rinktinėje yra užtektinai, jais pasigrožėti tikrai užteks laiko, o kai kuriuos kūrinius galima niekam nepastebėjus praleisti.

Nepaneigsime, kad G. Morkūnas parašė per mažai, tikriausiai būtų parašęs kur kas daugiau. Jam buvo svarbu kurti, stebinti, pasidalinti savo patirtimi, perteikti pasaulį spalvingu tekstu. Veikiausiai niekam nekilo abejonių: savo kūryba autorius priversdavo džiaugtis ir mąstyti mažesniuosius, tyrinėti literatūrinį pasaulį, kelti klausimus, smalsauti, taip pat nustebindavo ir vyresniuosius, kurie dažnai paskendę rutinoje pamiršta, kad išsaugoti bent truputuką vaikiškos sielos yra būtinybė.

Ar autorius pats filosofiškai apmąstydavo savo kūrybą? Taip, ir vienas iš šių apmąstymų, atskleidžiantis, kad G. Morkūnas buvo atviras kūrėjas, skamba taip: „Kokią knygą turėčiau parašyti, kad galėčiau sakyti – o dabar galiu ramiai mirti? Nelabai žinau, kokia ta knyga turėtų būti. Gal tokia, kurią perskaitytų tik du žmonės? Perskaitytų ir vienas kitam pasakytų: ši knyga man. O antrasis su pirmuoju sutiktų. Ir visi trys būtume laimingi“ (p. 39).