Užsakomosios laisvės sodai

ALEKSANDRA FOMINA

Kas galėtų man paaiškinti, kodėl gražiausios metaforos ir šmaikščiausi posakiai lenda į galvą būtent tada, kai guliu lovoje ir jau esu beveik užmigusi? Dažniausiai tuo metu protas būna atsipalaidavęs – vis tiek diena jau baigta, nebėra prasmės dėl ko nors jaudintis ar nervintis, galima sau jaukiai susirietus po antklode svaičioti, ką dar būtų galima nuveikti, sukurti, išbandyti – juk taip smagu paplanuoti ką nors įdomaus. Ir būtent tuo momentu, galvojant apie kokį nors žmogų ar įvykį, į galvą šauna koks neįprastas apibūdinimas, kartais net rimuotas, arba kokia frazė, kurią norėtum prisiminti. Dar, būna, pagalvoju, kad vertėtų atsikelti ir užsirašyti, net sąsiuvinuką ir tušinuką šalia lovos laikau tokiems tikslams – bet dažniausiai kūnas jau būna per daug aptingęs. Sako, ei, ei, man taip gera čia būti susisukus į kamuoliuką, o dabar teks lįsti iš po šiltos antklodės, – išjungus radiatorius tai tapo itin sunku, kiekviena gulinėjimo minutė reiškia papildomą džaulį nemokamos šilumos, kurią taip sunku išsaugoti, kai miegi viena, – bėgti prie stalinės lempos, įsijungti šviesą, vartyti sąsiuvinį – tuo metu lova praranda brangią šilumą, miegai kaipmat išlaksto, ir visa tai dėl ko? Dėl poros žodelių, kurie, tiesą pasakius, ryte nepasirodys genialūs (nors dažniausiai neracionaliajai sąmonės daliai atrodo būtent priešingai) ar itin aktualūs, šiaip sau gudrūs pamąstymai žmogaus, kuris kasdienybėje prieš ką nors darydamas šimtą kartų pamatuoja, pasveria, paskaičiuoja ir tik tada, jei apsimoka, padaro. O čia dabar dėl ko apsimoka blaškyti protą? Kad pakikentum dešimt minučių iš savo pačios sąmojo ir gerą valandą neužmigtum svarstydama, kur galėsi jį panaudoti, ką apie jį pamanys tas ir anas, draugas ar priešas, kam jis galėtų tikti – antraštei ar kokiai nors epitafijai? Epitafijos, regis, mažiausiai reikalingos tai, kuri planuoja būti palaidota netradiciniu būdu, bet kažkodėl seniai turiu joms silpnybę – labai jau efektingai atrodo ir tokią begalę minčių sukelia, nors ir šaukštai po pietų – negali joms nei pritarti, nei jas paneigti, kadangi epitafijos objektui jau vis tiek giliai dzin.

Martos Vosyliūtės piešinys

Kadaise, būdama studentė, perskaičiau žurnale, kad atmintis geriausiai išsaugo būtent tuos dalykus, kurie išmokstami ar atrandami prieš miegą. Kalbant apie konspektų skaitymą lovoje, ši taisyklė dažniausiai suveikdavo: iš tiesų rytą, pavyzdžiui, pusryčiaujant ar bėgant į paskaitą, išplaukdavo iš atminties skaitytos medžiagos fragmentai, įsitempusi galėdavau dar patraukti siūlą, išvynioti, bent apytiksliai, teoriją ar faktą, pavardę ar reiškinį, aplink kurį rutuliodavosi prieš miegą skaitytas tekstas. Tad paprastai pasitikiu savo atminties triukais ir dalykų, kurie į galvą šauna prieš miegą, tyčia neužsirašinėju, kad ryte galėčiau juos prisiminti – atseit tegul atmintis lavinasi, mankštinasi, treniruojasi, nėra čia ko prieš laiką jai ramentą pakišti. Tačiau ryte dažniausiai ničnieko neatsimenu – išskyrus faktą, kad buvau sugalvojusi kažką itin mielo ir džiuginančio… Ir vien apmaudas, kad ir vėl patingėjau, praleidau progą užfiksuoti savo kūrybingumo rezultatą, gali bent trumpam sugadinti nuotaiką. Prisiekiu sau kitą kartą būtinai atsikelti ir viską užsirašyti. Kitą kartą kūnas vėl mieguistu balsu priekaištauja, kodėl aš jam tokia negailestinga, ir net jei sąsiuvinis būna padėtas kone po nosimi, sąmonė gali bet kurią akimirką padaryti akibrokštą ir išsijungti būtent tada, kai tvirtai nusprendžiu tuojau pat paimti tušinuką…

O dar, kalbėdama su kitais kūryba besidominčiais ir ją praktikuojančiais žmonėmis (nors ir nėra man juokingesnio ir labiau pasipūtimą rodančio pasakymo negu „mano kūryba“ – kokią teisę turiu vadinti „savo“ tuos dalykus, kurie nežinia iš kur kyla ir nežinia kur nueina jų neužfiksavus?), pastebėjau, kad labai geros mintys kyla vaikštinėjant mieste. Kai kur nors eini su reikalais, lauki susitikimo, skubi atlikti kokį nors kasdienybės ritualą viešoje vietoje, pavyzdžiui, išsiųsti laišką ar pasirašyti autorinę sutartį – kokių įdomių sumanymų kyla, kokia pastabi tada būna akis, kiek įsidėmėtinų personažų pamato ir kokių drąsių apibūdinimų prigalvoja protas, tiesiog fantastika! Toks gerumas apima – jei kam nors pasiseka būti šalia, išgirsta neįtikėtinų istorijų, kurių čia pat vietoje ir prikuri, prirašai gražiausių SMS žinučių – iš tų, kurias draugai saugos dar mažiausiai pusmetį ir į jas žvilgčios, kai bus liūdna, – ir sau atrodai tokia gabi, tokia įdomi, tiesiog pati stebiesi! Žingsniuojant gatve dažnai neapsakomai smarkiai niežti rankos tuoj pat užsukti į pirmą pasitaikiusią parduotuvę, griebti mokyklinį sąsiuvinį už šešiasdešimt centų, užsibarikaduoti artimiausioje kavinėje ar jaukiai prisėsti ant suoliuko pasidėjus rankinę ir pilti, pilti į tuos liniuotus (languotiems nuo mokyklos laikų turiu alergiją) puslapius viską, ko tik prigalvojai, laisvai, nevaržomai ir gaivališkai, kol ranka pavargusi nusvirs ar sustings nuo pavasarinio šalčio, nekreipiant dėmesio į praeivių žvilgsnius, šalimais įsitaisiusių paauglių žvengsmą ar tetulių plepėjimą, į muziką, sklindančią iš kolonėlės, įtaisytos kaip tyčia tau virš galvos, į vėją, snargliuką ar gatvės šlavėją, priekaištingai žvelgiančią į tavo kojas, – nesvarbu, visas pasaulis dingsta, lieki tik tu ir tavo genialieji sumanymai, tavo spalvingos metaforos ir seklio akimi pastebėtos detalės, tavo poetiškas polėkis, vadinamasis vidinis pasaulis, kuriame „greitai ir kokybiškai“ dygsta bambukų giraitė, čia pat, saulėkaitoje ar lietučiui lyjant, plinta į visas puses gležnos, bet gajos žodžių šakelės…

Tačiau eidama į parduotuvę kaipmat prisimeni, kad esi alkana (kažkuris negailestingas sovietų nomenklatūros veikėjas mėgo viešai leptelėti, kad talentas turi būti alkanas, kitaip paskęs tvankiame buržuazinių patogumų pasaulėlyje) arba sušalusi, arba šiaip – argi nebūtų jaukiau atsisėsti prie savo stalo, atsiversti seniai pradėtą pildyti sąsiuvinį – kam čia leisti pinigus naujam – ir tą patį, ką galvojai žingsniuodama gatve, tvarkingai išvynioti iš kamuoliuko ir užsirašyti žodis žodin, gurkšnojant arbatą ir žvilgčiojant pro langą, kad geriau prisimintum, ką ten mąstei. Kam juokinti žmones viešai atliekant įkvėpimo apimtos menininkės vaidmenį, patraukti pagyvenusių dykinėtojų dėmesį – juk taip ir traukia visokius neturinčius ką veikti meno vertintojus prisėsti prie vienišos rašančios merginos, ypač jei teko laimė nutūpti su arbatos puodeliu ŠMC kavinėje – įžūliai atitrauks nuo kūrybos, išblaškys dėmesį savo įkyriais klausimais ir nevėkšliškomis pastangomis „kabinti“, sudominti savo paties asmenybe, žodžiu, išprovokuos erzulį, nuo kurio, žinoma, tavo harmoningos ir tyros mintys kaipmat išsilaksto ir vėl susigūžusios įlenda į tamsias pasąmonės kerteles, it alkano katino nubaidyti paukštukai. Eikim geriau namo, pavalgysim, užsiplikysim mėgstamos žolelių arbatos ir dailia rašysena, kultūringai viską pačiai sau išdėstysim.

Aha, užsimanė kiaulė bananų, kaip sakydavo Kauno pankai. Jau pakeliui namo – ypač jei paskubom įšoki į transporto priemonę, kad spėtum išlaikyti tą ypatingą nuotaiką ir polėkį, – pamiršti geriausiu atveju tik pusę savo sugalvotų dalykų, o kita pusė pasimeta kažkur tarp laiptinės ir vonios kambario, kur eini nusiplauti rankų: juk nesėsi prie savo gražaus sąsiuvinio nešvariais pirštais, tai neestetiška, o dar žymės puslapiuose liks. Užsinorėjusi valgyti puoli gaminti, susierzini vien nuo minties, kad ir vėl turi sugalvoti kitokį patiekalą, nei valgei prieš tai, juk reikia kaitalioti maistą, kad sveikiau gyventum… O šaldytuvas, kaip tyčia, pustuštis ir degtukas likęs tik vienas – kaip gerai, kad nespėjai nusiauti batų, apsisuki ant kulnų ir ryžtingai nužygiuoji į parduotuvę, pakeliui keiksnodama tas nuolankias aveles, kurioms tenka laimė būti rašytojų žmonomis. Juk būtent jos padaro taip, kad visada turėtum galingų sėkmės lydimų konkurentų: tų tylių, paklusnių talento puoselėtojų dėka vyrai visada turi kone trigubai daugiau laiko kurti! Kas gali būti geriau – pasivaikščioję štai šitaip lauke, kaip tu, naivuole, ką tik vaikštinėjai, jie ramiausiai atsisėda prie stalo, sukerta su meile paruoštą patiekalą, tada užsidaro savo kambaryje ir rašo, rašo, rašo… Nereikia jiems nei maistu rūpintis, nei kambarį tvarkyti, nei visose miesto „Humanose“ gražesnio megztinio ieškotis, nei sąskaitų apmokėti, nei lovos prisišildyti – visada būna aprūpinti, pamaitinti, aprengti, laiku išklausyti, paguosti ir pamylėti. O tau tenka išbarstyti savo energiją tokiems niekingiems žemiškiems užsiėmimams kaip maisto gaminimasis tris kartus per dieną, kilimo siurbimas, lakstymas į turgų ar parduotuvę, drabužių parinkimas ir priežiūra, atsakinėjimas į telefono skambučius, knygų bibliotekoje skolinimasis ieškant įkvėpimo… Negana to, ir žliumbi dažniausiai sau pačiai į petį, kai nesiseka, ir guodiesi sau pačiai, kai baigiasi ir įkvėpimas, ir pinigai, ir kantrybė, o meilės poreikį, prispyrusį netinkamiausiu momentu, tenka užgniaužti, nes negi šiais laikais mergina Lietuvoje taip paprastai gali paskambint patinkančiam vaikinukui ir pasakyti: ei, o gal atvarytum pas mane nakvoti? Arba, kalbant aptakiai, žiūrėti filmo gurkšnojant alų ir kitus tauriuosius gėrimus (netgi jei pavyktų tokia stebuklinga kombinacija, gėrimų jam pati turėtum parūpinti ir niekada negali būti tikra, kad be problemų gausi to, kas liko tarp kvietimo eilučių…).

Taip ir lieka tas tavo genialumas ištuštintų lėkščių dugne, skalbimo mašinos iliuminatoriuje, tarpe tarp drabužio ir prisiuvamos sagos, langų ploviklio putose, kambarinių gėlių daigeliuose, įsukamos lemputės siūlelyje, kieme šluojamų lapų krūvelėse, draugėms rašomuose laiškeliuose – juk dažniausiai draugės ir telieka ištikimiausios tavo talento gerbėjos, netgi jei idėjiškai joms tavo tekstų turinys nėra labai artimas ir tavo meninės priemonės nėra labai novatoriškos ar išradingos, vis tiek jos tave mėgsta už tai, ką darai, – net jei pačios ką nors kuria. Juk kiekvienai sėkmingai besireiškiančiai moteriai žurnalistai neišvengiamai užduos klausimą: „Kaip sekasi derinti buitį / šeimą su darbu / kūryba?“ Ir pabandyk atsakyti, kad gudri… Vyrams tokio klausimo neužduoda, bent jau Lietuvoje – moteriai, savaime suprantama, šeima kažkodėl turi rūpėti daug labiau, tai yra, galima sakyti, jos pareiga, o vyras gali ramiausiai visą gyvenimą nugyventi tik su „sekretore“ ir jam dėl to nepriekaištaus… Taip ir sekasi, kad vis dažniau prisimeni tą neteisybę, jog gamta tavęs nesukūrė nei Levu Tolstojumi, nei Jamesu Joyce’u, nei kokiu kitu visuotinai gerbiamu ir klasiku arba aukso fondo autoriumi vadinamu literatūros ir meno atstovu. Angliškai kalbančiose šalyse daugumai rašytojų, kiek žinau, net būdavo priskiriami biografai, rūpestingai fiksavę visas jų nuotaikas, minties vingius, jausmų peripetijas, šeimos gyvenimo pokyčius, neabejotinai dariusius įtaką kūrybai, – ir visa tai vien dėl to, kad vėliau skaitytojai, tyrinėtojai, kritikai ir psichoanalitikai galėtų stebėti kūrėjų vidinį pasaulį ir ginčytis tarpusavyje dėl vaikystės įspūdžių, slaptų meilių ir šalies politinės padėties įtakos literatūros paveldui.

Kalbant apie rašytojus ir juos aptarnaujantį personalą, visada prisimenu veikėją, apie kurį man pasakojo niekam nežinomas anglų rašytojas Tomas Burrough: jis pažinojo ar tebepažįsta tokį Pietų Afrikoje gyvenantį autorių, kurio gyvenimas tikriausiai yra kiekvieno rašančiojo svajonė. Įsivaizduokite pensinio amžiaus senį su Hemingwayaus barzda ir labai didele savimone, kasmet spausdinantį po kelis, Tomo manymu, siaubingus, bet Pietų Afrikoje kažkodėl labai gerai perkamus populiariosios fantastikos romaniukus. Taigi, to senio kasdienybė atrodo taip: atsikelia, nusimaudo jūroje, papietauja lauko kavinėje, kur jį visada maloniai priima kaip vietinės reikšmės žvaigždę, tada neskubiu žingsniu eina į savo kambarį, kur jo laukia sekretorė.

Romaniukų kūrybos procesas atrodo maždaug taip: autorius gulinėja lovoje su viskio buteliu rankoje ir cigaru dantyse, gaivinamas lengvo pajūrio vėjelio, ir žiūrėdamas į lubas tauškia, kas tik jam ant seilės užplaukia. O ant jo lovos krašto sėdi dvidešimt dvejų metų sekretorė, – suprantama, blondinė su plaukais ligi juosmens, tik su kelnaitėmis, jos vienintele darbinės aprangos dalimi, – ant kelių laiko nešiojamąjį kompiuterį ir žaibo greičiu spausdina visas rašytojo mintis, paskui kurias tik spėja jos išlavinti pirštukai.

Kai skundžiausi Tomui, kiek laiko iš manęs atima buities rūpesčiai, jis man kuo nuoširdžiausiai rekomendavo įdarbinti jaunesnį sekretorių. Kai atsakiau, kad Lietuvoje šiais laikais net ir labai liberalaus mąstymo vyrą sunku būtų prikalbinti būti moters sekretoriumi, – o dar turint omeny, kad jis turi būti jaunesnis ir sėdėti ant mano lovos krašto vien su apatiniais, – jis pabėrė begalę britiškai naivių klausimų, kodėl tai yra neįmanoma. Ir iki šiol, man atrodo, yra įsitikinęs, kad sekretoriaus neturiu tik dėl savo psichologinių savybių ir kompleksų arba buitis yra tik priedanga mano pačios tingumui. Ką gi, nepulsiu jam aiškinti apie mentaliteto skirtumus ir istorinę situaciją, kuri nulėmė berniukų auklėjimo dvidešimto amžiaus Lietuvos miestuose ypatumus. Tai yra pernelyg ilga istorija, reikalaujanti atskirų mokslinių tyrimų ir galbūt akademinio leidinio, kuriam spausdinti lėšų turėtų skirti koks nors liberalus privatus rėmėjas arba itin progresyvi Europos Sąjungos palaikoma organizacija. Ir tai dar negarantuoja, kad tyrimo autoriai nebūtų įtarti sufalsifikavę duomenis ir užsiimantys, kaip dabar madinga sakyti, „agresyvia propaganda“. Nors ką čia ir reikėtų propaguoti, jei net atsitiktinai prie spaudos kiosko sutikta moteris pratrūksta: „Tikra bėda Lietuvoj dabar su vyrais, nesistebiu, kad visos užsieniečių dairosi. Jei kuris neblogai atrodo ir yra protingas, tai jau taaaaaaaip pučiasi, kad per rankos atstumą prie jo neprieisi. O blogiausia, kad visada atsiranda vištų, kurios jam tą jo nerealumą kasdien choru patvirtina ir jį palaiko, kad ir kokias nesąmones išdarinėtų ar kalbėtų. Ne, gerą vyrą Lietuvoj sutikti dabar beveik neįmanoma… arba jie emigruoja, arba prasigeria iš to savo nežmoniško genialumo, ką jau kalbėti apie meilę…“

Taigi, belieka nešiotis su savim sąsiuvinuką, iš kurio juokiasi draugai ir kurio bijo priešai, ir svajoti vieną dieną įsigyti diktofoną, kuris nešališkai ir nemokamai įrašinėtų visas tavo balsu išsakomas kūrybiškas mintis. Ir toliau šokinėti iš lovos apimtai ribinės būsenos, kad spėtum pasižymėti tai, kas rytoj gali pasirodyti visai neverta dėmesio. Nors dabar, rašydama šias eilutes, supratau, kodėl geriausios mintys man gimsta būtent užmiegant ar vaikštinėjant mieste: juk tuo metu taip atsipalaiduoju, kad beveik prarandu save. Leidžiu per save minčių srautą, kuris galbūt jau man nebepriklauso, ir panirusi į savotišką transą tampu mediumu, per kurį kalba pati aplinka, pati akimirka, pats nuolat besikeičiantis gyvenimo srautas. Jis yra kur kas galingesnis nei tas amžinai nepatenkintas „vidinis kritikas“ (galbūt ir „vidinė kritikė“, bet lytis šiuo atveju ne tokia svarbi), kuris nuolat stabdo, kabinėjasi prie žodžių, burba, kad visa tai tikriausiai jau kažkieno parašyta ar būtent šiuo momentu jau yra rašoma ir rytoj paklius į spaudą, internetą ar viešąją biblioteką. Negana to: kad tavo mintys yra lėkštos, šimtą kartų iš kitų girdėtos arba atvirkščiai – akiplėšiškos ir be reikalo asmeniškos, arba dar – naiviai romantiškos, neturinčios nieko bendra su nūdienos aktualijomis, arba dar – pernelyg abstrakčios ir pseudofilosofiškos, ir apskritai – „čia niekam nebus įdomu ir niekam daugiau nerūpi, tik tokioms pat nevėkšloms kaip tu pati, o tikriausiai, žinok, tik tau pačiai, nes tokių nugeibėlių, tokių neryžtingų ir išsiblaškiusių princesyčių, kurioms kiekvienas pilvo gurgtelėjimas gali numušti nuotaiką rašyti ir kurios randa menkiausią dingstį savo pačių tingumui, kad tik nieko neveiktų, dar gyvenime nesu sutikęs…“

Ką gi, neabejoju, kad tokių žmonių kaip aš yra nemažai, o štai tokių kūrinių, kurių tie „vidiniai kritikai“ reikalauja – meniškai nepriekaištingų, įdomaus siužeto, ryškių veikėjų, realistiškų veiksmo vingių, gilios problematikos, didžiulio socialinio aktualumo ir dar kad atspindėtų nepriekaištingos reputacijos, sveiko gyvenimo būdo ir morališkai tvirto kūrėjo sudėtingą, subtilų bei reto grožio vidinį pasaulį, – pasaulyje yra vos vienetai, o gal ir apskritai nėra. Prireikus juk, kaip sakoma, kiaulė visur mėšlo suras: net ir prie šventųjų raštų galima labai lengvai prikibti, pavyzdžiui, prie „Bhagavadgytos“. Kartą taip ir padariau: paklausiau tokio labai kalbaus krišnaisto, kodėl toje ir anoje „Bhagavadgytos, kokia ji yra“ eilutėje nepagarbiai atsiliepiama apie moteris. Jis šyptelėjęs atsakė, kad šventąją knygą komentavusiam Prabhupadai, deja, nepasisekė turėti gerą žmoną, todėl jis apie moteris ir susidaręs tokią nuomonę, kad laiko jas visas be išimties žemesnėmis už vyrus… O knygynuose apstu knygų, kurių autoriai pasigardžiuodami aptarinėja, kokie tie garsūs rašytojai buvo nedorėliai žemiškame gyvenime – ir girtavo, ir lošdavo be saiko, ir žmonoms buvo neištikimi ne vieną kartą, ir psichotropiniais preparatais piktnaudžiaudavo, o jau nerūkančio rašytojo tikriausiai tiesiog neįmanoma įsivaizduoti. Tokios knygos skirtos tiems, kurie savo vertę pajaučia tik per kitų pažeminimą: štai žiūrėkite, kokie patvirkę, nedori, keisti žmonės tie menininkai! Niekada negali jais pasitikėti! Kaip gera, kad aš ne toks – sąžiningai moku mokesčius, neleidžiu vaikams susitikinėti su kuo pakliūva, apskaičiuoju kiekvieno savo veiksmo našumo koeficientą, nešvaistau nei žodžių, nei jėgų, nei pinigų, nei jausmų, nei laiko tuštiems pasimaivymams – ir apskritai, kam aš čia skaitau apie visokius psichus, eisiu štai geriau žinių pažiūrėti, juk žinios tuo ir įdomios, kad kiekvieną valandą yra naujesnės.

Skaičiau kadaise apie Gabrielį Garcíą Márquezą, kad jis, kai sumano naują knygą, visus namiškius – o gyvena, žinoma, su gausia šeima dideliame name – informuoja, kad dirbs ir kad jam netrukdytų, ir užsidaro savo namo dalyje aštuoniolikai mėnesių. Aštuoniolika mėnesių jis neegzistuoja pasauliui, jam patiekiamas maistas į kambarį, apie jį kalbama pašnibždomis ir nuo jo vejami žurnalistai. Po aštuoniolikos mėnesių išeina visas išsekęs ir grįžta į normalų lotynų amerikiečio gyvenimą: su šunimis, garsiais pokalbiais, dramatiškais ginčais, gausiomis užstalėmis, draugų ir giminių vizitais… Jau beveik matau, kaip jam broliškai tapšnoja per petį koks nors Don Pedro: na, Gabrieli, padirbėjai iš peties! Šaunuolis, vyruk! Chebra, siūlau tostą už mūsų puikųjį rašytoją – ir visi atsistoję aplink stalą sudainuoja kažką panašaus į „Ilgiausių metų“, tik ispaniškai. O tada geriama ir valgoma iki paryčių, García Márquezas prisigeria iš tos laimės, blizgančiomis akimis sėdi priešais žmonių būrį, glosto šunį, dūsauja, žiūri į laikrodį – kad rytoj spėtų anksti atsikelti ir susitikti su leidyklos agentu, pasivaikščioti parke, susitikti su draugu, kuris vienintelis supranta kažką apie rašymą ir su kuriuo bus galima žmoniškai pasikalbėti apie naująjį kūrinį.

Žinoma, tikriausiai viskas vyksta visai ne taip, bet ne tai esmė. Esmė, kad mano viduje gyvena kažkas, ką nematomas draugas Šamanas vadina buržujišku auklėjimu – ir būtent tas kažkas man neleidžia rašyti tiek, kiek noriu, ypač skelbti kažką, už ką mokami pinigai. Tai yra teoriškai leidžia, bet bamba, kad nesąmonėm užsiiminėju ir, užuot barškinusi klavišais bet ką apie bet ką, turėčiau ieškoti vyro per skelbimus arba užsiimti namų ruoša rimčiau, pavyzdžiui: iškratyti rūbų spintą ir visus nenešiojamus drabužius priduoti į komisą. Išblizginti grindis, išvalyti orkaitę, išsikepti pyragą, pasikviesti į svečius draugę, kuri papasakos apie darbą ir normalių žmonių gyvenimą, nes vis bendrauju su kažkokiais keistais, trenktais tipais, kurie dieną miega, o naktį išpūtę akis sėdi prie kompo ar su tušinuku rankose paišalioja visokius kringelius. Prieš tą kažką veiksmingiausia apsimesti, kad nieko ypatingo nevyksta – šita trenkta jau nuo vaikystės vis sėdinėja kur nors užsikėlusi kojas ir įbedusi akis į knygą, duokit jai ramiai parašinėti savo nesąmones, nes kitaip puls į isteriją ir varys iš proto aplinkinius. Ir keisčiausia, kad niekas jos nepakeis – jokie įkalbinėjimai susirasti normalų darbą, ištekėti ir prigimdyti vaikų, jokie racionalūs įtikinėjimai, kad ji švaisto savo gyvenimą, nepadeda, ji arba pabėga iš namų ir kažin kur valkiojasi iki tamsos, arba pradeda taip rėkti ir žliumbti, kad geradariams patiems protas pasimaišo ir tada jau jiems tenka bėgti iš namų ir slėptis.

Šitie „geradariai“ yra priežastis to nesuvokiamo fakto, kad mokykloje puikiai sekėsi rašyti rašinėlius užduota tema, bet dabar nemoku rašyti konkursams, almanachams, ypatingai progai ar aktualia tematika. Užsikerta kažkas viduje ir nė iš vietos: jau kiek kartų bandžiau dalyvauti leidyklų skelbiamuose konkursuose, pavyko tik pirmą kartą, kai spontaniškai griebiau krūvą anksčiau parašytų tekstų ir paskutinę konkurso dieną, paskutinę valandą nunešiau į leidyklą. Taip buvo išleista mano pirma knyga „Nepaprastoji padėtis“ ir sėkmingai nukeliavo į bibliotekas. O toliau, kiek besistengčiau, kiek geraširdžiai draugai besiūlytų – jei tik užduota konkreti tema, pirmiausia aš vengiu pradėti tekstą, prisėsti apskritai prie kompiuterio su šia užduotimi, o kai galiausiai save įkalbu, tekstas išeina „medinis“. Ne aš ten būnu, ne mano tai mintys, jis jau gimsta negyvas, netikroviškas, pritemptas už ausų, skubotai sukaltas pusgaminis, kurio, kad ir kaip dailinčiau, vis tiek negalėčiau pavadinti „savo“. Konkursai mane pribaigia, po jų jaučiuosi tarsi turėdama parašyti odę džiaugsmui, kai pačiai norisi staugti iš nevilties. Tada labai gerai suprantu Salomėją Nėrį ir jos gyvenimo tragediją – beje, argi ne nuostabus sutapimas, kad gimiau ir vienuolika metų nugyvenau Salomėjos Nėries gatvėje?

Turėjau kadaise tokią draugę, iš kurios būdavo įprasta išgirsti frazę: „Šiandien galiu su tavim susitikti valandai, paskui man repeticija, tada eisiu namo, dvi valandas rašysiu, tada spektaklis, paskui vakarėlis, o rytoj susimatom ilgiau, dvi valandas.“ Dar kažkas pasakojo apie mįslingą Vilniuje gyvenančią rusų rašytoją, kuri atsikelia ryte ir nuo aštuonių iki keturių vien tik rašo. Aštuonių valandų darbo diena – bet kaip ji prisiverčia? Ir kas būna, jei įkvėpimas neateina? Viena žinoma rašanti psichologė sako, kad įkvėpimo šiais laikais tenka ieškoti pačiai. Surasti tai surandu, bet kaip pritempti save už ausų prie kompiuterio? Juk jei žinau, kad kažkas to teksto laukia, kažko iš manęs tikisi – prasideda netikėto stiprumo vidinis ožiavimasis, einu tada pasivaikščioti, kad įkvėpimą surasčiau, susimatau su draugais – bet kai kažką surandu, kai jie mane įtikina, jog viską darau gerai, teisingai ir turiu daryti toliau, tai grįžusi nebeturiu nei jėgų, nei noro kurti.

Jau kaip ir matau filmą apie savo gyvenimą – tipiška istorija apie skurstančią menininkę, kuri maitindavosi vien ryžiais ir šaldytomis daržovėmis, rūbus pirkdavo tik dėvėtus, nepaliaujamai girtaudavo draugų sąskaita ir, nuostabiausia, kuklinosi tiek, kad net nesišlaistydavo po redakcijas siūlydama savo rankraščius. O sąsiuviniai, į kuriuos namie tyliai pildavo raides, buvo atrasti tik po jos mirties. Ir tik tada suprasta, kad reikėjo ją visaip girti, šlovinti ir dievinti, nes jos viduje gyveno labai stiprus siauro mąstymo miesčioniško gyvenimo būdo tėvelių balsas, kuris jai nuolat drausdavo „užsiimti nesąmonėmis“ ir trukdė gyventi turiningą ir aktyvų visuomeninį gyvenimą.

Ką tik paskambino draugė ir labai mane skatino dalyvauti viename konkurse. Jau žinau, kad nieko neišeis: tik užsako man kokį kūrinį – ir galva atsisako veikti, tik gaunu stipendiją ar avansą – ir pradedu lakstyti po parduotuves. „Neaiškinsit man čia, nenurodinėsit, ką noriu, tą ir veikiu“, – piktai atkertu tiems balsams savo galvoje, ir tai vyksta nepriklausomoje šalyje, kurioje tiek daug žmonių tuomet, kai šių eilučių autorė dar į kelnes siusiojo, svajojo apie nevaržomą kūrybinę laisvę! Turėjo, vargšeliai, visada įtikti partijai, pereiti cenzūrą, rinktis tik iš griežtai riboto temų lauko ir tik rožinėse svajonėse matė laikus, kai galės rašyti viską, kas tik į galvą šauna. O šita gali daryti ką nori ir štai visaip išsisukinėja, prisigalvoja kažkokių balsų, kad tik nieko nerašytų, o likusią dienos dalį bimbinėtų. Tai nevertina šiuolaikinis jaunimas savo galimybių, nedėkingieji!

Jaunimą peikti, žinoma, visada aktualu ir madinga. Tik niekas nekalba, kad jaunimas jaunimui nelygu. Kad mūsų laikais rašančiam jaunimui jau niekas neduoda butų Antakalnyje, kelialapių į „Urbo kalną“ Nidoje ir stabilaus darbo archyve ar valstybės tarnyboje likusiam gyvenimui. Tiek to, per daug sudėtinga čia būtų analizuoti, kas ką galėjo ir ko negalėjo tais gūdžiais laikais – kaip sako Vladimiras Tarasovas, naivu būtų manyti, kad tokie muzikantai kaip jis nuo scenos mosavo vėliava su užrašu „Nekenčiu komunistų“. Jie juk protestavo prieš valdžią savais, metaforiškais, subtilesniais būdais. Kam reikėjo suprasti – suprasdavo. Tik ne valdžios atstovai, kuriems, kaip žinoma, fantazijos nuolat trūksta, todėl jie ir dirba tokį nuobodų popierių dėliojimo ir atitikties standartams tikrinimo darbą.

Tačiau, kai rimčiau susimąstai, jeigu nebūtų valdininkų – nebūtų ir protestuotojų. Nebūtų standartų – nebūtų ir maištautojų. Nebūtų buržujiško auklėjimo – nebūtų ir meno. Ir kam dabar teisintis prieš nematomus cenzorius, kodėl negali atsikelti anksti ryte ir dirbti kaip visi normalūs žmonės aštuonias valandas per parą. Negali, ir tiek, galbūt netgi dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių ir jie, patys cenzoriai, normalumo standartų įsikūnijimai, mokykloje dejuodavo liepti parašyti rašinėlį. Dar nieko, jei mokytoja užduodavo temą, tada dar galėjai nurašyti ką nors namie iš kokių nors knygų mamos spintoje. O kai siūlydavo laisvą temą, dauguma bendraklasių ne juokais išsigąsdavo, kai kurie net nesivaržydami garsiai sudejuodavo. Ir išpūtę akis klausdavo tokių kaip aš, nuolat kažką keverzojančių paskutiniame sąsiuvinio lape: „Kam tu per pertrauką rašai?! Juk mokytoja neliepė!“ Jie nesupras, kad kažkas gali jausti malonumą stebėdamas popieriuje atsirandančias raides. Taip kaip aš nesuprasiu, kaip galima mokytis radijo technologijos ar verslo vadybos, sukandus dantis išdidžiai taupyti automobiliui ar skalbimo mašinai ir barti šunį kiekvieną kartą, kai jis užloja.

Mano sodo kaimynas, labai rimtas dėdė su ūsais ir prie rankos priaugusiu alaus buteliu, sužinojęs, kad išsileidau knygą, pasakė draugui prie bendro pietų stalo irgi norintis parašyti knygą. Slaptai pasakė, bet labai rimtai: nori su manim pasikalbėti, kaip reikia išleisti knygą, nes turi daug idėjų. Reikės jo paprašyti kitą kartą, kai turėsiu užsidirbti rašydama, kad man padiktuotų. Papasakotų ką nors iš savo idėjų ar sudėtingo gyvenimo, pritariamas viso choro buržuazinio auklėjimo šalininkų ir vidinių cenzorių. Mūsų bendra produkcija turėtų savo skaitytojus – dėdės draugus ir kitus sodo kaimynus, kuriems galėtume pardavinėti knygas vaikščiodami dulkėtu kolektyvinių sodų keliu savaitgaliais, iš paskos pieno pardavėjams ir visam būriui vaikų, kuriems mokytoja liepia rašyti rašinėlius. Vakare už gautus pinigus važiuotume į artimiausią miestelį pirkti alaus, o kitą rytą atsikeltume anksti ir eitume toliau rašyti. Kaip dainuodavo „Foje“: „Tu atidavei viską, / Kad galėtum turėti / Savo suknistą laisvę, / Nežinai, kur ją dėti.“ Tik kaimynas, potencialus rašytojas, visada labiau mėgo „Hiperbolę“, o prisigėręs traukdavo tokias dainas, kad sklerotikas Juozas iš kaimyninio sklypo spjaudydamasis grasindavo pranešti KGB.

Yra toks nuostabus sovietinių laikų satyros pavyzdys – filmas „Tas pats Miunhauzenas“. Jame nedidelės feodalinės valstybės ar miesto gyventojai nubalsuoja, kad garsusis baronas Miunhauzenas prisipažintų, jog rašydamas savo istorijas visą laiką melavo. Tada jį pasmerkia užsiimti sodininkyste ir netrukdyti padoriems piliečiams savo kvailomis fantazijomis. Kažin ar tik nepadidės mano, kaip rašytojos, produktyvumas, jei vieną rytą apsimesiu paprasta namų šeimininke, savo pačios sekretore ir žmona? Arba meteorologijos reiškinių stebėtoja, kurios užduotis yra kiekvieną dieną stebėti dangaus spalvos ir debesų formos keitimąsi. Arba tiesiog uoliąja feisbuko lankytoja, kuriai mokami pinigai už kiekvieną komentarą. Kertu lažybų, kad maištininkas mano viduje labai mielai pultų rašyti ir siuntinėti redakcijoms nepaprastai daug visiškų „nesąmonių“, kad tik dirbti nereikėtų. Garbės žodis, smalsu, reikėtų pabandyti – apie rezultatus pažadu pranešti rašytine forma specialioje ataskaitoje.

Galiausiai po kelerių metų normalaus gyvenimo sodininkas Miuleris neištveria ir viešai paskelbia visgi esąs baronas Miunhauzenas. Tuomet miesto meras jam skiria užduotį, kad įrodytų savo tapatybę: sodininkas turi pakartoti vieną iš barono žygdarbių, būtent – iššautas iš patrankos nuskristi į mėnulį. Aidint būgnams vidurdienį į miesto aikštę išridenama didžiulė patranka, ir kažkas minioje nepatikliai paklausia: „Kaipgi jis nuskris į tą mėnulį dienos metu, juk jo nesimato?“ Į tai ištikimasis Tomas, senas barono tarnas, išmintingai atsako: „Et, juk kai jis matosi, tai kiekvienas kvailys gali nuskristi. Mano šeimininkas mėgsta sudėtingesnes užduotis.“ Tuo filmas ir baigiasi. O Miunhauzeno legenda gyva.