Sugalvotos giminės istorija

KOSTAS POŠKUS

Ne vienas žmogus, ne viena šeima pastaraisiais dešimtmečiais itin susidomėjo savosios giminės kilme, istorija. Archyvai tiesiog užversti prašymais ką nors rasti apie vieną ar kitą giminę. Didžiausias noras – rasti ką nors, kas patvirtintų bajorišką kilmę.

Tokių ambicijų neturiu, bet su malonumu žiūrinėju senas nepažįstamų asmenų nuotraukas ir jas dėliodamas bandau sukurti giminės istoriją.

Bobutė numirė vieną šaltą sausio dieną iki šimto ir dvejų metų likus ne visam mėnesiui. Artimieji skausmingai atsiduso, nesuprasi – iš palengvėjimo ar liūdesio, kad nudžiūvo kažkada vešėjusio giminės medžio šaka. Ji gyveno taip ilgai, kad niekas net įsivaizduoti negalėjo jos jaunos ar net pagyvenusios, tik visados surukusią, aplinkinius keikiančią rinktiniais lenkiškais, rusiškais ir kažkodėl vengriškais keiksmažodžiais. Pastarųjų niekas nesuprato, bet kalbama, kad šalia rusiškųjų jie yra vieni bjauriausių pasaulyje. Prieš pusantrų metų šmirinėdama pastogėje, kur vis naujoje vietoje slėpdavo senoviško ridikiulio skyrelyje laikomus į gumine juostele perjuostą popierinį paketėlį kruopščiai suvyniotus jau neegzistuojančių valstybių pinigus, nepataikė ant laiptelio ir pargriuvusi susilaužė klubo sąnarį. Nuo to įvykio jai teko gulėti lovoje, kurioje, kai nemiegodavo, vis ieškodavo vietos savajam lobiui. Galima įsivaizduoti, kad tuometiniams slaugytojams nuolat girdint priekaištus neretai kildavo mintis amžiams bobutę nutildyti pagalve (tai tik prielaida). Vis dėlto giminaičiai, suvokdami, kad su ja į nebūtį nuėjo spalvinga giminės istorija, tauriai liūdėjo: suprato, kad kitados neišklausinėtų dalykų jau niekas nepapasakos, nepaaiškins, kodėl vieni provaikaičiai turi avantiūristiškų polinkių, o kiti – priešingai – nuosaikūs ar net romūs. Promotė romumu tai jau tikrai niekados nepasižymėjo.

– Ką tu sakai? – paprieštaravo vyresnioji sesuo. – Viskas iš godumo. Ji rydavo ir rydavo. Priekaištaudavo, kad ją laiko nevalgiusią, bet per naktį į virtuvę suvaikščiodavo kelis kartus. Paryčiais iš ten grįždama su kąsniu burnoje užkliuvo už slenksčio…

Jaunystės nuotraukoje ji stovi tarp kitų ponių išdidi, pasitempusi. Iš pirmo žvilgsnio matyti, kad prasčiokiškumu jos apkaltinti neįmanoma. Toje grupinėje nuotraukoje stovintis paauglys trumpomis kelnėmis ir prie keliaraiščių prisegtomis kojinėmis, savaime aišku, karvių neganė. Vėliau jis tapo garsiu tiltų inžinieriumi, daugelis gražuolių iš meilės jam naktimis laistė pagalves ašaromis. Sulaukęs padoraus amžiaus iškiliomis progomis pasitempdavo, įprastu judesiu brūkštelėdavo aukštyn vešlius plaukus – plaukų sruoga lyg netyčia užkrisdavo ant kaktos ir smilkinio jungties. Klausytojos nenuleisdavo žibančių akių, kol jis sakydavo metaforomis, parabolėmis pagražintą kalbą. Jo negarsus, bet sodrus balsas vinguriuodavo lyg neskubri upės tėkmė su tai progai labai tinkančio eilėraščio posmu, lengvabūdiško, bet padorumo ribų neperžengiančio anekdoto intarpu.

Sename, nugriauti pasmerktame name radau mūsų herojaus (gal ir ne jo, o tik panašaus likimo žmogaus) mokyklinius užrašus. Matematikos sąsiuvinio pirmuose puslapiuose mirgėjo mokytojo taisymai ir braukymai, o antroje dalyje aptikau įdomesnių dalykų: didžioji dalis nemokyklinių užrašų (tiksliau – piešinių su paaiškinimais) buvo skirta moterų pažinimui. Piešiniai anatomiškai ne visai tikslūs, bet su visomis, autoriaus nuomone, svarbiausiomis kūno detalėmis. Mane sudomino ne jie – šį dailės žanrą kultivuoja visų šalių, visų laikų paaugliai. Įdomesni buvo paskutinio puslapio operatyvinio naudojimo užrašai. Ten buvo: maldelė Angelui Sargui, kad apsaugotų nuo nuolatinės pagundos ieškoti tėvų piniginėse smulkių pinigų; retorinis klausimas sau pačiam – ar per išpažintį kunigui prisipažinti apie jau padarytas šio tipo nuodėmes? Prakeikimas Lenkijai dėl užgrobto Vilniaus. Galiausiai iškilmingas pasižadėjimas neskriausti jaunesnės sesutės ir mokytis tik gerai ir labai gerai. Sprendžiant iš peržiūrėtų vėlesnių pažymių knygelių, paskutinis pasižadėjimas nebuvo vykdomas.

Vienoje nuotraukoje matome jį, dar keturmetį ar penkiametį, sėdintį šeimos patriarchui ant kelių. Senelio visados orus, netgi rūstus žvilgsnis sušvelnėjęs, akys aptrauktos svajinga migla – geras tas mano vaikelis.

Ta proga prisiminiau iš Balbieriškio kilusio smetoniško dėdžiaus pasakojimą apie Jankelį: „Geras vaikas tas Jankelis. Visas miestelis mylėjo Jankelį. Turgaus dieną ūkininkas jo paprašė: „Jankeli, kol aš suvaikščiosiu į karčemą, pasaugok mano arklį.“ Saugojo arklį, kol atėjęs žmogus paprašė jo parduoti arklį. Pardavė Jankelis ūkininko arklį.“ Pasakojimą dėdžius pabaigdavo žodžiais: „Geras vaikas buvo. Kai Jankelį į kalėjimą vedė, visas miestelis verkė.“

Grįždamas prie ankstesnio pasakojimo, paminėsiu, kad žmogus, kurį vadinu patriarchu, iš tikrųjų toks tapo nugyvenęs tam tikrą gyvenimo tarpsnį, sutelkęs išlikusią giminę. Nesakau, kad panašaus statuso asmenų nebuvo prieš jį. Kiekviena giminė primena šulinį: pažvelgęs žemyn matai blyksint vandenį, nors ne visuomet suvoki tikrąjį gylį. Šulinio šonuose vietomis boluoja sutvirtinimo akmenys, bet neįmanoma tiksliai nustatyti nei jų formų, nei spalvų. Apačioje raibuliuojančios bangelės sukuria fraktalines formas, kuriomis galima manipuliuoti, galima įvairiausiai aiškinti – vis tiek niekas nepatikrins. Galima sukurti giminės pradžios legendą, nors tikrosios pradžios niekados nepamatysi. Vandens raibuliuose galima ilga lazdele išpaišyti paslaptingus rašmenis ir neegzistuojančius simbolius. Taigi, giminės pradininkui priskiriamos savybės, kurių jis neturėjo ir negalėjo turėti. Norimos formuojamos vėlesnių kartų, siekiančių tvirtumo palikuonims.

Žinoma, kad būsimasis patriarchas Petras, savo tėvo, taip pat inžinieriaus, iniciatyva užbaigęs Peterburgo imperatoriškąjį politechnikos institutą, statė tiltus per siautulingas Sibiro upes. Ant nuotraukų jis svetima kalba pasirašinėdavo kaip Piotr A-evič. Rašytojo Fiodoro Dostojevskio dukra atsiminimuose apie tėvą teigė, kad LDK vyraujantis pavardžių baigmuo -evič rodo giminės polinkį į karybą, o baigmuo -ski – į dvasininkų luomą. Verčiant į šių dienų kalbą, galima sakyti, kad pirmieji buvo labiau veiksmo žmonės, antrieji krypo apmąstymų link. Suprantama, kad visa tai yra nesąmonės, veikiau parodo kai kurių sluoksnių nuomonę.

Iš Voronežo į tėvų kraštą grįžęs ponas buvo nebe pirmos jaunystės. Neturėdamas galimybės dirbti pagal specialybę – statyti tiltus, rašė primiršta gimtąja tėvo kalba medžiagų patvarumo vadovėlį studentams. Parsivežtas egzotiškasis paukštis tuo metu tupėdavo ir kartodavo šeimininko lietuviškai kalamas frazes: „Vincukas nori cukraus ė-ė-ė.“ Poilsio valandėlę senasis ponas grodavo lenkų romantikų pjeses, skalbiančios tarnaitės dainuojamas dainas tvarkė pagal klasikinės harmonijos dėsnius. Paukštis, bandydamas pakartoti melodiją, greit „pagaudavo gaidį“, įsižeisdavo ir porą dienų pasišiaušęs tupėdavo kampe.

Šiandien primirštose kaimo kapinaitėse ant apsamanojusio, sulaukėjusiomis erškėtrožėmis apaugusio antkapio dar galima įžiūrėti jo ir žmonos nuotraukas. Užrašai primena, kad čia „…amžinojo poilsio atgulęs švietėjas, lietuvių liaudies dainų harmonizuotojas, chorvedys… žmona… – pradinių klasių mokytoja“. Nuotraukoje ji daug jaunesnė – tokia ji buvo iš tikro, o ir numirė, palikusi penkias pametines dukras, daug anksčiau. Dukros, ankstyvoje jaunystėje netekusios motinos, augo susitelkusios. Gerai prisimindamos, kaip tėvas pasikvietęs mamytę uždarame kabinete tampydavo už plaukų ir lupdavo siauru dirželiu, ignoravo jį ir tarpusavyje bendraudavo tiktai lenkiškai. Be kitų priežasčių, atšalimas nuo tėvo lėmė tai, kad jos, išskyrus jauniausiąją Juzefą, kurią palikuonys vadins bobute, jaunos išvažiavo į Pietų Ameriką. Ten susirado svetimtaučius vyrus, ilgainiui ištirpo toje aplinkoje. Kiek daugiau žinoma apie fatališkąją moterį – Haną, dar ilgai Lietuvoje pasilikusios sesers vaikams siuntusią laiškus.

– O taip, – užsisvajoja jaunesnioji sesuo, – vaikystėje  negalėdavau atsižiūrėti į jos iš Buenos Airių atsiųstą nuotrauką. Tokia ji ten graži su perlų karoliais…

Augdamos šeimoje, kurioje vyrų buvo mažuma, o ir tie pasikėlę ant pjedestalų, į juos žiūrėjo dvejopai: vienų nekentė ir niekino, o tuos, kurie atitiko reikalavimus, garbino lyg pusdievius. Šiuo požiūriu aukščiausius kriterijus atitiko pusbrolis Jurgis.

Apžvelgiu klausančiuosius ir įsmeigiu akis į mišrainę valgantį Albertą: gal jis jaunas buvo panašus į senelį? Gražus ir vyriškas…

Albertas iš netikėtumo užspringsta, kosti, dantų protezai įkrinta į lėkštę.

– Palauk palauk, – įsiterpia vyresnioji sesuo. – Tu čia nuklajojai į krūmus.

– Ne, kodėl? Jus ir jūsų giminę aš sugalvojau, tad kodėl turėčiau taikytis su niekingais faktais?

Matytoje nuotraukoje iš Čikagos jisai jau ne Jurgis, o George, stovi su šiek tiek sutrikusia žmona, vilkėdamas gerai pasiūtu paltu, kaklą apsivyniojęs baltu šaliku, toks kupinas gangsteriškos elegancijos. Nemanau, kad priklausė Al Caponės struktūroms, bet juk buvo prohibicijos laikai. Veiklus žmogus, koks jis buvo, negalėjo gyventi šiaip sau. Nereikia manyti, kad nutolo nuo tautiškų šaknų – savajam verslui samdė tautiečius. Alytiškis Jonas slaptame garaže varė paklausią naminukę, o sugrįžęs tėviškėn papuošė gimtąjį miestelį mūrinukais – jie iki šiol beveik nepakitę. Jurgis savajai giminei taip pat pastatė medinį namą su mansarda kurortiniame pušyne.

– Pamiršai paminėti, kad Jurgis turėjo du brolius. Vienas jų buvo netgi kažkokia miesto galva.

Nepamiršau, bet apie tą politiką nekalbėsiu: apie jį geriau parašys oficialieji dvaro metraštininkai. Mačiau ir net reikalų turėjau su antruoju broliu – Niemkute. Kurčnebylio net į Sibirą neišvežė. Vėliau leido užsiimti privačiu verslu – malti miestelėnams miltus.

Albertas replikuoja – girdėjęs, kad jo netrėmė todėl, jog įforminti išvežimo dokumentų atėjusius stribus savo mykimu taip užkniso, kad anie susimetę nebaigtus popierius į portfelį išėję pas kitą kaimyną lakti naminukės. Ten sugebėjo pamesti portfelį su sąrašais, o tuo metu surašyti buvo ištremti ir t. t. Niemkutė po to dar ilgai ir laimingai gyveno, o gyvendamas miltus malė.

Čia, prisiminęs, ko susirinkome, Albertas kosteli pramankštindamas balso stygas: „Visa, ką kalbėjome, nėra rimta. Mes privalome atgaivinti giminės istoriją.“ Pasilenkęs iš pastalės ištraukia aplanką su kažkieno pagal fantastiškas heraldikos taisykles atkurtu giminės herbu. Mano balsas patariamasis – aš jiems svetimas, todėl nerišliai mykiu kažką, ką pašnekovai tikriausiai laiko pritarimu. Suprantu kelis dalykus: giminėje turi išlikti kartų ir tradicijų perimamumas; Albertas yra realiausias kandidatas į būsimus patriarchus. Bet mano širdžiai visados mielesnės ne į oficialias kronikas traukiamos istorijos, o tos, perduodamos sėdint prie stalo, nelauktai papasakojamos kažkur kelyje… Istorikas esu prastas. Bet pasakojimas, manau, įtikinamas?